84 metų Vladas Šulskis neturi bėdų dėl sveikatos Autoriaus nuotrauka

Dažnai, atrakinęs kieme esančio garažo duris, Vladas Šulskis iš jo išsivaro opelį. Gerokai pavažinėtu raudonos spalvos automobiliu jis vyksta apsipirkti į Raguvą. Miestelėnai nesistebi, kai už jo vairo mato 84 metų Krityžės kaimo gyventoją.

Nepamiršta darbščiojo "zaziuko"

Pirmąsias vairuotojo teises Vladas įgijo prieš 43 metus. Iš pradžių vairavo motociklus. Turėjo jų keletą ir įvairių markių. Geru žodžiu prisimena "emką", kuria važiuoti galėjo bet kokiu keliu ar netgi arti žemę.
Pirmoji jo įsigyta mašina buvo ZAZ markės automobilis. Apie jį dabar pagarbiai atsiliepia.
Stabdomas kelių policijos pareigūnų, jis neišsigąsta. Už vairo Vladas nėra sėdęs išgėręs. Apie kelių policijoje dirbančius vyrus jis atsiliepia pagarbiai. "Kyšį jiems siūlyti gali tas, kuris yra kažkuo nusikaltęs prieš įstatymą. Taip jis tikisi "užglaistyti" įvykį".
Vairuodamas automobilį, V.Šulskis nesideda akinių. Jo regėjimas pakankamai geras. Neseniai, grįžtant aplankius Raguvėlėje gyvenantį brolį, kelią užstojo toks rūkas, kad nesimatė, kur važiuoti. Nepadėtų ir akiniai. Teko važiuoti nedideliu greičiu.
V.Šulskis gerai orientuojasi Panevėžio gatvėse, nuvyksta į Pasvalį, kur gyvena jo sūnus. Aplanko Ukmergę. "Bet, pasiekęs Vilnių, automobilį statyčiau miesto pakraštyje. Sostinės gatvėmis lekia jauni vyrai kaip iš pragaro ištrūkę. Be to, mano amžiaus sulaukus ne tokia kaip jų reakcija", - prisipažino per 40 metų vairuotojo teises turintis sodietis.

Kalvių kalvis

Vytautas Jarutis darbą pradeda nuo eskizo Autoriaus nuotraukos

Lietuvos kalvių kalvis. Taip tituluojamas Alytuje gyvenantis tautodailininkas Vytautas Jarutis. Sunkiu kūju iki raudonumo įkaitintame metale kalvis "išrašo" saules ir žalčius, tulpes ir rūtas, vėjo gūsius ir marių bangas. Vėtrungės, paminklinės stelos, šviestuvai, žvakidės, baldai, senovinės durų spynos - visa tai sukurta talentingo ir savamokslio kalvio V.Jaručio rankomis.
Dažnam savo kūrinių vertintojui tautodailininkas pasakoja, kad nuo vaikystės sėmęsis gyvenimo patirties ir išminties, anksti pažinęs vargą ir skausmą. Iš ten darbštumas, iš ten kantrybė, iš ten meilė žmogui, tėvynei.

Vaikystė

V.Jaručio tėviškė - žemaičių "dounininkų" kraštas - Dangvietų kaimas netoli Žagarės. Dailidė tėvas pastatė namą žinomam apylinkių kalviui Leonui Rimeikiui, o šis suteikė pastogę Jaručių šeimai. Taip Vytautas tapo kalvio augintiniu - per dienas smaksodavo prie žaizdro, klausydavosi dumplių šnarpštimo, kūjo ir priekalo dūžių. Berniukui kalvis aiškindavo ne tik metalo paslaptis. Sunkiu, pavojingu pokariu kalvėje rinkdavosi kaimo vyrai. Liūdnos buvo jų kalbos: tą išvežė, tą pasodino į kalėjimą, o tą nušovė. Į Sibirą ištrėmė Vytauto tėvą. Motiną su dviem vaikais privertė įstoti į kolūkį. Vytautas prisimena pirmąjį bulvių sodinimą. Trečią valandą nakties pasiėmė iš ganyklos arklį, pasikinkė, pečiais atrėmė plūgo rankenas ir arė.
Motina su seseria į vagą mėtė bulves. Keturiolikmetį Vytautą vienas Žagarės propagandistas rusas pasišovė įdarbinti klubo- skaityklos vedėju. Teko platinti obligacijas, knygas, dalyvauti agitatoriumi rinkimuose. Jei ne kalvio L.Rimeikio išmintis, dorų žmonių patarimai, kažin kaip būtų pasisukęs Dangvietų kaimo jaunuolio V.Jaručio likimas.

