Reikia pažinti niekdarius ir parsidavėlius 

„Apie kvailybe ir korupcija dvelkiančius įstatymus“

Dr. Aurelijus Veryga

Prezidentė Dalios Grybauskaitės Seime savo metiniame pranešime garsiai pasakė tai, ką žinojo ar nujautė didžioji dalis Lietuvos gyventojų, tačiau politiniame lygmenyje tai būdavo diplomatiškai nutylima. Pasak Lietuvos politikų, „jiems patinka diplomatiškai kalbantys, o ne rėksniai“. Ta diplomatinė kalba truko daugiau nei 10 metų ir pasitarnavo nežabojamam alkoholio siautėjimui visose Valstybės struktūrose. Nenuostabu, kad Prezidentės kalba iš karto susilaukė kritikos iš alkoholio pramonės ir kai kurių Seimo narių.

Tačiau ar yra ko piktintis dėl Prezidentės pasisakymų? Seime nuolat sėdi Lietuvoje įkurtų alkoholio gamintojus vienijančios asociacijų, veikiančių kaip nevyriausybinės organizacijos ir nedeklaruojančių lobistinių verslo interesų atstovai, partijos remiamos per rinkimus, alkoholio pramonės interesams atstovaujama per kitas organizacijas (Lietuvos laisvosios rinkos institutas, pramoninkus vienijančios organizacijos ir kt.), tiesiog nusiperkant nuomonę, kokios reikia (tai ypač pasakytina apie LLRI), visiškai ignoruojami Seimo priimtų valstybės alkoholio kontrolės principai ir kt. Tai tik nedidelis sąrašas būdų, kuriais naudodamasi jau daugiau kaip dešimtmetį privatizuota alkoholio pramonė sugebėjo suleisti šaknis į Lietuvos politikų smegenis, o gal ir kišenes.

Alkoholio gamintojai sugebėjo įtikinti daugumą politikų, kad jie yra vieni didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje. Tačiau, jų pačių teigimu, didžiausią dalį sumokamų mokesčių sudaro alkoholinių gėrimų akcizai. Būtina dar kartą akcentuoti, kad akcizą sumoka ne gamintojas, o vartotojas, perkantis alkoholinius gėrimus. Vadinasi, skirtingai nei teigia alkoholio gamintojai, vieni didžiausių mokesčių mokėtojų šiuo atveju yra ne jie, o Lietuvos žmonės.

Alkoholio pramonė ilgai ir kruopščiai kūrė ryšius su visomis įmanomomis interesų grupėmis: su žiniasklaida – užsakinėdama alkoholio reklamą ir mokėdama už užsakomuosius straipsnius (ne paslaptis, kad dalis žiniasklaidos savininkų yra ir alkoholio pramonės savininkai); su politikais – remdama rinkimų kampanijas, regioninius renginius ir t. t.; su sportininkais – numesdama centus sportui, mainais gaudama šimtų milijonų litų vertės reklamą ir t. t.). Dar praėjusio Prezidento kadencijos metu alkoholio gamintojai prezidentūroje atsiiminėjo apdovanojimus. Toks pat šou vykdavo ir Vyriausybėje. Juos visada pamatysit „ateinančius su taikos vėliava“ (K. Masiulio).

LR Prezidentės pranešimas buvo nemalonus ir netikėtas akibrokštas daugelio politikų liaupsinamai „vargingai“ alkoholio pramonei. Ši pramonė buvo įpratusi naudodamasi savo ryšiais ir įtaka reguliuoti alkoholio politiką taip, kaip buvo patogiau pačiai pramonei. Tą akivaizdžiai iliustruoja nuolatiniai Seimo narių bandymai švelninti alkoholio kontrolės politiką, registruojant vis naujas, pramonei palankias įstatymų pataisas. Maža to, tokioms pataisoms, skirtingai nei alkoholio apribojimo iniciatyvoms, visuomet atsiranda laiko perkrautose Seimo sesijose. Turbūt joks kitas klausimas Seime nesusilaukia tokio didelio Seimo narių dėmesio.

Pasitvirtino mūsų viltis, kad Prezidentė, turėdama didžiulę darbo patirtį Europos Komisijoje, perėmė geriausias (gerąja prasme) Europos biurokratų darbo tradicijas, kuomet nepaisant didžiulio lobistų spaudimo yra realiai, o ne formaliai įsiklausoma į visuomenės sveikatos argumentus, kai analizuojami nepriklausomų, o ne pramonės nupirktų tyrimų duomenys ir pan.

