Padėkime užaugti

Siekiant keisti šalies globos sistemą iš institucinės į šeimyninę 1995 metais Kaune buvo įkurtas Vaikų gerovės centras „Pastogė“. Joje veikia Pagalbos šeimai, Globojančių šeimų, Įvaikinimo tarnybos bei Vaikų krizių centrai. Apie savo darbą „Pastogėje“ pasakoja jos darbuotojai.

Pagalbos šeimai tarnybos darbuotoja Jūratė.

Mūsų tarnybos pirminis tikslas – sugrąžinti vaiką į biologinę šeimą. Socialiniai darbuotojai siekia padėti šeimai išspręsti problemas, dėl kurių vaikas negali augti kartu su savo tėvais.

„Pastogėje“ dirbu beveik nuo jos įsikūrimo. Mūsų globojamose šeimose pasitaikydavo įvairiausių situacijų, mačiau daug tragiškai susiklosčiusių vaikų likimų: paliktų, netekusių artimųjų meilės, išgyvenančių vienišumo jausmą. Tai nevilties, sielos liga, kuria sergant pažeidžiamas pilnavertiškas asmenybės vystymasis. Vaikų, paliktų nežiniai šiame sudėtingame pasaulyje, gyvenimai pažymėti beviltiškumu. Jiems reikalingas kantrus palaikymas, ugdymas, dėmesys, kad siela sveiktų, kad jų akyse neužgestų ta silpnutė vilties kibirkštėlė. Tokį palaikymą teko matyti, kai vaikui nusišypsodavo laimė patekti į globėjų šeimą. Šie nuostabūs žmonės sugebėjo labai pažeistus vaikus išvesti per šį sunkų gyvenimo laikotarpį, suteikti meilę ir šilumą.

Svarbu, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į pagalbos ratą – ne tik vienkartiniu dėmesiu ir dovanomis. Vaikui, kaip ir kiekvienam iš mūsų, reikalinga besąlyginė meilė, supratimas, jausmas, kad jis yra reikalingas. Globėjas vaikui yra vilties švyturėlis, šviečiantis pro svajonių miglas, atsispindintis jo ašarotose akyse. Sunku be širdgėlos praeiti pro vaiko nelaimę, pro jo žodžius: „Surask man naują mamytę“.

Globojančių šeimų tarnybos socialinė darbuotoja Virginija.

Dirbdama šioje tarnyboje bendrauju su globėjų šeimomis bei jose augančiais globojamais vaikais. Tenka padėti šeimoms apsispręsti, kokia globos forma šeimai yra priimtiniausia (laikinoji, nuolatinė, o galbūt įvaikinimas). Dirbdama išvien su šeima mėginu atskleisti stipriąsias šeimos puses, kad žinočiau, kokio vaiko poreikius jie atitiks geriausiai. Ypač jautrus etapas yra globos pradžia, adaptacijos periodas. Šiuo metu stengiuosi įsiklausyti į vaiko ir į šeimos jausmus, poreikius, patarti, pastiprinti juos ir palaikyti. Bendraudama su globoje augančiais vaikais dažnai džiaugiuosi už juos ir vis dar nepaliauju stebėtis mylinčios šeimos galimybėmis. Žaviuosi mūsų globėjų šeimomis, nes kasdien matau, kokie nuostabūs pokyčiai vyksta vaikų, kuriuos nuskriaudė likimas, gyvenimuose. Vaikai, patyrę smurtą, sielvartą, palikimo skausmą, vėl patiki meile, patys mokosi mylėti, šypsotis, sakyti gražius žodžius ir daryti gerus darbus. Smagu pasidžiaugti kartu su globėjais, kai pastebime, kad globa ir į jų šeimą atneša daug teigiamų pokyčių. Ne veltui sakoma, kad „imant prisipildo rieškučios, o duodant – širdis“.

Įvaikinimo tarnybos socialinė darbuotoja Dalia.

