Kas siekia nugirdyti Lietuvą

Dr. Aurelijus Veryga,

Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas

Lietuvą bandė sutrypti ir sunaikinti jau ne vieną kartą, tačiau lietuviai atsilaikė. Iškentė ne vieną okupaciją ir augino vaikus, stengdamiesi, kad jie taptų dorais ir garbingais piliečiais. Net ir badaudami nemanė, kad reikia palikti šalį, nustoti auginti vaikus, rūpintis tėvais.

Laisvė pakeitė didžiąją dalį lietuvių. Laisve pirmiausia pasinaudojo tie, kurių pagrindinis tikslas buvo kuo daugiau užsidirbti. Apsukresnieji, pasinaudodami žioplesniais tautiečiais, supirko nekilnojamąjį turtą ir žemes, kiti tiesiog vogė ir reketavo. Valstybė sutvirtėjo ir dabar berniukai, kurie įžūliai žudė savo tautiečius, nesutikusius mokėti duoklės, dabar sėdi kalėjimuose ir maitinasi kalėjimo daviniu. Bet situacija iš esmės nepasikeitė. Bukus ir neišsilavinusius banditus, kurie problemas sprendė jėga, pakeitė kostiumuoti, dizainerių drabužiais apsivilkę banditai, kurių tikslas išliko tas pats – bet kokia kaina užsidirbti pinigų. Jų veiklos principai šiek tiek pasikeitė: dabar viešai nebežudoma, dabar imituojama demokratija. Tačiau šiuolaikinių veikėjų veikla nedaug skiriasi nuo mafijos veiklos. Šios grupės papirkinėja, klastoja informaciją, moka žiniasklaidai, Seimo nariams, finansuoja viešųjų ryšių kampanijas, samdo lobistus bei teisininkus. Jei nepavyksta tiesiog nupirkti Seimo nario, pažadant jam pakankamą sumą, tuomet pažadama parama partijai rinkimų metu. Jei pavyksta papirkti Seimo narį, jis jau visam laikui „rėmėjų“ kišenėje, nes tokį politiką nesunku bus šantažuoti ir reikalauti palankių sprendimų.

Dalis naujųjų verslininkų pralobo dar iš mafijos struktūrų sukauptais pinigais išplėtotų legalių verslų. Vienas iš tokių  pavyzdžių – Lietuvos alkoholio bendrovių privatizavimo istorija, dėl kurios Lietuva, ko gero, susimokės didelius pinigus nesąžiningai išstumtam užsienio pirkėjui. Dabar šie legalūs verslai buriasi į vadinamąsias asociacijas, nuomojasi prestižines biurų patalpas, kuria socialiai atsakingos pramonės įvaizdį. Jų atstovus nuolat galima pamatyti Seime. Šie veikėjai įsivaizduoja esą didžiausi mokesčių mokėtojai (neva alkoholio gamintojai sumoka apie 1 mlrd. akcizų į biudžetą). Įdomu, kiek yra tikinčių tuo kliedesiu? Kas realiai sumoka tuos akcizus? Jei pasigilinsite, suprasite, kad mokesčius sumoka ne gamintojai, o vartotojai, nes akcizas yra įskaičiuotas į gėrimo kainą. Vadinasi, didžiausi biudžeto pildytojai yra ne alkoholio gamintojai, o pirkėjai. Gamintojai sumoka pelno mokestį – bet jį moka visos įmonės, ne tik alkoholio. Tik skirtingai nuo rūbų gamintojų produkcijos, nuo alkoholio yra mirštama. Gamintojai sumoka pelno mokestį, bet pelnas, skirtingai nei tuo atveju, kai alkoholį gamina valstybinės įmonės, lieka privačiam gamintojui, kuris neretai yra net ne Lietuvos kapitalo įmonė.

Kai šalyje buvo imtasi tramdyti kostiumuotų berniukų verslą, pastarieji įsiuto ir ėmėsi iki šiol nematytos taktikos. Patogiai išsidrėbę televizijos studijose mokslininkus ir sveikatos specialistus pradėjo vadinti „pseudosveikatininkais“, Nacionalinės sveikatos tarybos dokumentus – rašliava, kuri neatitinka realybės. Pritariant kai kuriems žurnalistams su pasimėgavimu aiškino, kad už alkoholio suvaržymus balsuojančios partijos ir politikai neabejotinai yra finansuojami nusikalstamų struktūrų ir užsienio šalių vyriausybių. Pagrindiniu koziriu visose diskusijoje pateikiama klestinti nelegali prekyba alkoholiniais gėrimais, kuri neva labai sumažina legalias įplaukas į biudžetą. Keista, bet per visus šios „nacionalinės pramonės“ klestėjimo metus jie patys nė karto nebandė pažaboti nelegalų verslą, nors disponuojant tokiais finansiniais ištekliais tą nebūtų buvę sunku padaryti. Jei būtų investuojama ne į skėčius, persirengimo kabinas, suoliukus, bokalus, padėkliukus, o į skatinimą pareigūnų, kurie sąžiningai atlieka savo darbą, viskas jau būtų seniai išspręsta. Jei alkoholio gamintojai su tokiu pat entuziazmu imtųsi stumti įstatymus, kurie ypač sugriežtintų atsakomybę už nelegalią prekybą alkoholiu, kaip kad jie šiuo metu daro su prekybos liberalizavimo pataisomis, efektas būtų dar didesnis. Tačiau gamintojai niekada tokių pasiūlymų neteikė ir už juos nekovojo ar nebandė paveikti Seimo narių. Tam yra labai aiški priežastis: Lietuvos alkoholio pramonė pati yra susijusi su šešėliniu verslu ir šešėline ekonomika.

