Skauduliai, kuriuos atvėrė karas dėl alkoholio reklamos išsaugojimo

Dr. Aurelijus Veryga

Nors alkoholio reklamos draudimo išsaugojimo klausimas dar nėra išspręstas, pabandysiu pažvelgti į jį kiek iš šalies ir apibendrinti, kas paaiškėjo stebint „fronto liniją“.

Pirmiausia tapo aišku, kad atsiradus interesų konfliktui ir spaudimui, politikai pradeda vengti diskusijų. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu yra teigiama, kad su radikalais diskutuoti neįmanoma. Tačiau realybėje durys į frakcijų susitikimus yra uždarytos, o bandymas prisikviesti Seimo narius į jų patogumui pačiame Seime organizuojamas diskusijas alkoholio kontrolės tema patiria fiasko.

Neabejoju, alkoholio, tabako kontrolės priemonės yra tik nedidelė iliustracija tų problemų, kurias stebi ir dėl kurių piktinasi didelė Lietuvos gyventojų dalis. Nebestebina, kad nepasitikėjimas Seimu pasiekė sunkiai įtikėtiną lygį. Nuolat stebime procesus, kai politizuojami ekspertiniai klausimai (pavyzdžiui,  žurnalistas sprendžia atominės energetikos klausimus ir t.t.). Tokie klausimai iš tiesų turėtų būti ekspertinių sprendimų lygmeniu, nes šios sritys yra pakankamai išanalizuotos mokslininkų ir yra pakankamai duomenų priimti mokslu pagrįstus sprendimus. Tačiau politizuoti tuos klausimus yra itin patogu interesų grupėms, kurios tokiu būdu gali tikėtis sau palankių sprendimų. Tik politikai ir alkoholio gamintojai gali sugalvoti teiginį, kad reklama neskatina vartojimo. Bet politikams šis argumentas atrodo pakankamas ir įtikimas. Įdomu būtų pažiūrėti, kaip reaguotumėte į situaciją, kai jums susirgus į jūsų palatą susirinktų politikai ir spręstų apie gydymo taktiką. Bandau įsivaizduoti jūsų reakciją, kai vienas politikų pareikštų, kad jūsų gydyti nereikia, nes jo senelė taip pat buvo gydoma, bet vis tiek numirė. Esu tikras, kad ir kaip abejodami, vis tiek sprendimą paliktumėte gydytojui, o ne politikui. Keista, kad daugumai nekyla klausimų, kodėl visuomenės sveikatos problemas sprendžia politikai, nors dauguma jų neturi jokio supratimo nei apie sveikatą, nei apie mokslą, nei apie tai, kokias pasekmes turės jų sprendimas.

Net ten, kur dėl priemonių sutaria viso pasaulio mokslininkai, mūsų politikai svaidosi epitetais apie marksistinę ideologiją, Gebelso veiklos metodus, radikalizmą, talibanizmą ir pan.

Diskusijos apie alkoholio reklamą atskleidė ir žiniasklaidos problemas. Visų pirma, žiniasklaida vargiai išgyvena dėl įvairių apribojimų, todėl turi versti dirbti žurnalistus vergiškomis sąlygomis, o tai atsiliepia jų produkcijos kokybei ir jau piktina kiekvieną Lietuvos gyventoją. Taip pat labai aišku, kad žiniasklaida nėra laisva. Pamatėme, kaip atrodo tos žiniasklaidos priemonės, kurios priklauso komercinėms struktūroms, tiesiogiai susijusioms su alkoholio verslu. Turbūt pirmą kartą pamatėme, kaip vos įdėti dingsta straipsniai iš portalų, kaip trinami skelbimai apie renginius, kaip pateikiama tik vienpusiška informacija ir pan. Reikia pastebėti ir tai, kad dalis žiniasklaidos išliko objektyvi ir nušvietė procesą. Reikia nulenkti galvą prieš nacionalinį transliuotoją, regioninę žiniasklaidą, „Žinių radiją“, katalikišką žiniasklaidą ir kitus šaltinius, kurių platinamos žinios suveikė kaip veiksnys, paskatinęs apie tai kalbėti ir kitas žiniasklaidos priemones. Vis dėlto užsakyta informacijos blokada, kelis mėnesius veikusi komercinėje žiniasklaidoje, privertė suabejoti teiginiais, kad žiniasklaida yra viena iš demokratijos garantų. Tiesa, gal neteisingai pastebėjau, laisva žiniasklaida yra viena iš demokratijos garantų, o perkamos žiniasklaidos vadinti laisva neapsiverčia liežuvis.