Stengiuosi sugriauti visuomenėje sklandantį mitą, kad įvaikinimas yra ilgas, biurokratinis, labai brangus ir sunkiai įveikiamas procesas. Esu įsitikinusi, kad nereta šeima, galinti ir norinti padėti šeimoje užaugti likimo nuskriaustam vaikui bei savo šeimai suteikti pilnatvę, vien dėl to niekur nesikreipia ir nepradeda šio proceso. Taip pat dažna šeima, susipažinusi su įvaikinimą reglamentuojančiais įstatymais, kurie nenurodo konkrečių reikalavimų dėl gaunamų pajamų bei gyvenimo sąlygų, nusprendžia, kad jie nebus įvertinti kaip tinkami asmenys įvaikinti, nes, pavyzdžiui, gyvena nuomojamame bute ar gauna minimalų atlyginimą. Todėl labai norėtųsi padrąsinti tokias šeimas neužsisklęsti, kreiptis į tarnybas ir pasidalinti savo nerimu bei abejonėmis su socialiniais darbuotojais.

Vaikų krizių centro, kuriame laikinai apgyvendinami vaikai paimti iš krizėje atsidūrusių šeimų, socialinis pedagogas Vytautas.

Vaikas, patekęs į centrą, netenka savo fizinio ir dvasinio privatumo. Čia sunku pasireikšti vaiko individualumui ir išskirtiniams gebėjimams, nes nuolatinė vaikų kaita keičia visų jų elgesį ir mokymosi rezultatus. Pas mus patekusius vaikus pasikeisdami prižiūri daug žmonių. Tai apsunkina pastovių ribų bei reikalavimų taikymą. Vaikams kyla nerimas, įtampa, jie jaučiasi nesaugūs, ima manipuliuoti. Esu pastebėjęs, kad atėjus šeimos šventėms, pvz., Kalėdoms, vaikų, ypač paauglių, elgesys keičiasi neigiama linkme. Jie sunkiai išgyvena šį laikotarpį, nes, kaip ir visi, tuo metu nori būti su artimaisiais.

Kartais dėl globėjų ligos ar mirties jų globojami vaikai patenka pas mus. Šie vaikai turi daug geresnius socialinius įgūdžius, mokymosi motyvaciją, geba geriau tvarkytis su savo emocijomis nei „Pastogėje“ gyvenantys vaikai. Galiu drąsiai teigti, kad vaiko gyvenimas šeimoje kelia jo savivertę, pagrįstą pasitikėjimą savimi.

Darbas „Pastogėje“ nėra lengvas, bet mane palaiko meilė vaikams bei kolektyvo dvasingumas ir pasiaukojimas. Manau, kad įmanoma dirbti nemėgiamą darbą, bet tik ne šioje srityje.

„Pastogėje“ ir pas globėjus gyvenusi septyniolikmetė Aistė (vardas pakeistas).

Buvau dešimties metų, kai mane paėmė iš motinos namų. Trumpai gyvenau „Pastogėje“. Čia nebuvo blogai, nes jaučiausi lygi su kitais namų netekusiais vaikais, buvau mylima auklėtojų, iš jų sulaukdavau daug dėmesio.

Vėliau, atsiradus globėjams, persikėliau į šeimą. Pradžioje jaudinausi, ar būsiu tikrai mylima, ar globėja atstos mamą. Man labai pasisekė, nes iš pradžių mane globojo laikinoji globėja, kuri labai šiltai priėmė, naktimis ateidavo manęs apklostyti. Tada pirmą kartą pasijaučiau tikru vaiku. Dabar jau penkeri metai gyvenu pas nuolatinę globėją, kuri be galo atsidavusi vaikams ir šeimai. Galvoju, kad ji net per gera man: niekada neatsakys, visada padės, patars. Nedaug kam tokia laimė nusišypso. Gavusi šią gerą patirtį svajoju mylėti savo vaikus taip, kaip pati norėjau būti mylima.

Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta globėjų ir įtėvių. Norintiems, tačiau abejojantiems, ar priimti į savo šeimą tėvų globos netekusį vaiką, Aistė sako: bijoti vaikų nereikia, nes mylimas vaikas atsako tuo pačiu.

Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl pagalbos – pinigų mokėjimo vaikų globėjams (rūpintojams). Nuo 2011 m. vasario 18 dienos asmenys, pageidaujantys globoti vaikus, gyvenančius Kaune (ne giminaičius), už sunkų, atsakingą ir pasiaukojamą darbą, šalia globos išmokos vaikui (520 litų per mėnesį), už kiekvieną vaiką turės galimybę gauti dar 520 litų per mėnesį. Visi, kurie susidomėjote vaikų globa, dėl papildomos informacijos kreipkitės į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“ (P. Plechavičiaus g. 21, Kaunas, tel 314 390, 313 912, www.pastoge.lt.)

Vaikų gerovės centras „Pastogė“

© 2011 „XXI amžius“