Kuo galime pasitarnauti mirštančiajam

Genovaitė Baliukonytė

Konferencijos dalyviai. Prof. Arvydo Šeškevičiaus nuotrauka

Spalio pabaigoje Kaune, įmonės „Pirmas žingsnis“ salėje vyko konferencija „Paliatyvioji medicina: mokslas ir praktika“, skirta Pasaulio paliatyviosios pagalbos dienai, kuri minima nuo 2005 metų, paminėti. Paliatyvioji pagalba – pacientų, sergančių nepagydoma liga, priežiūra, kai medicina nebegali sustabdyti ligos progresavimo ir belieka tik gydyti simptomus. Paliatyvioji medicina pirmiausia vykdo skausmo bei kitų somatinių simptomų, psichologinių, socialinių bei dvasinių problemų kontrolę, siekia kuo geresnės pacientų ir jų šeimos narių gyvenimo kokybės.

Konferenciją pranešimu „Paliatyviosios medicinos mokslinių tyrimų ypatumai“ pradėjo Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos (LPMD) prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Arvydas Šeškevičius. Jis teigė, kad nuo pat paliatyviosios pagalbos įkūrimo pradžios moksliniai tyrimai yra laikomi viena iš trijų „kolonų“, ant kurios laikosi kokybiška ir pažangi paliatyvioji pagalba, o ant kitų – pacientų kokybiškas ir savalaikis gydymas bei personalo mokymas. Tyrėjams buvo svarbu žinoti, kad pacientai mokslinių tyrimų projektuose dalyvauja dėl įvairiausių priežasčių. Vieni jų labai noriai dalyvauja projekte, nors dalyvavimas jiems gali sukelti nepatogumų, netgi diskomfortą ir atima daug laiko. Kiti pacientai pageidauja padėti tyrėjams, talkinti mokslo pažangai ir taip kažką vertingo palikti visuomenei. Jiems malonu žinoti, kad gali pasitarnauti gydant kitus sergančiuosius ateityje.

Konferencijoje pranešimus skaitė slaugytojai, doktorantai ir gydytojai praktikai bei socialiniai darbuotojai, kurie dirba šioje dramatiškoje medicinos srityje. Jų pranešimuose buvo nušviestos ne tik pacientų problemos, bet ir jų artimųjų, namuose slaugančių nepagydomus ligonius. Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto (LSMU) pranešėja Violeta Iliukevič nurodė, kad artimiesiems iškyla daug psichologinių, socialinių ir fizinių problemų, todėl pagalba reikalinga ne tik pacientams bet ir kitiems šeimos nariams.

Įdomų pranešimą tema „Slaugos, medicinos, teologijos studijų krypčių studentų ir klierikų požiūris į mirtį“, pristatė ir šio universiteto magistrė Jolanta Litvinienė. Buvo pastebėta, kad slaugos, teologijos studentai bei klierikai į mirtį žvelgia daug filosofiškiau ir dvasiškiau, o medikai ją vertina labiau fiziniu aspektu.

Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius, kun. teol. dr. Kęstutis Kėvalas, kalbėdamas apie mirštančių ligonių slaugą pranešime „Dvasinė pagalba ir paliatyvioji slauga“ prabilo apie tai, į ką nei medikai, nei kiti ligonio slaugytojai dažniausiai nekreipia dėmesio ir nežino, kaip derėtų tokiu atveju elgtis.

LSMU Slaugos magistrė Dangirutė Kundrotienė pranešime „Slaugytojų gyvenimo kokybės analizė ir jos sąsajos su dvasingumu“ nurodė, kad kuo didesnę viltį ligonis turi, tuo jo gyvenimo kokybė yra geresnė. LSMU doktorantė Žaneta Valiulienė disertaciniame darbe nagrinėjo vėžiu sergančiųjų pacientų problemų sąsajas su dvasingumu ir nustatė, kad kuo ligonis religingesnis, tuo jo psichologinė ir fizinė darna geresnė. Apie onkologinių pacientų vidinę darną kalbėjo Vilniaus universiteto onkologijos instituto darbuotoja, magistrė Danutė Butėnienė. LSMU docentė Dalia Skorupskienė aiškino, ką daryti, kai sergančiam vėžiu ligoniui krenta svoris, o šis neturi apetito. Jos pateiktos praktinės rekomendacijos svarbios tiek gydytojams, tiek slaugytojams, nes ši problema labai dažnai pasitaiko gydant sergančius vėžiu. Mintimis apie savanorių dalyvavimą ir savanorystės patirtį paliatyviojoje medicinoje dalijosi VšĮ „Vita Digna“ vadovė Irena Danielienė bei savanorės – Evelina Juškevičiūtė ir Greta Žindžiūtė.