Paaiškėjo ir dar viena pikantiška detalė – tyrimus (tiksliau jų rezultatus) galima nusipirkti. Pasaulyje gerai žinomas fenomenas, kai pramonė bando nusipirkti „norimus rezultatus“ iš mokslininkų, tačiau, prisipažinsiu, nebuvau girdėjęs apie tai, kad viešosios nuomonės tyrimo agentūros kurtų rezultatus pagal pageidavimą. Tenka apgailestauti, kad pas mus vis dėlto tai įvyko. Du kartus atliktos gyventojų apklausos apie jų požiūrį į alkoholio reklamos draudimą neparodė alkoholio gamintojams palankių rezultatų, nes didesnė  gyventojų dalis pasisakė už draudimą. Tuomet buvo rasta agentūra, kuri paskelbė tokius rezultatus, „kokių reikia“, ir nedelsiant pavadino tai Tautos nuomone.

Visu gražumu atsiskleidė lobistinės veiklos reglamentavimo trūkumai. Jokios lobistinės veiklos nedeklaruojantis Aludarių gildijos prezidentas, tuo pat metu būdamas Seimo nario patarėju ar padėjėju, veikia kaip lobistas ir vykdo lobistinę veiklą Seime, niekam už tai neatsiskaitydamas ir tų interesų nedeklaruodamas. Dar šis veikėjas pareiškia žiniasklaidai, kad 50 nevyriausybinių organizacijų pasirašytas kreipimasis yra niekinis, nes Lietuvoje registruota daugiau kaip 1500 organizacijų. Tačiau tuo pat metu nemato problemos iškelti 4–5 didelių skandinavų kapitalo įmonių interesą aukščiau asocijuotos visuomenės interesų.

Tenka tik apgailestauti stebint, kaip alkoholio gamybos bendrovės už santykinai mažą kainą perka sau vergus, kuriuos vėliau verčia žemintis ir atidirbinėti už gautus pinigus. Apgailėtinai atrodo paramą gavusių šokėjų ar krepšininkų laiškai ar pasisakymai, palaikantys alkoholio reklamą, suvokiant, kokius pavojus alkoholis kelia jų pačių ugdomiems vaikams ir jaunimui. Neabejotina, kad šiems žmonėms tenka išgyventi vidinį konfliktą ir rinktis tarp pinigų jų mylimai sporto šakai ir moralinių vertybių.

Ši istorija parodė, kad Seimui neįdomūs to paties Seimo sukurti ekspertiniai mechanizmai, kurie turėtų padėti Seimo nariams apsispręsti ir nedaryti klaidų. Seimo nariams neįdomūs universitetų mokslininkų pateikiami tyrimai, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Nacionalinės sveikatos tarybos rekomendacijos. Šių institucijų nuomonė svarbi tik tuomet, kai ji sutampa su partijų politinėmis ambicijomis.

Paaiškėjo dar viena pikantiška detalė. Nemažai parlamentarų yra ne tik mažai išprusę, bet ir gana primityvūs. Išsilavinę, aukštos vidinės kultūros ir intelekto žmonės paprastai įsiklauso į mokslininkų ar tarptautinių institucijų rekomendacijas, nebijo ir nevengia diskutuoti apie spendimus ir problemas. Apmaudu, tačiau šį kartą diskusijų buvo vengiama sąmoningai. Tik itin neišsilavinę ir žemo emocinio intelekto parlamentarai yra mažiau paveikiami mokslinių argumentų ir įrodymų nei budelių galerijų ar užkeikimų. Tai, kad būtent pastarosios priemonės davė didžiausią efektą, rodo, ką iš tiesų išsirenkame mums atstovauti Seime. Be to, pamatėme, kad mūsų politikų dalis yra itin žemos politinės ir apskritai kultūros žmonės.