Prisimenant pastarųjų mėnesių alkoholio pramonės ir žiniasklaidos bendrąją veiklos strategiją, siekiant išsaugoti alkoholinių gėrimų reklamą, galima tikėtis, kad Prezidentė bus intensyviai puolama ir kritikuojama, vaizduojant alkoholio pramonę kaip nepelnytai nuskriaustą ir išskirtą iš kitų korumpuotų verslo šakų. Tai, kad Lietuvos didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos gali padaryti viską vardan savo pajamų, rodo ir ką tik paviešinta „WikiLeaks“ informacija apie Lietuvos žiniasklaidą. Nenuostabu, kad vos žiniasklaidai pagrūmojus, Lietuvos politikai puolė „taisyti klaidas“ dėl alkoholio reklamos.

Prezidentę kritikavęs Alkoholiniais gėrimai prekiaujančių įmonių asociacijos prezidentas Laurynas Vilimas teigė: „Girdėti kaltinimus verslui, kuris šiuo metu netgi nėra pelningas, o moka didelius mokesčius, kuris gina savo interesus, nežinau, ar tai sąžininga.“ Matyt, tik Lietuvoje „nepelningas verslas“ gali leisti sau išmokėti 100 milijonų litų dividendų, samdyti nuolatinius „skalikus“ Seime, važinėti naujais automobiliais, apstatyti didžiulius miestus savo palapinėmis ir skėčiais ir t. t.

Kaskart prakalbus apie tabako ar alkoholio kontrolę Seime pasigirsta darnus Seimo narių choras, kad visos legalų verslą ribojančios priemonės skatins nelegalią prekybą, kontrabandą ir pan. Tačiau pats Seimas jau ne kartą pademonstravo visišką nenorą spręsti kontrabandos, nelegalios prekybos ir korupcijos problemas. Tie patys dėl kontrabandos nuogąstaujantys Seimo nariai nepritaria visuotiniam turto ir pajamų deklaravimui, tie patys Seimo nariai balsuoja prieš Prezidentės siūlymus maksimaliai didinti baudas už kontrabandą, argumentuodami, kad kontrabandininkas neturės už ką susimokėti tokios didelės baudos.

Praėjusioje Vyriausybėje alkoholio bendrovių ir jas vienijančių koncernų atstovai duris atidarinėdavo koja ir teigdavo, kad bus taip, kaip nori jie. Pastarųjų savaičių skandalas, kai dalis TS-LKD frakcijos narių, ėjusių į rinkimus su nuostata, kad reikia uždrausti alkoholinių gėrimų reklamą, staiga stojo pramonės pusėn, parodė, kad alkoholio gamintojai turi puikius svertus, kuriais gali daryti įtaką politikų nuomonei ir veiksmams.

Pramonė, jau būdama privati, bandė įtikinti politikus mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, tokiu būdu žymiai sumažinant biudžeto pajamas, bet išsaugant privačių alkoholio gamybos ir prekybos bendrovių pelną. Viena iš tokių gelbėjamųjų turėjo būti AB „Alita“. Tokių pavyzdžių Lietuvos politikoje yra ne vienas. Agresyviai Lietuvoje elgiasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio bendrovės. Norvegijos bendrovė „Statoil“ bandė spausti Seimą ir Vyriausybę, teigdama, kad priėmus alkoholio prekybos apribojimus bus priversta atleisti darbuotojus. Pastarasis atvejis sukėlė tikrą skandalą Norvegijoje. Čia bendrovė viešai atsiprašė, tačiau apie tai Lietuviai praktiškai neišgirdo, nes žiniasklaida mieliau linkusi nušviesti pramonės lobistinius interesus nei pastarųjų juodus darbelius. Dabar jau „Carlsberg“ vadovai važinėja į Lietuvą ir nurodinėja, kokia turėtų būti Valstybės alkoholio kontrolės politika.

Tokia situacija negalėjo tęstis amžinai. Tokie alkoholio pramonės veiksmai jau sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Nors apklausose didesnė dalis gyventojų palaiko tiek alkoholio, tiek tabako kontrolės priemones, tačiau tai nedaro įspūdžio didžiajai daliai Seimo narių. Prezidentė, atstovaudama visuomenės sveikatos ir bendrai visuomenės, o ne siauros verslo grupės interesams, elgiasi taip, kaip turėtų elgtis kiekvienas politikas. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija ir jos vienijamos organizacijos palaikys tokią principingą ir į visuomenės sveikatos interesus orientuotą Valstybės vadovės poziciją. Reiškiame solidarumą Prezidentės išsakytoms mintims dėl alkoholio kontrolės ir tikimės, kad Prezidentė bus sistemingos, mokslu pagrįstos tabako ir alkoholio kontrolės politikos garantas mūsų Valstybėje.

© 2011 „XXI amžius“