Konferencijoje buvo pristatyta LPMD knygelė „Dvasinė parama mirštančiajam“. Ji padovanota konferencijos dalyviams. Tikimasi, kad ši literatūra padės geriau suvokti ir problemas, iškylančias slaugant mirštantįjį.

Pasaulio paliatyviosios pagalbos dienos paminėjimas baigėsi sekmadienį Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur LSMU kapelionas kun. Artūras Kazlauskas aukojo šv. Mišias už nepagydoma liga sunkiai sergančius ligonius, jų artimuosius ir paliatyviosios pagalbos darbuotojus. Po šv. Mišių vyko koncertas, kuriame dalyvavo vargonininkė Julija Bujanovaitė, solistė Elena Kalvaitytė ir aktorius Petras Venclovas.

„Tampate rankomis, kuriomis veikia pats Dievas“. Tokiais žodžiais, prieš pradėdamas skaityti savo pranešimą, kun. K. Kėvalas kreipėsi į konferencijon susirinkusius sveikatos apsaugos darbuotojus, teigdamas, kad svarbiausia jų misija ne medicininė, bet „dvasinė pagalba, pasiaukojimas ir meilė savo artimui“, todėl, pasak jo, medikus pelnytai galime vadinti tarnaujančiais gyvybei ir gyvenimui tiek fizine, tiek dvasine prasme, nes jų darbas – Dievo meilės kitam žmogui rodymas. Juk ir Kristus darė kitiems gera ir gydė. Medikai šiandien tęsia gydančios meilės darbą. „Padėdami kitam žmogui, mes tarsi padedame pačiam Kristui: buvau „ligonis – mane aplankėte“... (Mt.25–36) – sakė teologijos daktaras. Kunigas savo pranešime aptarė būsenas ir patirtis, kurias išgyvena sergantysis ir kurias slaugytojas turėtų padėti jam patirti, kad paskutinės gyvenimo akimirkos būtų kupinos dvasinės pilnatvės. „Pirmiausia sunkiai segančiajam reikalingas SUSITAIKYMAS su esama padėtimi, ypač jei artėja mirtis, – sakė kunigas. – Mirtis žmogui yra didelis emocinis sukrėtimas, todėl susitaikymas yra laipsniškas procesas, padedantis žmogui priimti save. Savęs priėmimas nėra lengvas dalykas, net ir sveikiems, nes reikia save pažinti, save atiduoti. Savęs priėmimas šioje vietoje yra vienas svarbiausių. Juk žmogų per visą gyvenimą lydi nežinomybė. Net pats mirties procesas yra nežinomas. Mes galime įvardyti fiziologinius pokyčius, kurie vyksta žmogui mirštant, bet niekas neturi mirimo patirties. Kartą teko lankyti mirštančią moterį. Jai buvo nustatyta paskutinė vėžio stadija. Ji susinervinusi reikalavo paaiškinti, kas dabar jai bus, kas atsitiks mirštant. Nežinodamas, kaip ją nuraminti pasakiau: geriausia, ką jūs šiandien galite padaryti, tai sakyti: Viešpatie, aš visa tavo, aš atsiduodu į tavo rankas... Tada ji nusiramino. Vyras vėliau liudijo, kad ji išėjo ramybėje. Susitaikymas skiriasi nuo pasidavimo, kuris reiškia pasyvų veiksmą. Susitaikymas yra aktyvus pasitikėjimo Dievu procesas, savęs atvėrimas. Taigi slaugymas turėtų padėti šitas patirtis ligoniui patirti, jas aptarti tarsi pabūnant kartu su juo tose patirtyse.

