Realaus gyvenimo akibrokštai Konstituciniam Teismui

Dalia Lukėnienė,

Lietuvos šeimos centro direktorė

Konstitucinis Teismas teigia, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Kyla klausimas, kokia gi institucija gilinsis į tą kiekvienos šeimos santykių turinį? Gal Teismas? O gal Konstitucinis Teismas? Ar ne paprasčiau, jei pats žmogus panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu pareiškia visuomenei, kad jis kuria šeimą? O jei nepareiškia, vadinasi, rezervuotai žvelgia į šeimos kūrimą.

Visi žinome, kad gimusį vaiką reikia užregistruoti, o mirties atveju reikalingas mirties liudijimas. Dirbti be sutarties – nelegalu. Registracijos ir liudijimai – mūsų saugumo garantai. Ar šeimai, kurioje potencialiai gali atsirasti vaikai, nereikia jokių saugumo garantų? O gal ir mirties atveju jokio liudijimo nereikia? Vaikų taip pat neregistruokime. Juk tai nieko nekeičia!

Štai vienas realus pavyzdėlis iš realaus gyvenimo. Susituokę vyras ir žmona augino keturis vaikus. Vyrą įsimylėjo žmonos draugė, energingai jo siekė ir jis tapo jos meilužiu. Kuri dabar vyro šeima? Visi kartu? Emocinis prieraišumas šiuo metu meilužės pusėje didesnis, tačiau negali sakyti, kad jo nėra ir pirmajai šeimai. Tai kurią šeimą valstybė dabar globoja? Galų gale, kada ši nauja šeima prasideda ir kada senoji baigiasi? Ar tada, kai jie pradeda svetimauti, ar kai jie apsisprendžia ir viešai pareiškia, kad kuria šeimą? Kas bus, jei vienas iš sugyventinių sakys, kad kuria šeimą, o kitas, kad yra viengungis? Kas gilinsis į tą šeimos turinį? Taip, antspaudas pase laimės šeimoje negarantuoja, tačiau statistiniai įvairių šalių duomenys rodo, kad antspaudo nebuvimas pase garantuoja ankstesnes ar vėlesnes skyrybas. Retos išimtys tik patvirtina taisyklę.

Kitas pavyzdys iš tikro gyvenimo. Gyveno kartą moteris „A“ ir vyras „B“. Kadangi vyras „B“ nenorėjo jos vesti, nepaisydama atsirandančių vaikų, moteris „A“ ištekėjo už vyro „C“, kuris sutiko ją vesti. Tačiau moters „A“ emociniai ryšiai traukė ją prie vyro „B“ ir su juo ji susilaukė antro vaiko, kuris kažkodėl paveldėjo „C“ pavardę, nors ir moteris „A“, ir vyras „C“ sakė, kad tai nėra jųdviejų vaikas. Po to moteris paliko vaiką vyrui „B“ – tikrajam tėvui ir išvyko į užsienį. Vyras „B“ lengva ranka atidavė vaiką į vaikų namus, nes net vaiko pavardė buvo ne jo. Dabar moteris „A“ gyvena su vyru „D“ ir vėl laukiasi vaiko. Virtinė problemų iškyla atsiimant vaiką iš vaikų namų (ar iš globėjų). Pirmiausia teko įrodyti, kad vyras „C“ nėra vaiko biologinis tėvas. Tam prireikė DNR tyrimo – kažkodėl teisėtvarkai neužteko vien emocinio ryšio ir abiejų liudijimo. Šioje istorijoje iškyla daug klausimų, tačiau mums tuokart svarbiausias – kuri gi čia konstitucinė šeima? Ar tikrai antspaudas pase nieko nebereiškia? Valstybė, kuri nori neatsakingų žmonių gyvenimo pasekmes primesti visiems, griauna pati save.

Tačiau gyvenimas bėga savo vaga ir, ačiū Dievui, daugeliui žmonių šeima tebėra vyro ir moters santuokinis ryšys ir iš šio ryšio gimę vaikai.

© 2011 „XXI amžius“