Kai socialinė atsakomybė asocijuojasi su apgaule

„Švyturys“ nusipirko socialiai atsakingos įmonės įvaizdį. Socialiai atsakingos ar labiausiai reklamuotos įmonės?

Dr. Aurelijus Veryga,

psichiatras, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas

Spaudoje sumirgėjo žinutė: „Rinkos tyrimų bendrovė „GfK CR Baltic“ dienraščio „Vilniaus diena“ užsakymu atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, per kurią respondentų teirautasi, kurios trys bendrovės, jų manymu, yra socialiai atsakingiausios. Net 57 proc. apklaustųjų šiame trejetuke įvardijo gamintoją „Švyturys-Utenos alus“.

Nors šalyje organizuojama daug įvairių konkursų, matuojančių verslo socialinės atsakomybės dydį, šįkart norėta išsiaiškinti, ką pirmosiose vietose įvardija gyventojai. 39 proc. respondentų įvardijo mažmeninės prekybos bendrovę „Maxima LT“, o trečioje atsidūrė telekomunikacijų bendrovė „Tele2“ (23 proc.).“

Kas šiandien Lietuvoje gali gauti socialiai atsakingos įmonės titulą? Pasirodo visi, kurie sukrapšto vieną kitą atliekamą milijoną reklamai ir iš jos sugeba išspausti viską, ką įmanoma. Ir nesvarbu, kad gamini produktą, kuris sugriauna gyvenimus tūkstančiams žmonių. Dar ne taip seniai tabako pramonė, kurios vardas dabar daugelyje socialinių sluoksnių tampa panašus į keiksmažodį, maudėsi šlovės spinduliuose. Kodėl alaus pramonei nesišvaistyti pinigais? Kad verslas pelningas, rodo ir ne per seniausiai išmokėti 100 mln. litų dividendų. Be to, aludariai iki šiol mėgaujasi privilegijomis, nes už tą patį litrą absoliutaus alkoholio, gaunamo iš alaus, sumokami ženkliai mažesni mokesčiai, nei už tą patį kiekį alkoholio, gaunamo iš stiprių alkoholinių gėrimų.

Siūlyčiau tai pačiai bendrovei atlikti kitą, dar paprastesnį, tyrimą ir pažiūrėti į minėtų bendrovių reklamos biudžetus. Taip pat būtų įdomu pasižiūrėti, kokį procentą pelno jos skiria tikrosioms socialinėms veikloms, o ne savo įvaizdžio formavimo akcijoms. Neabejoju, jog paaiškėtų, kad daug mažesnės įmonės skiria didesnę dalį savo uždirbamų pajamų socialiniams projektams remti, tik neturi pinigų apie tai paskelbti ant kiekvieno reklaminio stendo.

Panašu, kad ši istorija nesibaigs, kol nebus išspręsta alkoholinių gėrimų reklamos ir rėmimo problema. Aludariai ne kartą atskleidė, kokiu tikslu jie remia sportą. Ne kartą buvo pasakyta, kad uždraudus reklamą, bus atsisakyta remti sportą ir netgi kurti „socialinę reklamą“. Taigi būtent reklama ir kuria socialinės atsakomybės įvaizdį. Panašu, kad reklaminiai triukai buvo apsukę galvas net teisėjams, kurie šioje pramonėje sugebėjo įžvelgti kažką itin reikšmingo. Lietuvoje greičiau būtų leista nekepti duonos, bet alus rūgti privalo! Teismas, nagrinėdamas „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojų streiko galimybes, nusprendė, kad alus yra visuomenės gyvybinis poreikis ir viešasis interesas, todėl streikuoti alaus gamybos bendrovėje kada panorėjęs negali: „Ieškovo vykdomos funkcijos daro įtaką ieškovo bei kitų asmenų kaip ūkio subjektų, teisių bei laisvių įgyvendinimą, todėl streikas gali tiesiogiai neigiamai paveikti visuomenės interesus, pažeisti ūkio subjektų, susijusių su ieškovo veikla, taip pat žmonių teises ir pareigas, teisėtus interesus. Siekiant išvengti asmenų teisių pažeidimo bei galimų, su tuo susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo, bei apginti viešąjį interesą…[...], streikas atidėtinas trisdešimčiai dienų“.

Dabar ši „socialiai atsakinga“ įmonė kraunasi naujus dividendus ir tam naudoja visame pasaulyje patikrintą katalizatorių – sporto žaidynes. Netrukus Lietuvoje prasidėsiantis Europos krepšinio čempionatas taps puikia proga ne tik „pasikedenti savo socialinės atsakomybės plunksnas“, bet ir susikrauti milijonus. Ne veltui buvo skelbiama, kad arenoms perkama tokia įranga, kuri leistų išpilstyti daugiau alaus per trumpesnį laiką, nes „neduokdie“ kas nors liks negėręs... „Švyturio“ alaus reklamose visur manipuliuojama tautine simbolika, neva taip, kaip ir per praėjusį „Mes laimėsim“ vajų, skatinamas tautiškumas bei patriotiškumas. Tautiškumas primenamas ir Aludarių gildijos reklaminiuose stenduose, kuriuose raginama pirkti Lietuvišką produktą, o alaus butelio kamštelis išmarginamas vėliavos spalvomis. Stengiamasi, kad tas „patriotiškumo ugdymas“ neaplenktų ir vaikų, nes nealkoholinis alus reklamuojamas visą parą, nesirenkant nei laidų, nei konteksto.

