Konstitucinis Teismas: šeima yra viskas ir bet kas?

Kun. Robertas Grigas

Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Seimo daugumos priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija prieštarauja konstitucijai. Anot KT sprendimo, konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto. Argumentuojama, kad šeimos statusą esą suteikia „nesusituokusių ir nebuvusių susituokusių vyro ir moters, taip pat jų vaikų (įvaikių) bendro gyvenimo santykiai, grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“.

Kaip taikliai pastebėjo Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė Edita Balsytė, „visgi įdomu, kokiais būdais valstybė gali įvertinti, ar tokie santykiai vadinamojoje šeimoje egzistuoja?“ Nors ir skaudu, bet reikėjo tikėtis... Visi juk daro sprendimus, remdamiesi giliausiomis vidinėmis nuostatomis ir asmenine patirtimi. Taip pat ir  Konstitucinio teismo teisėjai. Didelė visuomenės dalis, kaip žinome, „sudarinėja poras, niekaip neįformindami santykių“ – taigi teisininkai savo sprendimu šiai tendencijai nusilenkia, ją legitimuoja ir taip, be abejo, skatina.

Sparčiai keliaujame ten, kur ir visa Europa – išgverusi, bevaikė, primetinėjanti tautoms savąją visų iškrypimų tolerancijos dogmatiką. Internete vis sukasi gąsdinantys statistikos filmukai apie tai, kaip 1,2 europiečių vaiko tenka 10 imigrantų musulmonų vaikų. Broliai krikščionys kartais į mane keistai pasižiūri, bet esu linkęs galvoti taip: o kodėl Dievas turėtų ginti ir saugoti tuos, kurie patys renkasi mirtį ir išnykimą? Argi nėra teisinga ir logiška, kad šiuolaikinius šeimos atsisakančius ir homoseksualus proteguojančius europiečius pakeistų tie, kurie bent jau gyvena pagal prigimtinę šeimos tvarką ir gimdo vaikus?! Beje, ir tarptautinėse konferencijose šeimos, santuokos, abortų klausimais Vatikanas nuolat sulaukia palaikymo tradicinės moralės nuostatoms iš musulmoniškų kraštų delegatų (Pekino, Kairo konferencijose), o ne iš (buvusių) krikščioniškų valstybių...

Visų šalių monoteistai, vienykitės!  

Žinoma, mums, lietuviams, turėtų būti ne vis tiek, ar išliksime kaip tauta šioje Apvaizdos ir istorijos mums dovanotoje žemėje prie Baltijos. Todėl privalome padaryti viską, kas nuo kiekvieno mūsų priklauso, kad pasipriešintume lėtam šeimos – o tai reiškia, ir tautos gyvybinės atsinaujinimo energijos – praradimui.

© 2011 „XXI amžius“