Tabako ir alkoholio pramonė nuostolinga valstybės biudžetui

Dr. Aurelijus Veryga

Nebegaliu ramiai klausytis nuolatinių tabako ir alkoholio gamintojų pasisakymų, kad jie yra labai svarbūs valstybei ir biudžetui kaip vieni svarbiausių mokesčių mokėtojų ir darbdavių. Tokia jų pozicija nuolat girdisi verslo forumuose, ją labai aktyviai gina investuotojų forumas ir kitos asocijuotos verslo struktūros.

Pirmiausia dėl didžiausių mokesčių mokėtojų statuso. Jei teisingai suprantu, tai ši pramonė sugalvojo pasivadinti didžiausiais mokesčių mokėtojais todėl, kad Lietuvos biudžetas kasmet iš tabako ir alkoholio akcizų surenka apie 1,5 mlrd. litų. Tai iš tiesų labai reikšminga suma Lietuvos ekonomikai. Tačiau nesuprantu, kuo čia dėti tabako ir alkoholio gamintojai. Juk akcizo mokestis yra įskaičiuotas į prekės kainą, kurią sumoka pirkėjas. Vadinasi, akcizą už cigaretes ir alkoholį sumoka ne gamintojai, o tie, kurie perka jų gaminamas prekes. Taigi jei nebūtų perkamas tabakas ir alkoholis, pinigai vis vien būtų išleidžiami ir didžioji dalis jų grįžtų į biudžetą vienokių ar kitokių mokesčių forma arba liktų cirkuliuoti vidaus rinkoje ir stimuliuotų kitų pramonės šakų vystymąsi. Žinoma, be akcizo yra ir kiti mokesčiai, tokie kaip PVM ir pelno mokestis. Tačiau ir vėl, jei teisingai suprantu, PVM ir pelno mokestį moka ne tik tabako ir alkoholio gamintojai, bet ir visi kiti verslai. Grįžtant prie pelno mokesčio, matyt, teisinga būtų pastebėti, kad jis mokamas tada, kai pelnas apskritai yra. O dabar prisiminkime kai kurių alkoholio gamintojų žinutes apie jų patiriamus nuostolius arba skelbiamus „juokingus“, vos kelias dešimtis tūkstančių siekiančius pelnus. Reikia suprasti, tokiu atveju pelno mokesčio praktiškai nėra už ką ir mokėti. Be to, būtina priminti, kad didelė dalis alkoholio pramonės ir vienintelė Lietuvoje veikianti tabako gamybos bendrovė nėra Lietuvos kapitalo įmonės. Vadinasi, pelnas Lietuvoje nelieka, nebent jis yra investuojamas į verslo plėtrą, kas sėkmės atveju reiškia tikrą katastrofą visuomenės sveikatos atžvilgiu. Todėl apibendrinant galima pasakyti, kad akcizą sumoka pirkėjai, pelno mokestis nėra didelis, o pats pelnas didele dalimi palieka Lietuvą.

Dar daugiau – prisiminkime „Alitos“ grasinimus, kad nesiėmus mažinti mokesčių alkoholiui bendrovė patirs dar didesnius nuostolius ir bus priversta atleisti dalį darbuotojų. Perfrazavus – valstybė negaus akcizų, o „Alita“ geriausiu atveju nepatirs nuostolių?.. O jei dar prisimintume šios įmonės privatizavimo istoriją ir priteistus sumokėti pinigus už nesąžiningą privatizacijos procesą, tai apskritai kyla klausimas, kur čia ta nauda valstybei?..

Taigi, jei šios pramonės produktų vartojimas mažėja, pinigai išleidžiami kituose verslo sektoriuose (maisto, kultūros, turizmo ir pan.). Šie verslo sektoriai taip pat moka mokesčius ir ten taip pat dirba žmonės. Vadinasi, tabako ir alkoholio verslų nykimas ne tik nenuskriaustų valstybės, nes gyventojai vis tiek išleistų pinigus, o juos išleidę nepatirtų žalos (ar patirtų mažesnę) sveikatai, bet toks išlaidų persiskirstymas leistų sutaupyti valstybei šviesos greičiu augančias sveikatos sistemos išlaidas.