Įdomu tik ar daug mūsų tautiečių žino, kad tas tautinis nealkoholinis alus, kurio pardavimą taip „nekaltai“ skatina alaus gamintojai ir kurio gamyba leidžia išsaugoti 3000 darbo vietų alaus pramonėje, yra pagamintas berods Kaliningrado srityje, pagal „Švyturio“ užsakymą, kaip, beje, ir ankstesnės partijos, kurios buvo gaminamos Latvijoje. Kokia nauda gamintojui užsakinėti alų kitoje šalyje ir čia atvežus jį parduoti, o svarbiausia, investuoti į svetimo produkto reklamą milijonus litų? Jau supratot. Lietuviai ne kvaila tauta. Darbo vietos – Rusijoje, dividendai iškeliauja savininkams į Daniją, o lietuviams lieka apsisnarglėję „patriotai“, po sporto varžybų nuniokojantys miestų viešąsias erdves, sudaužantys pakeliui pasitaikančius automobilius ir pan.

Aludariai visuomet stengiasi save pristatyti kaip išskirtinę ir geresnę alkoholio pramonę. Akcentuojama, kad reikėtų, jog žmonės gertų silpnus alkoholinius gėrimus, o ne degtinę. Tokios manipuliacijos leidžia išlaikyti drastiškas žirkles apmokestinimo sistemoje, kuomet aludariams tenka privilegijuotųjų vaidmuo. Sunkmečiu alaus gamintojai praktiškai nenukentėjo, o 2010 metais jau fiksuotas augimas. Tuo tarpu valstybė eilinį kartą praranda galimybę susirinkti nors menkas lėšas žalos mažinimui. Nuolat vaitojančios dėl užsienietiško alaus invazijos į Lietuvos rinką, Lietuvoje veikiančios alaus bendrovės nevengia pačios jį atsivežti iš Rusijos ir čia pardavinėti.

Negana to, šios „socialiai atsakingos“ pramonės atstovai viešai teigia, kad ieškos ir jau randa būdų, kaip ignoruoti valstybės siekį mažinti alkoholio vartojimą. Kadangi suaugusieji daugiau išgerti nebegali fiziškai, kova dėl alkoholio reklamos išsaugojimo iš esmės yra kova už vaikų rinkos užkariavimą. Dienraštyje „15 minučių“ pasirodžiusiame straipsnyje teigiama: „Pristatyta „Tauro nefiltruota gira“ – ne daugiau nei 1,2 proc. alkoholio tūrio turintis, į alaus butelius pilamas gėrimas. Trijų skirtingų rūšių girą pardavinėja ir „Gubernija“, „Volfui Engelmanui“ priklauso „Smetoniška gira“, o „Švyturys-Utenos alus“ užsidirbti bando pardavinėdamas „Vichy“, „Battery“ ir kitus gėrimus. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos gaiviųjų gėrimų dalis, tenkanti alkoholinių gėrimų gamintojams, augo ketvirtadaliu – iki 12 proc. Bendrovės „Euromonitor International“ tyrimas rodo, kad pernai ši rinka sudarė 34 mln. litrų. Į populiariausių šalyje gaiviųjų gėrimų penkiasdešimtuką patenka alkoholinių gėrimų gamintojų prekės ženklai „Vichy“, „Vichy Ice Tea“, „Battery“, „Montavit“, „Duonos gira“, „Olialia“, „Smetoniška gira“, „Aura“ ir „Dynamit“. „Švyturio“ prekės ženklą reklamuos ir naujoji Klaipėdos „Švyturio“ arena. Priminti apie save alkoholinių gėrimų gamintojai taip pat galės renginių, kuriuos rems, arba kuriuose bus prekiaujama jų produkcija, metu. Be to, niekas nereikalaus atsisakyti tarnybinį transportą puošiančios atributikos ar alkoholio prekybos vietose esančios reklamos. Prekės ženklas galės šmėsčioti bet kuriuose reportažuose, jei ten pasirodys atsitiktinai“.

Panašu, kad ilgainiui tikrai sąžiningos ir atsakingos verslo bendrovės pradės vengti tokio „socialinės atsakomybės titulo“, nes Lietuvoje jis asocijuojasi su apgaule, darbuotojų interesų ignoravimu, bandymu manipuliuoti politikais, visuomenės interesų nepaisymu ir t.t. O gal dar galima pakeisti Lietuvoje esančią „socialinės atsakomybės“ sampratą?

© 2011 „XXI amžius“