Taikos siekis gyvybės kultūros kūrime

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas laisto jo pasodintą kedro medelį, Libano nacionalinį simbolį

Popiežiaus paraginimas Artimųjų Rytų politikams

Viena įspūdingiausių popiežiaus Benedikto XVI kalbų jo apaštalinėje kelionėje į Libaną, be abejonės, buvo kreipimasis į šios šalies ir viso Artimųjų Rytų regiono politinius veikėjus bei diplomatus raginant darbuotis dėl čia labai reikalingos taikos kiekvienos žmogiškosios gyvybės gynimo pagrindu. Galima pritarti pradžioje sveikinamąjį žodį tarusiam Libano prezidentui Mišeliui Sleimanui, kad jo rezidencijoje Baabdos rūmuose rugsėjo 15 dieną vykęs susitikimas buvo tikrai istorinis, panašiai kaip Šventojo Tėvo kalba Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke ar Vokietijos parlamente (Bundestago) Berlyne. Juk Artimieji Rytai išgyvena lemtingąsias permainas, vadinamąjį „arabų pavasarį“, kurio pasekmes dėl regiono geopolitinės reikšmės turi pajusti (ir jau junta) visa tarptautinė bendruomenė.

Kalbos pradžioje Popiežius priminė, jog ką tik Baabdos rūmų sode kartu su prezidento šeima pasodino kedro medelį, Libano nacionalinį simbolį, kuriam bus reikalinga priežiūra. Panašus rūpestis yra svarbus Libano ir visų neramaus Artimųjų Rytų regiono tautų taikios ateities vilčių įgyvendinimui. Melsdamas Dievo palaimos šiems kraštams, „regėjusiems didžiųjų religijų ir kilnių kultūrų gimimą“, Benediktas XVI išsakė nuomonę, jog Viešpats jas pasirinko Apreiškimui, kad kartu būtų nešamas visam pasauliui ilgesingo tautų taikos, ramybės troškimo liudijimas. „Šis siekis yra Dievo amžinojo plano dalis, giliai įspausta žmogiškoje širdyje“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodęs taikdarišką savojo vizito Libane devizą pagal Jėzaus žodžius: „Duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Jis priminė, kad santarvė kaip ir bendroji gerovė kiekvienoje šalyje priklauso pirmiausia nuo jos gyventojų vieningo nusistatymo darbuotis šiam tikslui. Visuomeninė darna reikalauja nuolatinės pagarbos kiekvieno žmogaus orumui ir visų atsakingo dalyvavimo prisidedant savo gebėjimais bei talentais.

Veiksmingas solidarumas, pasitikėjimas, broliškumas

Konsoliduojant šias pastangas, siekiant taikos, yra svarbus nuolatinis grįžimas prie žmogiškumo ištakų ir esmės apmąstymo. „Mūsų žmogiškasis orumas yra neatskiriamas nuo šventumo gyvybės, kuri yra Kūrėjo dovana. Pagal Dievo planą kiekvienas asmuo yra išskirtinis ir nepakeičiamas“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Asmuo ateina į pasaulį šeimoje, kuri yra pirmoji humanizacijos vieta ir pirmoji „taikos mokykla“. Taikos kūrimas pirmiausia turi vykti rūpinantis šeima, kartu skatinant bendrosios „gyvybės kultūros“ ugdymą, aiškino Šventasis Tėvas. Apibendrindamas šias pastabas jis padarė išvadą, kad mūsų įsipareigojimo taikai efektyvumas priklauso nuo tokio žmogiškosios gyvybės prioritetinės globos supratimo: „Jeigu norime taikos, ginkime gyvybę!“ Ir ši nuostata reiškia ne vien tik karo ar terorizmo atmetimą, bet pasipriešinimą kiekvienam išpuoliui prieš nekaltą žmogiškąją gyvybę visuose jos egzistencijos ir vystymosi etapuose. Toks besąlyginis kiekvieno asmens orumo ir kiekvienos žmogiškosios gyvybės šventumo pripažinimas sieja visų mūsų atsakomybę prieš Dievą vienijant pastangas tikros taikos kūrimui.

