Popiežius primena šeimos sielovados bruožus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Kanados premjero Stefeno Harperio šeima

Atsiliepti į šiandienos iššūkius

Už šeimų pastoraciją atsakingų katalikiško žemyno ganytojų susitikimą, nuo kovo 28 iki balandžio 1 dienos vykusį Kolumbijos sostinėje Bogotoje, buvo surengusi Lotynų Amerikos vyskupų taryba (CELAM) ir Popiežiškoji šeimos taryba. Pastarosios Vatikano dikasterijos vadovas kardinolas Enijas Antonelis susitikimo dalyvius supažindino su Šventojo Tėvo laišku, kuriame Popiežius visiškai atvirai kalba apie pavojus, iškilusius šiandien šeimai, jos moraliniam ir socialiniam stabilumui bei akcentuoja Bažnyčios ypatingą atsakomybę rūpinantis šeima.

Pasidžiaugęs, kad regiono vyskupai nuolat pabrėžia, jog „šeima yra brangiausia tautų vertybė“, Popiežius savo kreipimesi patvirtino, kad kiekvienai vietinei Bažnyčiai, besidarbuojančiai dėl gyvybės kultūros plėtros ir evangelizacijos, „šeimų pastoracinė globa turi prioritetinę vietą“. Tai tuo labiau svarbu, kadangi dabartiniu metu stebimos šeimai priešiškos situacijos bei tendencijos: sekuliarizmą nešantys kultūriniai pokyčiai, socialinis nestabilumas ir skurdo apraiškos, migracija.

Šventasis Tėvas nurodė ir į klaidingas ideologijas (paprastai Bažnyčia jomis apibrėžia homoseksualizmą) bei primityvų seksualumą skatinančias vadinamąsias švietimo programas.

Evangelijos šviesa skatina uoliai ir ryžtingai darbuotis rūpinantis visais šeimos nariais – tėvais, vaikais ir seneliais – kad kiekvienas jų suvoktų esantis svarbus Dievo meilės plane. Šeimos sielovada turi remtis esminėmis nuostatomis: ši institucija yra paremta neišardoma sakramentine vyro ir moters santuoka ir turi nepakeičiamą „visuomenės gyvos ląstelės misiją“ būti vertybių šaltiniu, konstruktyvaus ir taikaus sambūvio mokykla, santarvės įrankiu. Įgyvendinant tokius principus šeima tampa „ta privilegijuota terpe, kurioje priimama ir džiaugsmingai bei atsakingai saugoma gyvybė – nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos“. Taip pat yra svarbu skatinti tėvų teises ir pareigas ugdyti savo vaikus katalikiškajame tikėjime, pagal jo vertybes, kurios sukilnina žmogiškąją egzistenciją, pažymėjo laiške vyskupams popiežius Benediktas XVI.

Šeimų gebėjimas išgyventi gilų ir artimą susitikimą su Kristumi yra stiprinamas per Dievo Žodžio klausymąsi (susipažinimą su Šventuoju Raštu), bendrą maldą, sakramentinę praktiką ir artimo meilės įsakymo įgyvendinimą. Tuo būdu kiekvienas šeimos narys įgyja tvirtą dvasingumo pagrindą, o kartais netgi apsisprendžia siekti asmeninio šventumo, jau nekalbant apie viešą krikščionišką moralės ir etikos idealų raišką. Todėl būtina kreipti išskirtinį Bažnyčios dėmesį „formacijai visų tų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu pasišvenčia šeimų evangelizacijai“, – aiškino Šventasis Tėvas. Šiuo metu, kai Lotynų Amerikoje, kaip ir kitose pasaulio dalyse, yra gausu politinių bei įstatyminių iniciatyvų, kuriomis primetamas homoseksualizmas, abortai bei kitos šeimoms priešiškos nuostatos, reikia skatinti visų geros valios žmonių bendradarbiavimą, kad viešojoje erdvėje būtų ginama gyvybė, santuoka ir šeima.

Dievo gailestingumas ir tiesa

Laiško pabaigoje perdavęs savo apaštalinį palaiminimą, popiežius Benediktas XVI pabrėžė savo meilę ir solidarumą visoms šeimoms, taip pat ir toms, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių yra atsidūrę sunkiose situacijose. Su šiuo Šventojo Tėvo dokumentu susitikimo Kolumbijos sostinėje dalyvius supažindinęs Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas kardinolas E. Antonelis priminė, jog Katalikų Bažnyčia sielovadiškai rūpinasi ir išsiskyrusiais, kurie yra sudarę naujas santuokas. „Tie, kurie yra išsiskyrę ir sudarę naują (santuokinę) sąjungą, negali priimti Eucharistijos ir sakramentinio atleidimo tiek, kiek jų padėtis objektyviai prieštarauja krikščioniškosios santuokos reikalavimams“, – paaiškino Vatikano kardinolas. Kartu jis pabrėžė, kad ir šie asmenys kitomis priemonėmis gali rasti Dievo gailestingumą.

Nurodęs į popiežiaus Benedikto XVI laiške minėtus iššūkius šeimai, susijusius su radikalaus sekuliarizmo plėtra ir vadinamąja seksualumo revoliucija, kardinolas E. Antonelis sakė, kad, atsiliepiant į tai, katalikams reikia ryžtingiau siekti gyvenimo šventume. Kaip tik šis šventumas, meldžiant atsivertimo malonės, gali padėti būti gailestingiems tiems, kurie gyvenime nesilaiko krikščioniškų reikalavimų, yra nutolę nuo Bažnyčios ar net kovoja su ja, kurie palaiko ideologijas ir įstatymus, priešingus šeimai ir gyvybei, ir kurie netgi smurtu siekia susidoroti su vargšų reikalų gynėjais. „Žinoma, gailestingumas yra neatskiriamas nuo tiesos“, – pastebėjo Popiežiškosios šeimos tarybos vadovas, kartu primindamas, jog Dievas ganytojus siunčia, kaip siuntė Jėzų, ne pasmerkti pasaulį, bet jį gelbėti.

Pagaliau vienas Dievas žino mūsų širdis ir kokiu laipsniu asmuo yra pasirengęs atsiverti Kristui Išganytojui. Tuo tarpu ganytojai turi būti pasirengę tęsti dialogą ir rodyti artumą kiekvienam, kad visi galėtų jaustis esantys mylimi Bažnyčios ir per ją – Dievo. Bažnyčia visada turi likti aiškiu išganymo ženklu, bendradarbiaudama su Kristumi, vieninteliu Išganytoju, „per maldą, aukojimąsi, Evangelijos  skelbimą ir liudijimą“. Šį bendradarbiavimą Viešpats panaudos tam, kad patrauktų žmones prie savęs per slėpinius ir nesuskaičiuojamas malonės priemones. Ganytojų uždavinys taip pat yra „pažadinti tą energijos gausą, kuri daugiau ar mažiau yra užsnūdusi Bažnyčios kūne“, – pažymėjo Vatikano atstovas, priminęs popiežiaus Leono XIII teiginį, kad pirmiausia reikia sielvartauti ne dėl blogųjų stiprybės, bet dėl neveiklumo tų, kurie yra geri.

© 2011 „XXI amžius“