Grįžtant prie tabako ir alkoholio gamintojų, kaip darbdavių, būtų įdomu suskaičiuoti, kiek darbuotojų buvo atleista toje pačioje tabako pramonėje maksimaliai automatizavus gamybos procesą. Automatizavimas šioje pramonėje yra esminis veiksnys, siekiant didinti gamybos pajėgumus ir sumažinti gamybos kaštus, nes tik tokiu atveju galima amortizuoti akcizų didinimo „daromą žalą“ gamintojams, nes brangstančios cigaretės ar alkoholis mažina vartojimą, o kartu ir gamintojų pajamas.

Esu įsitikinęs, kad palyginę darbuotojų skaičių iki įmonių privatizavimo ir po jo, pamatytumėm, kad darbuotojų skaičius tik mažėjo. Dėl gamybos proceso augo gamyba ir buvo parduota daugiau produkcijos, o dėl to didėjo ir žala visuomenei, bet darbo vietų skaičius tuo pat metu mažėjo.

Kalbant apie nuolat primenamą bendrą investicinį klimatą Lietuvoje ir apie tai, kad valstybės suvaržymai tabako ir alkoholio gamintojams gali atbaidyti užsienio investuotojus, reikėtų pasižiūrėti, kas skleidžia tokias mintis. Jei tokie suvaržymai atbaidys naujus tabako ir alkoholio investuotojus, tai dėl to reikia tik džiaugtis, nes būtų idealu, jei valstybei pavyktų susigrąžinti tabako ir alkoholio gamybą į savo rankas ir ilgainiui visiškai atsisakyti bent jau tabako gamybos. Tačiau įsivaizduokite, kad esate aukštųjų technologijų gamybos įmonės vadovas, planuojantis plėsti gamybą kitose šalyse. Ar jus labai trauktų važiuoti į šalį, kurioje klesti tų pačių tabako ir alkoholio gamintojų maitinama politinė korupcija? Ar jus, kaip investuotoją, domintų šalis, kurioje 45 proc. 34–45 metų amžiaus vyrų vartoja alkoholį, kur žmonės dėl rizikingos elgsenos ir žalingų įpročių anksti suserga lėtinėmis ligomis, praranda darbingumą ir yra nuolat nepatenkinti uždarbiu, nes beveik trečdalį jo prageria ir parūko? Ar patraukli šalis, kuri yra nesaugi dėl naktimis besišlaistančių girtų paauglių, save ir aplinkinius keliuose pribaiginėjančių girtų vairuotojų?

Neretai paminima didžiulė alkoholio gamintojų reikšmė Lietuvos žemės ūkiui. Tačiau ir vėl derėtų pastebėti, kad dauguma degtinės gamintojų didžiąją dalį degtinei gaminti naudojamo spirito atsiveža iš kitų šalių. Iš tikrųjų dalis gamintojų perka Lietuvos žemdirbių užaugintus grūdus tiek spirito, tiek alaus gamybai. Tačiau jei jie staiga nustotų pirkti tuos grūdus, nieko baisaus nenutiktų, nes grūdai nėra specifinis produktas, naudojamas tik alkoholio gamybai. Grūdai gali būti naudojami tiek pašarų, tiek biokuro gamybai, žodžiu, atsirastų kur juos dėti. Protingai elgiantis nebūtų problemos ir su uogų ar obuolių augintojais, nes tėvai „užsimušdami“ ieško natūralių sulčių savo vaikams, tačiau „Alitai“ patogiau jas rauginti, o po to verkti, kad niekas jų neperka.

Ši pramonės šaka stengiasi save sureikšminti ir, jausdama, kad žmonės iš prigimties nėra kvaili, o siekis gyventi sveikai yra natūralus būvis, stengiasi pateikti savo egzistavimą kaip neišvengiamą ir būtiną valstybės funkcionavimui. Įsivaizduokite, kas būtų, jei vieną rytą atsibudę neberastumėte vandens ar duonos. Neabejoju, kad visi suprantame, jog gyvenimas be jų neįmanomas. O dabar įsivaizduokite, kas būtų, jei nubudę ryte atrastumėte, kad nebėra nei alkoholio, nei cigarečių, ir, savaime suprantama, jų gamintojų...

Aurelijus Veryga, gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, LSMU Biomedicininių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, Nacionalinės sveikatos tarybos narys, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas.

© 2011 „XXI amžius“