Priėmus alkoholinių gėrimų kainą padidinančius įstatymus, ilgainiui išauga ir nelegalaus alkoholio kaina, o dėl to sumažėja tiek legalaus, tiek nelegalaus alkoholio pardavimas. Be to, tai ypač paveikia vaikų – būsimųjų vartotojų gėrimo įpročius, kurie pradeda tiesiog nebeįpirkti alkoholio. Taigi alkoholio gamintojams svarbu išsaugoti ir nepilnamečius vartotojus, ir nelegalią rinką. Matyt, ne be reikalo alkoholio gamintojai prieš keletą metų išsireikalavo iš Seimo, kad būtų priimtos pataisos, panaikinusios apyvartos mokestį alkoholio turinčioms prekėms (langų skysčiui, parfumerijai). Taigi, kas iš tiesų užsiima žaliavos pilstuko gamybai importu, galima tik paspėlioti. Ko gero, tuo užsiima patys alkoholio gamintojai, ir dėl to jie taip stengiasi, kad būtų sunaikinta Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, kuri prižiūri, kad pardavimo vietose nebūtų prekiaujama falsifikuotomis, be įsigijimo dokumentų laikomomis prekėmis.

Logiškai galvojant legali alkoholio pramonė turėtų siekti, kad tarnybos veikla stiprėtų, nes jos sėkmingas darbas reikštų, kad parduotuvėse liktų mažiau falsifikatų. Tačiau tai, kad alkoholio gamintojai norėjo tą tarnybą sunaikinti, gali reikšti, kad patys alkoholio gamintojai užsiima nelegalios prekybos organizavimu. Tuos įtarimus sustiprina ir tai, kad Lietuvoje praktiškai nebeliko galimybės nustatyti, kiek spiritą gaminančios bendrovės jo realiai pagamina. Žinant lietuvių polinkį alkoholiui ir norą pirkti kuo pigiau, alkoholio gamintojams atsiranda paskata dalį pagaminamo spirito realizuoti neapskaitant nusikalstama veikla užsiimančioms grupuotėms, tokiu būdu nemokant mokesčių ir gaunant grynus neapskaitytus pinigus, kuriais jau galima papirkinėti Seimo narius ar kitus politikus, siekiant sau palankių sprendimų. Alkoholio bendrovių klapčiukai, patekę į Vyriausybę, ėmėsi taip tvarkyti įstatymus, kad kontroliuojančios tarnybos prieš vykdamos į įmones ieškoti pažeidimų turėtų prieš 10 dienų tas įmones įspėti apie būsimą patikrinimą. Tai kam iš tiesų naudingi tokie pokyčiai: legaliam ar šešėliniams verslui, kuris ir dabar, naudodamasis nuolat silpninamų valstybės tarnybų bejėgiškumu, masiškai realizuoja alkoholį be čekių ir apskaitos dokumentų naktiniuose baruose-parduotuvėse.

Labai keistai atrodo Seimo narių pasisakymai, kad alkoholio akcizų sumažinimas palengvins Lietuvos alkoholio gamintojų dalią ir padidins jų konkurencingumą. Esą didelės užsienio alkoholio gamybos įmonės gali gaminti alkoholį pigiau ir sumažinti akcizai šią problemą išspręstų. Negaliu suprasti, kaip tokių kliedesių nesupranta Seime esantys diplomuoti ekonomistai. Argi akcizą moka tik Lietuvos gamintojai? Juk akcizais apmokestinami visi gėrimai – tiek Lietuvių gamintojų, tiek importuoti. Be to, baltarusiški ar rusiški gėrimai dar apmokestinti ir muito mokesčiais. Tai ar ne protingiau būtų padidinti jiems muitą ir taip pagerinti nacionalinių gamintojų padėtį. Bet jei mažinamas akcizas, tai atpinga ir baltarusių bei rusų produkcija, ir tampa dar įperkamesnė. Tai kas čia iš tikrųjų vergauja Rusijai ir Baltarusijai.

Ir taip būtų galima rašyti be galo. Problema ta, kad mafijinių struktūrų veiklos principus perėmę naujieji nacionaliniai herojai tuo pat metu yra ir televizijų savininkai, o turėdami pinigų be didesnio vargo perka žiniasklaidos puslapius, moka už užsakomąsias radijo laidas ir visuomenė yra įtikinama, kad gyvenimas negeriant yra tiesiog neįmanomas, o kadangi neįmanomas, tai alkoholio pramonė turėtų būti laikoma Lietuvos ekonominio vystymosi garantu ir prioritetu.

Gaila, bet panašu, kad Lietuvos laukia dar viena duobė. Dalis turės mirti dėl savo pačių įpročių, kita dalis bus užmušta, apiplėšta, išprievartauta naktį laisvoje valstybėje laisvai pasigėrusių „normalių piliečių“. Dalis palaidos girtų „laisvų piliečių“ vairuojamų mašinų partrenktus vaikus ir artimuosius. Tada jau mes visi susimokėsim už „normalių girtų“ piliečių gydymą ir toliau dejuosim, kad neliko pinigų mūsų pačių vaistams ir vaikų mokslui. Užtat gerai apmokami berniukai galės didžiuotis naujais ofisais, prabangiais automobiliais, gauti naujus metų gaminio apdovanojimus (pvz., gazuotos degtinės mišinio su energetinis gėrimais) ir t. t. O mes vis stebėsimės, kad nesijaučiame saugūs nei mes, nei mūsų vaikai, kurie su vis didesniu entuziazmu planuos savo ateitį kitose šalyse, kuriose pirmenybė teikiama ne žudikams ar aferistams, o paprastiems žmonėms.

© 2010 „XXI amžius“