Ar gydytojas turi teisę lemti žmogaus likimą

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas,

Lietuvių katalikų mokslo akademijos medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų valdybos narys

Šiandien gydytojas gydo ne tik ligonį, bet ir yra įstatymų įpareigojamas teikti ir ne gydomąsias paslaugas: atlikti abortą,  eutanaziją, eksperimentus su embrionais, procedūras su jais, propaguoti kontraceptikus ir t.t. Tačiau dažnai užmirštama, kad gydytojas, kaip ir bet kuris kitas visuomenės narys, turi tas pačias teises ir laisves, kurias skelbia visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija, kurią yra ratifikavusi ir mūsų valstybė dar 1995 metais.

1955 m. lapkričio 23 dieną sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įstatymu buvo įteisinti abortai. Studentą mediką, būsimą ginekologą, akušerį mokėti atlikti abortą įpareigoja mokymo programa.

2010 m. spalio 7 dieną Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priėmė rezoliuciją „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“, kurioje tvirtai nurodoma, kad „joks asmuo, ligoninė ar institucija neturi būti verčiami, laikomi atsakingais ar diskriminuojami dėl to, jog atsisakė atlikti, suteikti patalpas, padėti ar nukreipti abortui, persileidimo sukėlimui, eutanazijai ar bet kokiam veiksmui, kuris gali sukelti vaisiaus ar embriono žūtį, nesvarbu dėl kokių priežasčių.“ Ši rezoliucija priimta po ilgo darbo, kuriam turėjo įtakos Šventasis Sostas, Europos vyskupų konferencija, Pasaulinė gydytojų katalikų federacija FIAMC (o ypač jos Europos asociacijų federacija – FEAMC, kurios nariu yra ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos gydytojai).

Rezoliucijoje kalbama apie sąžinės laisvę. Taigi kyla klausimas, ar gydytojas, remdamasis savo sąžine, savo pasaulėžiūra ir religiniais įsitikinimais, turi teisę savo darbe vadovautis gyvybės, o ne mirties kultūra. Ar jis turi teisę spręsti žmogaus gyvybės likimą? Ar tikintis ginekologas turi teisę dirbti šioje srityje?

Aiškindamiesi šiuos klausimus, susiduriame su gyvybės ir mirties kultūrų šalininkais, kurių veiklai turi įtakos.

1. Pasaulėžiūra. Gydytojo profesinis darbas yra glaudžiai susijęs su jo pasaulėžiūra. Tikintis gydytojas, suvokdamas, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, gerbia jos šventumą ir neliečiamumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Netikintis gydytojas, nors taip pat atsakingai gydo ligonį kaip ir tikintysis, tačiau, laikydamasis įsitikinimų, kad embrionas yra dar ne žmogus, leidžia sau su juo eksperimentuoti, nutraukti jo gyvybę, o atlikdamas eutanaziją tarsi „padeda“ žmogui numirti – ypač kai ši „pagalba“ yra vedina intereso. Nors apie abortą, eutanaziją dažnai visuomenėje ir žiniasklaidoje kalbama, tačiau jie nevadinami žudymu. Kyla klausimas, kaip pavadinti gydytoją, dalyvaujantį tame procese.

Visuomenė yra pripratinta manyti, kad abortas nėra gyvybės nutraukimas, kad tai nepavojinga intervencija moters organizmui, kad tai nėra net ir nusikaltimas, nes jis yra teisiškai įteisintas. Panašiai galima kalbėti ir apie  eutanaziją.

Vyresniosios kartos gydytojų Lietuvoje pasaulėžiūra buvo kuriama materializmo ir ateizmo dvasioje. Šį nudvasinimo procesą skatino ir bendražmogiškų vertybių naikinimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo iš Vakarų plintančios reliatyvizmo bei liberalizmo idėjos, laisvė be atsakomybės turėjo įtakos mirties kultūros plitimui. Aukščiausiu gyvenimo principu laikomas egoizmas, savo įgeidžių tenkinimas. Visa tai paveikė dalies gydytojų, ypač jaunesniųjų, pasaulėžiūros formavimąsi.

2. Hipokrato priesaika. Ši priesaika, reguliuojanti gydytojų ir ligonių santykius, pagrįsta ilgamete žmonijos patirtimi. Laikui bėgant, kintant gyvenimo sąlygoms, plintant liberalizmo idėjoms, progresuojant medicinai, jos nurodymai, o ypač liečiantys žmogaus gyvybę, kito. Naujose priesaikose pasižadėjimas saugoti žmogaus gyvybę keičiamas įžadu ją slaugyti, gerbti ar kreipti dėmesį į ją. Todėl kai kurie gyvybės „globotojai“ įžadą ar priesaiką derina su legalaus aborto ar eutanazijos galimybe, pavyzdžiui, dėl ekonominių sąlygų, svarbių pareigų, mokslo tęstinumo ir t. t.

Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje Hipokrato priesaika buvo „užmiršta“ ir tik paskutiniame dešimtmetyje buvo leista naudotis 1948 metų Ženevos gydytojo įžodžiu. 1997 metais Pasaulinės gydytojų „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija paviešino atnaujintą krikščionišką Hipokrato priesaiką, kurią pasirašė 42 medicinos profesoriai. Joje akcentuojamos ne tik gydytojo moralinės savybės, bet ir žmogaus gyvybės orumas, gyvybės saugojimas nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties.   Iš 12191 Lietuvoje praktikuojančių gydytojų, dirbančių specialistais, pagal ją iki šiolei prisiekė apie 3000 gydytojų. Tenka tikėti, kad jie yra gyvybės kultūros šalininkai. Galima paklausti: kokią kultūrą propaguoja likusieji devyni tūkstančiai gydytojų? Žinoma, dalis jų aiškiai pasisako už mirties kultūrą.

3. Yra dokumentai, kuriais grindžiama gyvybės esmė: „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“ (priimta 1995 m.); „Gyvybės evangelija“ (1995 m.); pradėto vaiko teisių deklaracija (2002 m.); FIAMC ir FEAMC rezoliucijos, priimtos paskutiniame dešimtmetyje, dalyvaujant jų veikloje LKMA medicinos skyriaus ir pasaulinės gydytojų „Už žmogaus gyvybę“ gydytojams, minėtų Lietuvos organizacijų nutarimai.

4. Besivystančios technologijos, taikomos sprendžiant šeimos nevaisingumo problemas, kėlė ir kelia naujas etines, moralines, teisines problemas, kurias skirtingai sprendžia gyvybės ir mirties kultūrų šalininkai.  Daugelio valstybių įstatymų leidėjai nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisino, taigi sudarė palankias sąlygos plisti mirties kultūrai.

5. Siekiant gyvybės kultūros įgyvendinimo labai svarbus visuomenės dvasinės kultūros lygis, kuris Lietuvoje iki šiol yra nepakankamas. Mirties kultūrą uoliai platina žiniasklaida, diskriminuodama religiją, propaguodama smurtą, melą ir korupciją, atsisakydama pripažinti asmeninę atsakomybę. Savo ruožtu visuomenę ji moko suvokti abortą, kaip „medicininę pagalbą“, nedarančią jokios žalos moters organizmui (būna persileidimas, priešlaikinis gimdymas, nevaisingumas, krūties vėžys, depresija ir kt.). Mirties kultūra turi būti suvokiama kaip kiekvieno, ją propaguojančio, nuodėmė.

Visuomenės dvasingumo lygį kelia šeimos, mokyklos edukacinių, bendruomeniškumo  problemų sprendimas, valstybės požiūris į jas. Mirties kultūra plinta valstybėse, kurių vadovai nesudaro sąlygų plisti gyvybės kultūrai. Visi minėti faktoriai lemia gydytojo elgesį sprendžiant gyvybės klausimus. Gyvybės kultūra oficialiai remiama kai kuriose valstybėse: Europoje – Airijoje, Lenkijoje, Maltoje ir dar 44 pasaulio šalyse.     

Gydytojai turi suvokti, kad pacientas yra ne tik medicinos objektas, bet ir asmenybė. Todėl atkreiptinas dėmesys į Pasaulinės gydytojų katalikų Europos federacijos kreipimosi į Europos Sąjungos Tarybą dėl gydytojo, kaip piliečio, teisių įgyvendinimo nuorodą, jog visuomenėje yra moterų, kurios, spręsdamos negimusios gyvybės likimo klausimą, nori bendradarbiauti, pasitarti su tikinčiu ginekologu-akušeriu. Kreipinyje nurodoma, jog joms būtina sudaryti tokią galimybę.

6. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija yra pagalba ir Lietuvos gyvybės šalininkams, siekiantiems, kad jų teisės būtų įteisintos ir Lietuvos sveikatos apsaugos įstatymuose, o studentų medikų – mokymo programose.

Taigi gydytojas katalikas turi teisę, remdamasis „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, išpažinti savo įsitikinimus ir ginti negimusią ar eutanazijai ruošiamą žmogaus gyvybę, gelbėti negimusią gyvybę. Tarp medicinos darbuotojų privalo būti ir gyvybės kultūrą puoselėjančių gydytojų (akušerių-ginekologų), kurie galėtų padėti nėščiajai priimti teisingą sprendimą. Gydytojai, pasisakantys už gyvybės kultūrą, turi burtis ir dalyvauti visuomeninėse medicinos organizacijose – LKMA medicinos skyriaus ar Pasaulinės gydytojų „Už žmogaus gyvybę“ veikloje.

Turime aiškiai suprasti, kad nėštumas nėra liga, kurios „gydymas“ pasireiškia nekalto vaisiaus žudymu. Todėl į šį „gydymą“ nereikia įtraukti gydytojo, kurio nuostatos tam prieštarauja. Sveikatos apsaugos administracijai nereikia jaudintis dėl gydytojų, atliekančių abortą, skaičiaus mažėjimo ir kelti klausimo, kas tada atliks abortą, nes ji turėtų suvokti, kad plėtojantis gyvybės kultūrai bręs visuomenė ir nyks mirties kultūra.

© 2011 „XXI amžius“