Popiežiškajai šeimos tarybai – 30

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Ispanijos karalius Chuanas Karlas su šeima: žmona, vaikais ir anūkais

Svarbios Popiežiaus pastabos

Svarbi Šventojo Sosto dikasterija – Popiežiškoji šeimos taryba – neseniai pasibaigusioje šiemetinėje plenarinėje asamblėjoje paminėjo dvigubą jubiliejinę 30-mečio sukaktį: palaimintasis Jonas Paulius II, save kartais įvardindavęs kaip „šeimų Popiežių“, 1981 metų gegužės 9 dieną paskelbtu apaštaliniu laišku motu proprio „Familia a Deo instituta“ įsteigė minėtą instituciją, kurios paskirtis koordinuoti šeimų sielovadą Katalikų Bažnyčioje, o tų pačių metų lapkričio 22-ąją publikuotu apaštaliniu paraginimu „Familiaris Consortio“ išdėstė jos veiklos programą. Gruodžio 1 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios šeimos tarybos jubiliejinio susitikimo dalyvius, popiežius Benediktas XVI savo pirmtako pastarojo dokumento įžvalgų šviesoje priminė aktualius šeimos pastoracijos elementus.

Pirmiausia jis atkreipė dėmesį, kad, vykstant dabartiniam sekuliarizacijos procesui, tikėjimo silpnėjimas ir šeimos gyvenimo krizė yra artimai susiję, todėl naujojo evangelizavimo uždavinių kontekste šeimų pastoracijai turi būti skirtas prioritetinis vaidmuo. Tame turi aktyviai dalyvauti pačios krikščioniškosios šeimos, kurios dokumente „Familiaris Consortio“ yra įvardijamos kaip namų Bažnyčia, kaip asmeninio ir bendruomeniško susitikimo su Kristumi „žmogiškoji erdvė“. Priimdami Kristaus meilę, sutuoktiniai ne tik tampa „išganyta bendruomene“, bet savuoju liudijimu, Kristaus meilės sklaida aplinkai tampa ir savos rūšies „išganančia bendruomene“ tikėjimo apaštalavimo baruose.

Nurodydamas šias 1981 metų apaštalinio paraginimo konstatacijas, popiežius Benediktas XVI darė išvadą, kad Santuokos sakramentu grindžiama šeima, kaip išganyta ir išgananti, evangelizuota ir evangelizuojanti bendruomenė, yra ypatingas Bažnyčios būties įgyvendinimas. „Kaip ir Bažnyčia yra pašaukta priimti, skleisti ir parodyti pasauliui Kristaus buvimą ir Jo meilę, – sakė Šventasis Tėvas. – Šis dieviškosios meilės priėmimas ir perdavimas yra realizuojamas sutuoktinių tarpusavio įsipareigojančioje ištikimybėje, dosniame atvirume naujos gyvybės pradėjimui, savo vaikų auginime ir auklėjime, profesinėje veikloje, visuomeniniuose santykiuose, karitatyvinėje paramoje vargšams, aktyviame dalyvavime Bažnyčios ir valstybės gyvenimo srityse“.

Kunigiškos tarnystės sąjungininkė

Savo kalbose, atkreipdamas dėmesį į sutuoktinių, kaip evangelizuotojų, uždavinius per liudijimą ir įsijungimą į pastoracinę veiklą, popiežius Benediktas XVI palygino Kunigystės ir Santuokos sakramentų panašią kilmę ir tarnystę Bažnyčios bendruomenei. Abu sakramentai turi ištakas Eucharistijoje, tai yra „meilėje Kristaus, kuris save atiduoda dėl žmonijos išgelbėjimo“. Todėl sakramentine kunigyste ir sakramentine santuoka grindžiama šeima turi panašią misiją: liudyti ir padaryti regimą Kristaus meilę, taip ugdant ir stiprinant Dievo tautą, jos krikščionišką bendruomeniškumą. Šios paskirties ir uždavinių bendrumo pabrėžimui Šventasis Tėvas visiškai neatsitiktinai rugsėjo mėnesį dalyvaudamas Ankonos mieste vykusiame Italijos nacionaliniame Eucharistiniame kongrese surengė bendrą kunigų ir šeimų susitikimą. Ten kalbėdamas jis pabrėžė, kad negalima menkinti šeimos vizijos, priimant ją tik kaip pasyvų pastoracijos objektą. Priešingai, šeima, kaip sakramentinės vienybės gėris sutuoktiniams, nepakeičiama būtis naujos kartos ugdymui, visuomenės ir tautos pamatas, „gyvybinga bendrija Bažnyčios žemiškoje kelionėje“, turi būti aktyvi ir artima kunigiškos tarnystės sąjungininkė ir pagalbininkė. Taigi, kaip nė vienas žmogaus pašaukimas nėra tik privatus reikalas, taip ir pašaukimas šeimai ir santuokai, vaikų gimdymui ir auginimui tuo labiau nėra privatus reikalas, o Bažnyčios ir visuomenės rūpestis. Krikščioniškos šeimos, bendradarbiaudamos su kunigais ir būdamos vyskupų ganytojiškoje globoje bei priežiūroje, turi esmingai dalyvauti jaunų porų rengime santuokiniam gyvenimui, jų tolesniame švietime ir įjungime į bažnytinį bei pilietinį gyvenimą, rūpinimesi jų darbo sąlygomis ir prasmingu poilsiu.