Kalbėdamas apie įvairų kėsinimąsi į gyvybę bei individų ir bendruomenių gyvenimo integralumą, Popiežius paminėjo pasibaisėtinus karinius konfliktus, nedarbą, skurdą, korupciją, alkoholizmą, narkomaniją ir kitas priklausomybes, išnaudojimą, prostituciją (prekybą žmonėmis), Artimuosiuose Rytuose paplitusį terorizmą, kuris sukelia nepateisinamus kentėjimus, žaloja žmogiškąjį potencialą. „Mes rizikuojame būti įkalinti perdėtai ekonominio ir finansinio mąstymo būdo, kuris „buvimą“ subordinuoja „turėjimui“, – sakė Benediktas XVI. – O juk kiekvienos žmogiškosios gyvybės sunaikinimas yra praradimas visai žmonijai, kuri yra viena didelė šeima, prieš kurią visi mes esame atsakingi“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tos ideologijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai ginčija kiekvienos žmogiškos gyvybės nepažeidžiamą vertę ar prigimtinius šeimos pagrindus ir bando tai įteisinti įstatymais (abortų, eutanazijos ir homoseksualų „santuokų“ legalizavimu), iš esmės griauna pačios visuomenės pamatą. Visiems mums reikia gerai suvokti šiuos išpuolius, kad juos atremtume kurdami darnų gyvenimą. Tik veiksmingas solidarumas priešinantis viskam, kas neigia pagarbą kiekvienai žmogiškajai gyvybei, gali suteikti jėgų šiai veiklai. Šis bendradarbiavimas neįmanomas be tarpusavio pasitikėjimo, todėl mūsų dienomis visi turimi kultūriniai, socialiniai ir religiniai skirtumai turi skatinti naujos rūšies broliškumą, kuriame svarbiausias bruožas būtų kiekvieno asmens didingumo suvokimas ir supratimas, jog kiekvienas žmogus yra dovana visai žmonijai. „Toks yra kelias į taiką! Toks yra įpareigojimas, reikalingas kiekvienam iš mūsų, kuriuo reikia vadovautis politiniuose bei ekonominiuose sprendimuose kiekviename lygmenyje ir globalinėje plotmėje“, – patvirtino popiežius Benediktas XVI.

Švietimo ir religijos laisvės fundamentali reikšmė

Kuriant tokią naujo pobūdžio brolišką atmosferą visuomenėje su gyvybės ir taikos kultūros įtvirtinimu, fundamentalią reikšmę turi švietimas ir auklėjimas šeimoje bei mokykloje, kuris turi būti paremtas dvasinėmis vertybėmis, stiprinančiomis išmintį ir suteikiančiomis prasmę paveldėtomis tautinėmis tradicijomis. Šventasis Tėvas priminė, kad iš prigimties žmogaus siela yra nukreipta į grožio, gėrio ir tiesos siekį. Tai atspindi joje įspaustą dieviškumo ženklą. Pasirinkimas yra sąmoningas ir laisvas, o ne aklas ar primestas (Benediktas XVI nurodė Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et spes“ mokymą), todėl būtina atsižvelgti į galimus nuodėmės pažeidimus, aistrų vergijos pavojų bei neigiamą išorinių aplinkybių įtaką. Taigi švietimo ir auklėjimo uždavinys yra brandinti tokias asmenybes, kurios gebėtų laisvai priimti teisingus sprendimus, kartais galbūt prieštaraujančius paplitusioms nuomonėms, trumpalaikėms madoms bei neapykantą, susipriešinimą ir mirtį skleidžiančioms ideologijoms. Taikai ir gyvybei palankus švietimas ir auklėjimas turi išugdyti sąžiningas ir doras kartas, pasižyminčias dosnumu ir dėmesingumu kitiems, ypač varguose atsidūrusiems bei kartu su taikdariška veikla kursiančias pagarbos ir santarvės atmosferą visuomenėje. „Politiniai ir religiniai lyderiai privalo apmąstyti šiuos uždavinius“, – linkėjo Popiežius.

