Kai manipuliuojama mirtimi, žudymu, radikalumu ar abejingumu

Juozas Dapšauskas

Vasarą žiniasklaidoje prasidėdavo karštų žinių sausra, trūkumas, tačiau to tikrai nebuvo galima pasakyti apie vieną savaitę. Visos šios karštos naujienos ir aktualijos turėjo ir skirtingą, ir labai panašią spalvą: mirtis, žudymai, manipuliacijos, išdavystės: Austrijoje sausio 13 d. žudynių bylos įtariamojo paleidimas, žudynės Norvegijoje, nepilnametės mergaitės supjaustymas Šiauliuose, galiausiai 26 metų dainininkės Amy Winehouse mirtis Londone nuo alkoholio ir narkotikų. Tai išryškina Europos, taip pat ir Lietuvos problemas.

Kiek atitolus nuo daug emocijų ir interpretacijų sukėlusių įvykių, verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius niuansus, susijusius su šiomis naujienomis, ypač jų komentarais. Beje, šias naujienas pranešant neišvengta etikečių klijavimo, sąmoningo manipuliavimo siekiant egoistinių ekonominių ir ideologinių tikslų.

Tai, kas vyko Norvegijoje, anot psichologo prof. Albino Bagdono, „neįtelpa net į patologijos rėmus“, tačiau kažkokią iškreiptą logiką įžvelgė kai kurie komentatoriai, ieškantys logikos ir paralelių ten, kur jų tikrai nėra.

Kaip galima įvertinti kad ir tokį viešą komentarą: „Dešinysis ekstremizmas ir religija – tai Norvegija? Ar tai neatrodo kaip religinės neapykantos kurstymas? Nuolaidžiavimas fanatiškai nusiteikusiems Katalikų Bažnyčios dvasininkams, norintiems visuomenei primesti viduramžiškas, su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, moters teisėmis susikertančias pažiūras. Te šis kruvinas išpuolis tampa pamoka, virsta supratimu, kiek mažai tereikia, kad nuolaidžiavimas fanatizmui virstų kruvinomis skerdynėmis.“

„Savaime aišku, žvilgsnis krypsta į švietimą. Jau ne vienas mokytojas ir mokytoja yra pareiškę pasipiktinimą įžūliu Katalikų Bažnyčios nepakantumu kitokiems ir kitai, „nekrikščioniškai“, mąstysenai. Bet mokytojai tyli“, – rašo kitas komentaro autorių.

Tylėti neturi nė vienas laisvas ir atsakingas šalies gyventojas, taip pat nė viena pusė neturi teisės reikalauti, kad jos požiūris būtų įtvirtintas be jokių diskusijų, o kitaip manantys tiesiog neturi teisės savo požiūrio net išsakyti, o jei išsako, tai jau reiškia „religinio fanatizmo“, „talibano ideologijos“ skleidimą.

Po tokių „solidžių“ komentarų visai nestebina ir viename socialiniame tinklapyje daug pritariančių balsų sulaukęs N. P. komentaras: „Norvegijos įvykiai tik dar labiau skatina daryti išvadą, jog religija yra visų blogybių pradžia. Jos vieta šiukšlyne (geriausiu atveju, prie Taro kortų ir kavos tirščių), bet kam labai reikia, privalo likti namuose. Už kryžių ir mėnulį turi būti baudžiama dar griežčiau nei už pjautuvą su kūju ar svastiką. Negali būti jokios kalbos apie religinę laisvę, nes sąžinės laisvė yra pakankama sąlyga.“

Kas bent tiek giliau analizuoja elementarius faktus, akivaizdžiai supranta, kad Norvegijoje įvykiai visai nėra susiję su „krikščionišku fundamentalizmu“. Frazę – „žinome tiek, kad jis yra dešinysis ir kad yra krikščionis fundamentalistas“, – paleido policijos pareigūnai per spaudos konferenciją. Tai blogai, bet iš dalies ir suprantama: policininkai nėra religijotyros žinovai, bet kai šios frazės pagrindu daro išvadas ir apibendrinimus žinomi apžvalgininkai, tai jau rodo profesionalumo stoką ar sąmoningą melą.