Baigdamas pokalbį popiežius Benediktas XVI priminė, kad 2012 metais Italijos mieste Milane nuo gegužės 30 iki birželio 3 dienos vyks 7-asis Pasaulinis šeimų kongresas, ir pakvietė šeimas jame kuo gausiau dalyvauti su savo ganytojais. Tokie susitikimai, kurie savo mastu lyginami su Pasaulinėmis jaunimo dienomis, palaimintojo Jono Pauliaus II iniciatyva nuo 1994-ųjų pradėti rengti kas treji metai, dažniausia vadovaujant pačiam Popiežiui, celebruojami vis kitoje didelėje diecezijoje. Šventasis Tėvas ta proga pakvietė Milano arkivyskupijos, kuri yra didžiausia Europoje, šeimas parodyti svetingumą ir atverti duris atvyksiantiems piligrimams, dalytis su jais tikėjimo patyrimu. Pasirengimas Milano šeimų susitikimui turi būti atitinkamomis organizacijomis, pastoracinėmis bei kultūrinėmis priemonėmis vykdomas viso pasaulio katalikų diecezijose ir bendruomenėse.

Pasirengimas Milano susitikimui

Be abejonės, pavyzdį čia stengiasi parodyti pati Milano arkivyskupija, kuri, rengdamasi būsimajam Pasauliniam šeimų kongresui, visus 2012-uosius pastoracinius metus dedikavo šeimai. Kaip pasakojo praėjusioje jubiliejinėje Popiežiškosios šeimos tarybos asamblėjoje dalyvavę sutuoktiniai Alfonsas ir Frančeska Kolzaniai, kurie vadovauja Milano arkivyskupijos šeimų tarnybai, diecezijos parapijose bus organizuojami susitikimai, siūlant individams, sužadėtinių poroms ir šeimoms vidinius resursus, reikalingus darbui ir poilsiui, atitinkančius Evangelijos mokymą. Šeimos šioms iniciatyvoms parodė didelį susidomėjimą, žinodamos dabartines problemas, iškylančias kasdieniniame gyvenime. Sutuoktiniai taip pat nurodė Milano susitikimo rengimo organizacinius rūpesčius, ypač didelį tūkstančių savanorių poreikį. Kaip minėta, Milane vyksiantis Pasaulinis šeimų susitikimas bus jau septintasis; ankstesni 1994 ir 2000 metais vyko Romoje, 1997 metais Rio de Žaneire (Brazilija), 2003-aisiais Maniloje (Filipinai), 2006 metais Valensijoje (Ispanija) ir 2009-aisiais Mechike (Meksika).

Už šių didžiųjų renginių, kuriuose dalyvauja dešimtys tūkstančių šeimų, organizavimą pirmiausia yra atsakinga pati Popiežiškoji šeimos taryba, vadovaujama pirmininko italo kardinolo Enijo Antonelio ir jo pagalbininko (tarybos sekretoriaus) prancūzo vyskupo Žano Liafito. Popiežiškosios šeimos tarybos nariai yra Popiežiaus paskirti 15 kardinolų, 12 arkivyskupų ir vyskupų, 19 sutuoktinių porų, atstovaujančių įvairioms pasaulio šalims. Jų darbui padeda 10 etatinių pareigūnų ir 39 ekspertai, kurie taip pat Popiežiaus paskyrimu užima konsultorių (patarėjų) pareigas. Nuo 1996 metų Popiežiškoji šeimos taryba, bendradarbiaudama su Popiežiškąja gyvybės akademija, leidžia apžvalginį žurnalą „Familia et Vita“ („Šeima ir gyvenimas“), kuriame minėtieji ekspertai ir ganytojai publikuoja straipsnius tarybos kompetencijos srityse.

