Kvietimas gelbėti badaujančius Afrikos rytuose

Mindaugas BUIKA

Badmiriauja beveik 13 milijonų Afrikos Rago gyventojų

Nuo bado Afrikoje labiausiai kenčia mažamečiai vaikai

Negirdėta sausra ir terorizmo šėlsmas

Gyvybės gynėjams ypač skaudu, kad dabar iš planetoje esančių septynių milijardų gyventojų, daugiau kaip milijardas patiria maisto stoką dėl įvairių ekonominių, ekologinių, socialinių ir politinių priežasčių. Ragindama neatidėliotinai spręsti šią globalinę bado arba „maisto saugumo“ problemą sutelktomis tarptautinės bendruomenės pastangomis, Bažnyčia ypač atkreipia dėmesį į šiuo atžvilgiu tiesiog dramatišką situaciją, susidariusią kai kuriuose Afrikos regionuose. Tokia badmiriavimo padėtis šiuo metu yra iškilusi vadinamajame Afrikos Rage, rytiniame žemyno iškyšulyje esančiose Etiopijos, Kenijos, Somalio ir gretimose valstybėse, kenčiančiose nuo didžiausios per pastarąjį pusšimtį metų sausros ir nesibaigiančių pilietinių konfliktų.

Negirdėta sausra čia beveik visiškai sunaikino derlių ir gyvulius, nesiliauja klanų ir konkuruojančių karinių grupuočių kovos – ypač tai pasakytina apie Somalį, kuris yra trečias po Pakistano ir Jemeno islamiškojo terorizmo („al Qaeda“ struktūrų) centras. Šalies vyriausybė beveik nekontroliuoja netgi sostinės Mogadišo – šimtus tūkstančių ir netgi milijonus gyventojų privertė pasitraukti iš savo gimtųjų vietų ir susitelkti perpildytose pabėgėlių stovyklose, kur gyvenimo sąlygos tiesiog ekstremalios. Aktyviai humanitarinę pagalbą šiame regione teikiančios katalikiškos paramos organizacijos „Caritas Internationalis“ duomenimis, Afrikos Rage sunkų badą dabar išgyvena 13 milijonų žmonių (įskaitant apie trečdalį Somalio vaikų) ir be skubaus padėties pagerinimo ten gali būti prarasta ištisa karta.

„Caritas“ paramos tinklas to regiono šalyse maistu, geriamu vandeniu, medikamentais ir būtina sanitarija aprūpina maždaug milijoną žmonių ir šių programų vertė daugiau kaip 30 milijonų eurų (įvairių rinkliavų akcijomis paramos programų finansinę apimtį stengiamasi išplėsti iki 60 milijonų eurų). Profesionaliai darbuojamasi dviejose paramos plotmėse: maisto produktai siunčiami į didžiąsias pabėgėlių stovyklas – kai kuriose jų gyvena 250–400 tūkstančių žmonių, o taip pat stengiamasi padėti atkurti žemės ūkį. Žemdirbiams yra tiekiama sausrai atspari sėkla, galvijai, atkuriamos irigacinės sistemos, pristatoma šiuolaikinė produktų konservavimo technologija ir mokoma ja naudotis. Šiai veiklai labai trukdo minėta ginkluotų grupuočių veikla, saugumo stygius, islamistų grasinimai susidoroti su „kryžiuočiais“, todėl gelbėtojams reikia rodyti tikrai herojišką drąsą ir ištvermę.