Mirštantį žmogų visada lydi vienišumo jausmas. Ligoninė, prisirišimas prie lovos. Negalėjimas veikti to, kas anksčiau buvo nepakeičiama. Visa tai sukelia SIELVARTĄ. Mirštantys patiria visą spektrą tokių emocijų, kaip pyktis, baimė, pasidavimas. Jeigu mums nepavyksta įsijausti į sergančiojo sielvartą, sunku ir padėti. Todėl būtinas ĮSIJAUTIMAS. Mes žinome žodį užuojauta, jį dažnai vartojame, bet jei gilinsimės į šio žodžio reikšmę, tai jis reiškia ne įsijausti į kito žmogaus būseną, bet būti už jausmo. O reikia būti su jausmu, todėl šiai būsenai nusakyti labiau tinka žodis įsijautimas. Įsijausti – klausyti širdimi tokių dalykų, kurie eina iš gilumos. Pavyzdžiui, išgirsti ligonį sakant: aš vienišas,  aš liūdnas, aš bijau. Mes galime kalbėti apie daugelį dalykų, bet neįeiti į šitas patirtis, kurios tuo metu yra esminės žmogui. Todėl įsijautimas yra pats giliausias buvimas su kitu žmogumi. Kažkada pats tai patyriau. Kartą, kai studijavau Amerikoje, vienai ligonei paralyžiavo ranką, ji garsiai šaukė, buvau nusiųstas ją nuraminti. Neišmanydamas ką daryti, ėmiau ją guosti sakydamas, kad pasaulyje yra daug kančios ir kitiems būna dar blogiau nei jai. Taigi guodžiau blogesniu. Kai grįžęs papasakojau, kaip guodžiau, man buvo paaiškinta, kad pasakiau blogiausia ką galėjau pasakyti: maždaug, tavo skausmas, anoks čia skausmas... tu turi nusiraminti, nes tau iš tiesų nėra taip blogai... tu neturi teisės taip šaukti, taigi apkaltinau žmogų tuo, kad jam skauda. Todėl negalima ateiti pas ligonį ir pamokslauti apie gražesnį pasaulį, kai žmogus yra  kančios lovoje. Kai ateiname ir nežinome, ką pasakyti, geriau patylėti, palaikyti žmogų už rankos. Šiuo veiksmu daugiau pasakysime nei kalbėdami. Tačiau mes, ypač vyrai, bandome kuo racionaliau išspręsti problemą. O juk ligoniai kartais savo skausmą įkoduoja. Pavyzdžiui, jei ligonė sako: seselė niekada neateina, vadinasi, iš tiesų sako: esu viena, esu liūdna, esu pikta... Tokiu atveju pokalbį geriausia pradėti taip: Aš jaučiu, kad tau liūdna, kad tau pikta. Žmogus į tai beveik visada atsakys: o kaip nebus pikta, neateina. Tada galima paprašyti daugiau apie tai papasakoti. Nuo to turėtų prasidėti dvasinis gydymas, po kurio laiko žmogus dažniausiai pasako: gerai mes čia pasikalbėjome, nors galbūt jūs visą laiką tylėjote. Tačiau jam pavyko išsakyti tai, ko jo niekas niekada neklausė.