Krikščioniška vizija ir mitai

Šioje kompetencijoje yra Bažnyčios atsakomybė, šeimos pastoracija ir pačios krikščioniškosios šeimos apaštalinė misija, laikantis bei taikant magisteriumo mokymo nuorodas ir direktyvas. Vystoma šeimos teologija ir katechezė, santuokinis dvasingumas, ginamos šeimos ir vaiko teisės, ugdomi pasauliečiai įvairiai šeimos pastoracinei globai, prižiūrima sužadėtinių rengimo santuokai sritis. Koordinuojant Bažnyčios iniciatyvas žmogiškosios gyvybės gynimui visuose jos egzistencijos etapuose – nuo prasidėjimo iki natūralios mirties – nagrinėjami seksualinio švietimo, demografijos, kontracepcijos ir abortų, sterilizacijos, etinių ir pastoracinių problemų, susijusių su AIDS, klausimai, kitos panašios bioetikos ir juridinės bei medicininės problemos. Tai svarbu, kadangi, kaip praėjusioje Popiežiškosios šeimos tarybos sesijoje paminėjo jos pirmininkas kardinolas E. Antonelis, šiandienos sekuliarizuotoje visuomenėje vis labiau tolstama nuo krikščioniškosios santuokos vizijos su tokiomis jos vertybėmis, kaip nuolankumas, ištikimybė, neišardomumas ir atvirumas gyvybei. Dažnai  netgi pati bažnytinė santuoka yra praradusi savo vertę, todėl yra iškilęs realus pavojus šiam sakramentui. „Per pastaruosius tris dešimtmečius šeima buvo tiesiog sulaužyta separacijų, skyrybų ir abortų griūties, ir tai atnešė dideles kančias ir vienišumą“, – konstatavo kardinolas E. Antonelis. Taip atsitiko, nes susiformavo perdėtai „individualistinis mentalitetas“, žvelgiantis į asmenį iš funkcinių pozicijų pagal jo vartotojiškas galimybes. Taip pat ir šeimos gyvenime „absoliutizuojami apgaulingi laisvės ir lygybės mitai“, kurie lemia įvairių pseudo teisių (abortų, homoseksualų „santuokų“) iškilimą ar pasibjaurėtinus (pedofilijos, grupinio sekso) elgsenos atvejus. Štai kodėl yra svarbūs krikščioniškojo šeimos ir santuokos gyvenimo liudijimai, gal ne tiek gausos, kiek kokybės netgi heroizmo prasme. Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas patvirtino, kad šiuo metu tarp kanonizacijai pateiktų bylų yra ir sutuoktinių porų švento gyvenimo bei aukos istorijos.

Sužadėtinių rengimo problematiškumas

Ypatingą reikšmę įgyja krikščioniškas sužadėtinių rengimas santuokai, atmetant emocijų subanalinimą, dabar paplitusius nuodėmingus ikisantuokinius seksualinius santykius (sanguliavimą), gyvenimą susidėjus (konkubinatą) ir panašaus pobūdžio faktišką palaidumą.

Popiežiškosios šeimos tarybos sekretorius vyskupas Ž. Liafitas priminė, kad palaimintasis Jonas Paulius II dokumente „Familiaris Consortio“ patvirtino Bažnyčios magisteriumo nuostatą, kad šeimos gyvenimas yra neįmanomas be įpareigojančios santuokinės meilės, todėl dabar plintantis įstatyminis vadinamųjų „alternatyvių šeimos modelių“ legalizavimas atkerta šeimą nuo giliausių jos šaknų: vyro ir moters tarpusavio meilės, susietos į neišardomą ryšį. Esant tokiai padėčiai, Bažnyčiai tenka dar svarbesnė užduotis kuo geriau dvasiškai paruošti būsimus sutuoktinius, ir, kaip pranešė vyskupas Ž. Liafitas, jo dikasterija kaip tik dabar rengia naują sielovadinį dokumentą sužadėtinių rengimui.

Skatinant skaistumą, susivaldymą ir tarpusavio pagarbą, būtina dar kartą paaiškinti, kad „susižadėjimo laikotarpis objektyviai ir esmingai skiriasi nuo santuokinės vienybės“, todėl pasirengimas jai dar nereiškia poros gyvenimo kartu. Vyskupas Ž. Liafitas reiškė įsitikinimą, kad ir šių dienų jauni žmonės geba suprasti dviejų skirtingų momentų vertę: daromo pasižadėjimo ir jo įvykdymo. Kitas dalykas yra tai, jog noras tuoktis Bažnyčioje dabar dažnai nebėra lydimas aktyvaus krikščioniško gyvenimo, į sužadėtinių rengimo kursus ateina krikštyti, bet nepraktikuojantys katalikai, todėl jų rengimas nors ir trumpas, bet turi būti išsamus, su Dievo Žodžio lektūra, supažindinimu su fundamentaliais krikščioniškojo tikėjimo aspektais, sakramentiniu gyvenimu, telkiant dėmesį pirmiausia į santuokos, Eucharistijos ir susitaikinimo sakramentus, – aiškino vyskupas Ž. Liafitas.

© 2011 „XXI amžius“