Kalvių kalvis

Vytautas Jarutis darbą pradeda nuo eskizo Autoriaus nuotraukos

Lietuvos kalvių kalvis. Taip tituluojamas Alytuje gyvenantis tautodailininkas Vytautas Jarutis. Sunkiu kūju iki raudonumo įkaitintame metale kalvis "išrašo" saules ir žalčius, tulpes ir rūtas, vėjo gūsius ir marių bangas. Vėtrungės, paminklinės stelos, šviestuvai, žvakidės, baldai, senovinės durų spynos - visa tai sukurta talentingo ir savamokslio kalvio V.Jaručio rankomis.
Dažnam savo kūrinių vertintojui tautodailininkas pasakoja, kad nuo vaikystės sėmęsis gyvenimo patirties ir išminties, anksti pažinęs vargą ir skausmą. Iš ten darbštumas, iš ten kantrybė, iš ten meilė žmogui, tėvynei.

Vaikystė

V.Jaručio tėviškė - žemaičių "dounininkų" kraštas - Dangvietų kaimas netoli Žagarės. Dailidė tėvas pastatė namą žinomam apylinkių kalviui Leonui Rimeikiui, o šis suteikė pastogę Jaručių šeimai. Taip Vytautas tapo kalvio augintiniu - per dienas smaksodavo prie žaizdro, klausydavosi dumplių šnarpštimo, kūjo ir priekalo dūžių. Berniukui kalvis aiškindavo ne tik metalo paslaptis. Sunkiu, pavojingu pokariu kalvėje rinkdavosi kaimo vyrai. Liūdnos buvo jų kalbos: tą išvežė, tą pasodino į kalėjimą, o tą nušovė. Į Sibirą ištrėmė Vytauto tėvą. Motiną su dviem vaikais privertė įstoti į kolūkį. Vytautas prisimena pirmąjį bulvių sodinimą. Trečią valandą nakties pasiėmė iš ganyklos arklį, pasikinkė, pečiais atrėmė plūgo rankenas ir arė.
Motina su seseria į vagą mėtė bulves. Keturiolikmetį Vytautą vienas Žagarės propagandistas rusas pasišovė įdarbinti klubo- skaityklos vedėju. Teko platinti obligacijas, knygas, dalyvauti agitatoriumi rinkimuose. Jei ne kalvio L.Rimeikio išmintis, dorų žmonių patarimai, kažin kaip būtų pasisukęs Dangvietų kaimo jaunuolio V.Jaručio likimas.

Pirmieji darbai

Po trejų metų sovietų kariuomenėje V.Jarutis gavo darbą netoli Šiaulių - Zoknių kariniame aerodrome. Lėktuvų modeliai, stendai, "garbės lentos" - tokie buvo užsakymai. Vėliau atsirado staliaus vieta ir butas vienoje Radviliškio mokykloje. Rankos prašėsi kūrybos. Su pirmąja medžio inkrustacija "Trakų pilis" mokyklos stalius važiuoja į liaudies meistrų meno tarnybą. "Vaikeli, niekam daugiau nerodyk", - taip žinomas dailininkas Jonas Prapuolenis įvertina V.Jaručio darbą. Kūrybos įkarštis neatvėso. Meno tarybai pristatoma iš obels ir vyšnios medžio pagaminta grandinė, moteriški papuošalai. Pripažinimas. Liaudies meistro vardas atveria galimybę susipažinti su muziejuose laikomais tautodailės kūriniais - "rūpintojėliais", stogastulpiais, koplytstulpiais, metalinėmis "saulutėmis", prūsiškais "krikštais" ir pan. Pirmasis autorinis kalvio darbas - iš metalo kalta saulutė prie motinos kapo. Tai buvo 1967 metais. Nuo tada V.Jarutis nepaleidžia iš rankų plaktuko. Pamatęs V.Jaručio darbus M.K.Čiurlionio kelyje, Dangvietų kaimo kalvis L.Rimeikis pasakė: "Yra kalvių Lietuvoje, galiu ramiai numirti".