Kalbant su ligoniu labai svarbus yra POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ. Jis turi būti vertinamas kaip gyvas, nes mirtis priklauso gyvybei. Tai – jos galutinė fazė, todėl turi būti gerbiamas ir paskutinis momentas. Krikščioniškoje perspektyvoje mirtis – vienas svarbiausių momentų, nes atsiduodi Dangaus kūrėjui. Pats tobuliausias atsidavimo jausmas tampa sakant: Viešpatie, aš tau atsiduodu... Man lieka ši diena, šis vakaras, lieka mano kūnas...  Todėl ir PAGALBA MIRŠTAN-ČIAJAM turi eiti per požiūrį į žmogų, per įsijautimą, per aktyvų buvimą kartu ir aišku, per meilę, kuri yra būtina. Jei aš, kaip techninis darbuotojas, prieinu prie žmogaus kaip prie biologinės mašinos, man nepavyks jam perduoti to, kas jam tiesiog būtina ir todėl negalima nekalbėti apie TIKĖJIMO REIKŠMĘ. Nes prieš mirties paslaptį žmogus yra bejėgis. Būna sukrėstos visos žmogiškos aksiomos. Būtent tokio sukrėtimo akivaizdoje krikščioniškas tikėjimas tampa dvasinės pusiausvyros ir ramybės šaltiniu. Ir jis tuo momentu labai reikšmingas, todėl labai svarbi tampa DVASINĖ arba PASTO-RACINĖ PAGALBA. Ji reiškiasi per buvimą kartu, per santykį su žmogumi, per bandymą įkvėpti tikėjimą ir viltį. Tada įvyksta, kaip sako popiežinės sveikatos chartija, MIRTIES HUMANIZAVI-MAS. Svarbu, kad žmogaus mirtis būtų žmogiška, nes dažnai mes, slaugantys, išsigandę nuo mirštančiojo atsitraukiame. Kartą buvau pakviestas pas mirštantį žmogų. Gydytojai teigė, kad jam liko gyventi maždaug 20 minučių.

Žmogus nekalba, artimieji išsigandę, verkia. Sukrėstas ir aš: o Dangau, ką dabar sakyti ir ką daryti?.. Kreipiuosi į jį vardu ir sakau: ateina pats svarbiausias tavo gyvenimo momentas, mes esame kartu su tavimi, mes už tave meldžiamės. Dabar visi kartu kalbėsime maldą, tu, jei gali, junkis mintyse. Sukalbėjome maldą, dar šnekučiuojamės, lemtingos dvidešimt minučių praėjo, nustojo kristi kraujo spaudimas. Kadangi nežinojome, ką tokiu atveju veikti, tai šeimos nariai pradėjo pasakoti įdomias istorijas iš gyvenimo, pralinksmėjo. Po vienos istorijos mirštantysis nusišypsojo ir jo spaudimas staigiai ėmė kristi. Visi sutriko, kad žmogus mirė, kai vyravo gera nuotaika, bet suprato, kad ir mirtis GALI BŪTI GRAŽI. Pakalbėkime apie ORIĄ MIRTĮ, kaip apie žmogaus teisę mirties valandą būti apsaugotam nuo piktnaudžiavimo, nuo tolesnio medicinos kišimosi dirbtinai jo gyvybę pratęsiant dar minutę, dar valandą...Terapinis atkaklumas, varginančios, alinančios medicinos priemonės yra tiesiog smerktinos, ypač, jeigu jos neduos jokių rezultatų. Žmogus turi teisę priimti skausmą, jeigu jo dvasinė būsena tai leidžia, o ne būti panardintas į vaistų nirvaną.

Krikščioniškos PASTO-RACINĖS PAGALBOS elementai – Geroji naujiena, Eucharistija, Ligonių patepimas (dar vadinamas Gydymo sakramentu), kai žmogus, priima Komuniją, atlieka išpažintį, susitaiko su artimaisiais ir savimi. Kartais, kai ateinu žmogaus patepti ir atrodo, kad jau kalbu su mirusiu, jis po patepimo staiga ima kalbėti. Tai labai svarbu, kaip ir naujos prasmės suteikimas. Kokią prasmę teikiu kitam, tokią ir turiu. Pavyzdžiui, jei pasakysiu: ruduo, ir kas čia gero, nuotaika subjurs, o jei pasakysiu: o, kad tokį orą turėtų kitų šalių žmonės... pakeisiu požiūrį į Lietuvą, Tėvynę mūsų. Prasmės suteikimas duoda ir visai kitą patirtį, todėl labai svarbu mirštančio žmogaus gyvenimui suteikti naują PRASMĘ ir įkūnyti naują PATIRTĮ.

© 2011 „XXI amžius“