Paaiškėjo ir sąmoningai trumpa parlamentarų atmintis. Šiandien kaltinantys visuomenininkus neetiškumu, spaudimu, budelių galerijų kūrimu politikai pamiršo ne taip seniai TV3 televizijos per Šv. Kalėdas transliuotas juodais kaspinais perrištas B. Vėsaitės ir A. Matulo nuotraukas su tikrovės neatitinkančiais teiginiais. Atrodo, kad pamiršo, jog transliuoti melagingi teiginiai išprovokavo visuomenę realiems grasinimams fiziniu susidorojimu su Seimo nariais (skirtingai nuo mūsų siūlymų tiesiog neberinkti Seimo narių, kurie žada viena, o daro kita arba atsisako ginti visuomenės interesą). Tą kartą melas ir grasinimai suveikė, ir Seimas ėmėsi švelninti įstatymo nuostatas. Šį kartą kaltinant visuomenę spaudimu (nors ji tik grasina realizuoti savo pilietinę teisę dalyvauti rinkimuose ir agituoti kitus) nutylima apie tai, kad alkoholio gamintojų mobilizuoti (o gal samdomi) piliečiai ir toliau siuntinėja Seimo nariams žinutes su grasinimais juos nušauti ar kitaip fiziškai susidoroti, jei jie neatšauks reklamos draudimo. Taigi kyla klausimas, kas iš tiesų valdo valstybę?

Ši istorija atskleidė ir tai, kaip mūsų parlamentarai suvokia demokratiją ir pilietines teises. Atsirado politikų, pasipiktinusių NVO ir Bažnyčios ketinimais viešinti jų balsavimo rezultatus ir raginti nebalsuoti už juos ateinančiuose Seimo rinkimuose. Tai buvo pavadinta spaudimu Seimui. Keista, bet aludarių kabinėjimasis ir grasinimas išsikelti iš šalies spaudimu nelaikomas. Tai laikoma atsakingo verslo dialogu su valdžia. Pasipiktinimas ketinimais viešinti Seimo narių balsavimus ir dalyvauti rinkiminėse kampanijose iš esmės parodo, kiek neskaidrūs yra rinkiminiai procesai, visuomenės dalyvavimas viešose diskusijose yra nepageidautinas, o parlamentarų darbų viešinimas sugriautų gana gerai surežisuotas rinkėjų kvailinimo ir pirkimo schemas.

Paaiškėjo ir tai, kad tokia sąvoka kaip laisvas Seimo nario mandatas egzistuoja tik itin retais atvejais. Realybėje partijų vadovai, susitarę su interesų grupėmis, „prievartauja“ savo bendrapartiečius priimti partijai naudingą sprendimą, galėsiantį garantuoti tinkamą paramą artimiausių rinkimų metu. Mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones palaikantys politikai būna priversti nedalyvauti balsavimuose, balsuoti taip, kaip liepia partijos vadai ar apskritai pasišalinti iš posėdžių salės. Sutikite, kad demokratija čia nekvepia.

Lietuvos politikai su dideliu entuziazmu imasi bauginti visuomenę baubais Baltarusijoje ir Rusijoje, tačiau su ne mažesniu malonumu puola atstovauti tarptautinių tabako ir alkoholio bendrovių interesus, nors tos bendrovės savo pelną išsiveža iš šalies. Be to, parlamentarai, kalbėdami apie savo ketinimus prisidėti prie kontrabandos mažinimo, nepasidomi, kad vis daugiau tarptautinių tabako kompanijų skęsta bylose dėl jų pačių organizuotos ir vykdytos kontrabandos. Teigiama, kad reikia ginti Lietuvos pramonę, tačiau neįsigilinama, kad būtent reklama yra naudingiausia didelėms skandinavų kapitalo įmonėms, o maži Lietuvos gamintojai nėra pajėgūs pirkti tokios reklamos ir konkuruoti drakoniškai uzurpuotoje rinkoje.

Jei galima būtų teigti, kad Parlamentas yra šalies smegenys, priimančios sprendimus, nuo kurių priklauso viso organizmo – šalies – funkcionavimas, galima sakyti, kad šias smegenis ėda smegenų vėžys, o pagrindinė šio vėžio priežastis yra elementaraus išsilavinimo stoka ir liguista meilė pinigams. Gera naujiena yra ta, kad yra vilties, jog šį smegenų vėžį galima išgydyti operuojant, o operacijos data jau numatyta (2012 m. spalio antrasis sekmadienis – t.y. artėjantys rinkimai į LR Seimą). Bloga naujiena yra ta, kad organizmas savo smegenis turi išsioperuoti pats, o tai jau panašu į mokslinę fantastiką.

© 2011 „XXI amžius“