Kokia žudiko Norvegijoje tapatybė? Masonas, tamplierius, krikščionis fundamentalistas, žiaurių filmų mėgėjas? Tarp šių apibūdinimų mažiausiai tinka „krikščionis fundamentalistas“. Pirmiausia žinome tai, kad jis visai nebuvo krikščionis, nes vertybių skalė nėra krikščioniška, tai kiekvienas gali lengvai suvokti analizuodamas jo idėjinių ir praktinių platformų painiavą, kuri surandama internete. Jo frazė, kad „kol kas man nėra prireikę prašyti Dievo stiprybės“ arba tai, kad prieš įvykdydamas savo „žygdarbį“ bandė pasisamdyti brangią prostitutę, akivaizdžiai parodo, kad su krikščionybe čia tėra tiek bendra, kiek tarp Hitlerio „Dievas su mumis“ ir autentiško religingumo. Juk akivaizdu, kad kryžiukai bamboje dar nerodo asmens krikščioniškumo ar religingumo.

Visiems akivaizdu, kad kai kurios krikščionybės grupės tam tikrais istoriniais laikotarpiais jautė polinkį į brutalumą, agresiją, prasilenkdamos su krikščionybės esme, tačiau tai tikrai neleidžia pačią krikščionybės esmę laikyti brutalia. Krikščionybės giluminė esmė yra būtent meilės ir pakantumo kultūros skleidimas.

Kitas straipsnis, pavadintas „Kada su bombomis ir ginklais į areną išeis lietuviškas A. B. Breivikas?“, sudaro aliuziją, kad ir Lietuvoje, net elementariai pilietiški žmonės (to lietuviams labai trūksta), yra potencialūs analogiškų žudynių vykdytojai: „Net blaivininkai, kovojantys už visišką vyno ir alaus reklamos uždraudimą, į kovą eina lyg kryžiuočiai, pasirengę išvaduoti Kristaus kapą iš musulmonų. Tarsi „Švyturyje“ ir „Kalnapilyje“ dirbtų ne tokie pat lietuviai, o kokie viduramžių turkų pašos ir sultonai.“ Tokie komentarai rodo, kad norint apginti savo „tiesą“ yra leistini visi būdai, nesusijusios aliuzijos, manipuliacijos.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į subkultūrose dalyvaujančio jaunimo automatišką stigmatizavimą ir paženklinimą bauginančia etikete, kuri santykius tik dar labiau apsunkina. Jei paaugliai įsitraukia į „egzotiškesnę“ grupę, jokiu būdu negalima į juos žiūrėti kaip į savaime potencialius žudikus, kriminalinius elementus. Tačiau būtina su jais kalbėti, suprasti ir įspėti, kokie pavojai tyko nuėjus į tokius susibūrimus ar susižavėjus mirtimi ir žudymais virtualioje erdvėje, kad žavėjimasis kanibalizmu, mirtimi, vampyrais nėra vien žaidimas... Tai parodė įvykiai Šiauliuose.

Ne mažesnę neigiamą įtaką žmonėms daro ir masiškai per populiarius Lietuvos televizijų kanalus rodomi smurtiniai filmai. Tuo smurtinių filmų gyvenimu tiesiog mėgaujamasi galvojant, kad tai žmogaus sąmonėje nepalieka jokio pėdsako. Kaip ir mėgstantys pažaisti įvairiais mirties, žudymo simboliais, nebūtinai yra potencialūs žudikai, taip ir smurtinių filmų mėgėjai nebūtinai tai, ką mato, perkelia į realų gyvenimą, tačiau tai žmogaus vizijai ir realiam gyvenimui tikrai turi įtakos.

Ar populiarios dainininkės Amy Winehouse ir kitų „žvaigždžių“ propaguojamas gyvenimo būdas yra mažiau pavojingas jaunimui? Ar jis neatneša tokių mirčių kaip septyniolikmetės supjaustymas, ar net dešimtys mirčių Norvegijoje? Juk akivaizdu, kad toks „žvaigždžių“ gyvenimo būdas tampa įprastas, todėl mažai stebinantis... Ar tarp tokių „žvaigždžių“ populiariojoje žiniasklaidoje propaguojamo gyvenimo būdo ir įtariamojo paleidimo Austrijoje taip pat nėra esminės sąsajos? Ar viską galima daryti dėl egoistiško pelno siekio?

© 2011 „XXI amžius“