Išgirsti Popiežiaus paraginimai ir iniciatyvos

Tokiomis aplinkybėmis afrikiečio kardinolo Roberto Saraho vadovaujama Popiežiškoji Cor Unum (Vienos Širdies) taryba, Šventojo Sosto dikasterija, koordinuojanti Bažnyčios humanitarinę veiklą, spalio 7 dieną Vatikane surengė dar vieną konferenciją padėties rytinėje Afrikos dalyje aptarimui ir gelbėjimo darbų skatinimui. Pasitarime dalyvavo dabar Džibutyje reziduojantis ir geriausiai vietos padėtį žinantis Somalio (Magadišo) katalikų apaštalinis administratorius vyskupas Džordžas Bertinas, pagrindinių karitatyvinių institucijų Europoje ir Jungtinėse valstijose veikėjai, taip pat aktyviai su katalikais humanitarinės pagalbos Afrikai srityje bendradarbiaujančios Anglikonų Bažnyčios atstovai. Bendrojoje audiencijoje sveikindamas susitikimo dalyvius popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad ši iniciatyva turi padėti sutelkti  pastangas humanitarinės krizės akivaizdoje. „Pakartotinai prašau tarptautinę bendruomenę ir kviečiu visus melstis bei konkrečiai pagelbėti sunkiai kenčiantiems broliams ir seserims, ypač mažamečiams, kurie kasdien miršta nuo ligų, vandens ir maisto stygiaus“, – ragino Šventasis Tėvas.

Pasakodamas apie konferencijos eigą žurnalistams, kardinolas R. Sarahas priminė, kad popiežius Benediktas XVI „buvo vienas pirmųjų tarptautinėje plotmėje“, liepos 17 dieną prabilęs apie susidariusią padėtį Afrikos Rage. Netrukus po to per Popiežiškąją Cor Unum tarybą Šventasis Tėvas pasiuntė pirmuosius 400 tūkstančių dolerių nelaimės aukoms. Atsiliepiant į šią iniciatyvą įvairiose šalyse – pirmiausia Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Airijoje – buvo surengtos nacionalinės rinkliavos katalikų bendruomenėse šiam tikslui. Kardinolas R. Sarahas pastebėjo, jog katalikiškas rūpinimasis tikrą dramą išgyvenančiomis rytinės Afrikos tautomis nėra įprasta humanitarinė veikla, bet krikščioniškojo tikėjimo atspindys. Tikėjimo gyvybingumas taip pat reiškiasi noru pagelbėti, užjausti, dalinti gailestingąją meilę kenčiantiems nepriklausomai nuo jų rasės ar religinės priklausomybės.

„Katalikų Bažnyčia yra ir toliau pasirengusi bendradarbiauti su kitomis krikščionių denominacijomis sprendžiant susiklosčiusią humanitarinę dramą Afrikos Rage. Ta proga aš kreipiuosi į visus tikinčiuosius, kad jie neužmirštų kenčiančių savo brolių ir seserų“, – kalbėjo Vatikano kardinolas, pabrėždamas, kad šiame pagalbos reikale prisidėtų kuo daugiau diecezijų, parapijų bendruomenių, katalikiškų asociacijų ir vienuolių institucijų. „Tai būtų atsiliepimas į Popiežiaus troškimą liudyti Kristaus ir visos Bažnyčios meilę kenčiančiam žmogui, nes ten, kur kenčia žmogus, yra arti Dievas“, – sakė Popiežiškosios Cor Unum tarybos vadovas. Telkiant visą tarptautinę bendruomenę, reikia stengtis humanizuoti pačią politiką, kad būtų vadovaujamasi ne egoistiniais interesais, bet bendrojo gėrio reikalavimais. Tik tuomet pavyks pasaulyje nutraukti susiskirstymą į laimėtojus ir nugalėtuosius, į budelius ir aukas, į išnaudotojus ir badaujančius.

Skubiai sprendžiant humanitarinę krizę rytinėse Afrikos šalyse, kardinolas R. Sarahas atkreipė dėmesį ir į tolesnius uždavinius: sveikatos apsaugos infrastruktūrų vystymą, kovą su politine korupcija ir užimtumo stoka, kuri ypač didina skurdą. Pirmaeilis šiuo atžvilgiu tikslas turėtų būti švietimo vystymas, nes „ten, kur yra mokykla, švietimas, galima kalbėti apie ateitį, apie rytdienos darbą ir šeimos kūrimą“. Taigi reikia pasiekti Afrikos „Kiekvienam kaimui po mokyklą!“ programą. Taip būtų vystoma naujųjų kartų kultūra. Tai yra ypatingas uždavinys Bažnyčiai, kuri labiau nei kitos institucijos žinoma, kaip „motina ir ugdytoja“.

© 2011 „XXI amžius“