Reikia suvokti, jog blogis nėra kažkokia bevardė, beprasmė ar neapibrėžta deterministinė pasaulyje veikianti jėga. „Blogis, šėtonas darbuojasi per žmogaus laisvę, sėkmingai savo tikslams išnaudodamas mūsų laisvą apsisprendimą“, – aiškino Šventasis Tėvas. Taigi blogiui reikia žmonių, kurie atitinkamai veiktų, reikia sąjungininkų šėtoniškos jėgos plėtrai. Taip atsitinka, kai sulaužomas svarbiausias Dievo meilės įsakymas, kartu su antrosios jo dalies, meilės artimui, iškraipymu, pasiduodant melui, pavydui, neapykantai. Tačiau subrandintos sielos žmogus gali atsispirti blogiui, gali ir turi blogį įveikti gerumu, kaip skelbia Evangelijos mokymas (plg Rom 12, 21). Tokiam atsivertimui yra pašaukti visi žmonės ir be jo trokštamas „išsilaisvinimas“ visada bus nepilnas, suvaržytas įvairių ydų, įskaitant tikrosios tolerancijos stoką. „Reikalinga gili proto ir širdies transformacija, kad būtų iš naujo atrastas tinkamas požiūrio aiškumas ir bešališkumas kartu su giliaprasmėmis teisingumo ir bendrojo gėrio koncepcijomis“, – sakė Benediktas XVI. Tai įgalintų objektyviai įvertinti susiformavusias valdymo sistemas, kurios veda į aklavietę, ir judėti į priekį nedarant praeities klaidų su baisiomis pasekmėmis. Toks požiūris yra reiklus, kadangi reikalauja atmesti kerštą, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti už jas ir gauti atleidimą. Tik tada yra įmanoma padėti tvirtą pagrindą sutarimui, susitaikymui ir visuotinei taikai, patvirtino Šventasis Tėvas, kalbėdamas Libano prezidento rūmuose susirinkusiems visuomenės, politikos ir kultūros veikėjams.

Kadangi tarp klausytojų buvo krikščionių ir musulmonų, kurie Libane gyvena gana draugiškai (kitose Artimųjų Rytų šalyse krikščionys sudaro aiškią mažumą – apie 5–10 proc. gyventojų), tai popiežius Benediktas XVI baigiamąją kalbos dalį skyrė islamo ir krikščionybės darnių santykių aktualumui. Pastebėjęs, kad regiono istorijai yra būdingas šių dviejų religijų sandūros bruožas, jis pabrėžė, kad pliuralistinė visuomenė turi remtis skirtingų tikybų abipuse pagarba ir nuolatiniu dialogu, kadangi dvasinės vertybės yra bendros ir atitinka žmogiškąją prigimtį, o islamo ir krikščionybės „civilizacijų aljansas“ turi skatinti gyvybės kultūros kūrimą bei sėkmingiau pasipriešinti radikaliojo sekuliarizmo (mirties kultūros) išpuoliams. Šventasis Tėvas akcentavo religinės laisvės garantavimą (dėl kurio tiesioginio ar netiesioginio stygiaus kenčia krikščionių mažumos daugelyje Artimųjų Rytų šalių), kaip „bazinę teisę, nuo kurios įtvirtinimo priklauso daugelis kitų žmogaus teisių“. Laisvas savo religijos išpažinimas ir praktikavimas be pavojaus gyvybei ar saugumui turi būti įmanomas kiekvienam – tai svarbus socialinis ir politinis taikingos ir darnios visuomenės bruožas. Tada individai ir bendruomenės gali vieningai veikti dėl kilnių tikslų, ne savas nuostatas primesdami smurtu, bet vadovaudamiesi „pačios tiesos galia“, sakė popiežius Benediktas XVI, remdamasis Vatikano II Susirinkimo deklaracijos apie religijos laisvę „Dignitatis Humanac“mokymu.

© 2012 „XXI amžius“