Darbas, reikalaujantis fantazijos

Kalvystė - sunkus, vyriškas darbas, reikalaujantis fantazijos, sumanumo ir žaibiškos orientacijos. Metalą "prakalbinti" nesudėtinga - tereikia mokėti jo kalbą. Žaizdre iki raudonumo įkaitusį geležies gabalą imi žnyplėmis, dedi ant priekalo ir talžai plaktuku ar kūju.
Įtempti kalvio raumenys, įtempta kaip styga ir mintis. Reikia išlaikyti kūrinio proporcijas, atspindėti tautos tradiciją, sukurti savitą stilių. V.Jarutis prisimena menininko J.Prapuolenio žodžius: "Pasauliui galime būti įdomūs tik savita tautos kultūra".
Kalvių kalvis V.Jarutis savo kūrinių netapatina su žemaičių ar dzūkų etnografija. Jo kūrybos idėjos - iš senosios lietuvių tautodailės, sukauptos Pauliaus Galaunės fonduose, iš gyvenimo patirties, stebėjimų, istorijos. Nukalta šimtai saulučių (gal pagoniškų, gal krikščioniškų) - ir nė vienos pasikartojančios. "Tai tautiškumo, lietuviško savitumo simbolis", - pasakoja V.Jarutis apie saulutes. Ketverius metus jis paskyrė šiai temai. Ir galėtų dar tęsti. Kartais nemigo valandomis užplūsta saulučių vaizdiniai - tarsi sulėtintame filme slenka formos, detalės, sprendimai. Kalvio namų interjere - laikrodžiai saulutėse, žvakidės, šviestuvai. Tarptautinis pripažinimas atėjo Vašingtone, JAV. Dvi savaites prie Kapitolijaus Lietuvos kalvių kalvis V.Jarutis dirbdino "saulučių medį". Nuo vienuoliktos ryto iki šeštos vakaro - prie žioruojančio žaizdro. Būriams lankytojų rūpėjo saulučių simbolikos prasmės. Meistras aiškino apie senovės lietuvių tikėjimą, žmonių garbintus žalčius, mėnulį, saulę. Vienas airių kilmės amerikietis sakė matęs panašius simbolius savo tėvynėje. Tik Airijoje saulutės buvo iškaltos akmenyje prie senovinių šventyklų. Amerikiečiai pirko V.Jaručio kaltas saulutes, žavėjosi jomis, kvietė meistrą į savo užmiesčio vilas. Siūlė pasilikti, žadėjo pasakiškus uždarbius.

Darbai Alytui

Beveik trys dešimtmečiai V.Jarutis Alytuje. Kaldino emblemas, dekoratyvines skulptūras Namų statybos kombinatui, vėtrunges prie mokyklų, miesto skveruose. Sovietmečiu ne kartą tautodailininkui teko įtikinėti biurokratus, kad meno negalima sverti tomis pačiomis svarstyklėmis, kuriomis sveriamos vinys. Merkinės bažnyčioje V.Jarutis turėjo rimtą užsakymą - nukaldinti dekoratyvų kryžių altoriui. "Idėjiniai sargai" tuoj suuodė, girdi, atimsime liaudies meistro vardą. "Tačiau Merkinės bažnyčia yra paminklinė, saugoma valstybės", - atkirto menininkas.
Kita akistata su sovietiniais cenzoriais kalvių kalvio V.Jaručio laukė Atgimimo pradžioje, statant paminklą prie A.Juozapavičiaus tilto. Partijos "bosai" žodžiu leidžia pagerbti žuvusį Nepriklausomos Lietuvos karininką, o raštu - draudžia. Teko pasitelkti visuomenę, kultūros, meno žmones. Paminklas A.Juozapavičiui tebestovi, nors laikotarpis nesaugus istorijos paveldui. Nepalietė piktadario ar reformatoriaus - griovėjo ranka ir kitų kalvių kalvio darbų. Ir "anais", ir "šiais" laikais metalas pasidavė tik darbams su amžinybės, žmonių ir Dievo pritarimo ženklu.
Nūnai V.Jarutis kuria ne tik etnografines saulutes, tradicinę liaudies skulptūrą. Metalo kalyboje taip pat egzistuoja mados, stiliai, meno srovės. Atgimimo laikotarpiu savo kompozicijų puošybai tautodailininkas naudojo kalinėto metalo rūtas, ąžuolo, dobilo lapus, kunigaikščių herbuose matytus kryžius, stulpus. Pastaraisiais metais kalvis susižavėjęs modernistinėmis, ekspresyviomis metalo kompozicijomis. Vienas naujausių darbų - dekoratyvi tvora prie žinomos Alytaus gydytojos privačios klinikos. Ji ir miestą puošia, ir pačiam autoriui širdį glosto.

Planai

Sau pačiam laiko meistras tarsi ir neturi. Pusė dienos kalvėje - prie žaizdro, su kūju ar automatiniu plaktuku. Prieblanda, dūmai, triukšmas. Kol grįžta namo, kol metalo virpulys kūną paleidžia - jau ir vakaras. Darbo kambaryje ant presuoto medžio plokščių tarsi knygos suglausti būsimų kūrinių eskizai - piešiniai. Vienas - gimęs po kokios nors parodos, kitas - pervertus liaudies meno katalogą, trečias - tiesiog susapnuotas. Prieškambary, virtuvėje, svečių kambaryje pilna grakščių, "šiltų" kalvio darbų, tačiau unikaliausi - miegamajame. Jaukumu dvelkia juodo metalo lova, masyvi žvakidė, šviestuvas, sieninis laikrodis. Dar bus staliukai ir kėdės - su tokiomis pat raitytomis kojomis kaip lovos.
Laukia meistro ir užsakymai, tačiau imamasi tik tų, kur vieta ir žmogus verti kalvių kalvio V.Jaručio žaizdro ugnies.

Justinas ADOMAITIS
Alytus

© 2002"XXI amžius"