Ir kasdienybė atneša džiaugsmo

Mokytojas Jonas Šimkevičius Autoriaus nuotrauka

Net keturiasdešimt septynerius metus dirba mokytoju svėdasiškis Jonas Šimkevičius. Išėjęs į užtarnautą poilsį, nesėdi užsisklendęs namuose, susiranda mėgstamų užsiėmimų, netgi pilkoje kasdienybėje randa džiaugsmo ir prasmės.

Pasirinko pedagogo kelią

Mokytojas J.Šimkevičius - tikras dzūkas, kilęs iš Alytaus rajono. Dar tebesimokydamas Alytaus gimnazijoje, pasirinko mokytojo kelią. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje trūko mokytojų, todėl kai kuriose gimnazijose buvo įsteigtos pedagoginės klasės. Baigi gimnaziją ir jau turi specialybę. Būtent tokią pedagoginę klasę 1943-iaisiais baigė ir J.Šimkevičius. Penkerius metus Simno gimnazijoje dėstė fizinį lavinimą ir lietuvių kalbą. Taip likimas lėmė, kad Simno gimnazijoje mokytoja dirbo ir būsimoji Jono žmona Bronė, karo metais baigusi Alytaus mokytojų seminariją. Nuoširdi dviejų jaunų mokytojų draugystė baigėsi šeimos sukūrimu.
1949-aisiais mokytojų Šimkevičių šeima persikėlė į Molėtus, įsidarbino vidurinėje mokykloje. Nuo 1951-ųjų jie jau gyveno ir dirbo Svėdasuose, jaukiame Anykščių krašto miestelyje.

„Nuo savo sąžinės niekuomet nepabėgsi…“

Petras Gatelis Reginos MACKELIENĖS nuotrauka

Šitaip teigia ukmergiškis Petras Gatelis, prisimindamas įvairiaspalvių gyvenimo dienų tėkmę, nedrąsias pirmąsias vargonavimo valandas, sovietinių laikų dvasią ir užsispyrimą atlikti darbus iki galo. Per šešias dešimtis perkopęs Petras mielai sutiko pabendrauti, tačiau nuolat klausinėjo, ar verta apie jį rašyti ir kuo gi jis įdomus.

Meilę dainai paveldėjo iš tėvų

Kaip pasakojo Petras, jis gimė ir augo Ukmergės rajone, Antakalnio kaime. P.Gatelio tėvai groti nemokėjo, tačiau buvo balsingi. Šnekėdamas apie savo mamą, paprastą kaimo moterį, pašnekovas pabrėžia, jog ji mokėjo per šešias dešimtis dainų, kurias užrašė studentė Danutė Krikštapaitytė. Petras labai norėtų susitikti su minėta moterimi, kuri galbūt turi išlaikiusi įrašus.
P.Gatelis teigia, jog gerą balsą ir meilę dainai jis paveldėjo iš tėvų. Vaikystėje už 25 červoncus nusipirko lūpinę armonikėlę ir pats išmoko groti. Būdamas dvylikos grojo savo malonumui, stebindamas aplinkinius nuostabia muzika.”Tuomet vyresni kaimo bernai prašydavo, kad pagročiau šokiuose. Šokio ritmą jaučiau, to ir tereikėjo. Kai paaugau, nusipirkau rimtesnį instrumentą - akordeoną “Ukraina”, prieš tai jau buvau bandęs skambinti pianinu”, - pasakojo muzikantas.
Petras prisimena, jog nuo pat vaikystės jis buvo smalsus ir pradėtą darbą visuomet atlikdavo iki galo. Kartą, kai nieko nebuvo namuose, jam parūpo išardyti neveikiantį didelį laikrodį. Tuo metu, kai visos detalės buvo pabertos ant stalo, mama pasakė: “Vaikeli, kodėl nepaklausei? Manai, kad tu sudėsi?” Tačiau Petras, apsišarvavęs kantrybe, ne tik laikrodį sudėjo, bet jis ir veikti pradėjo. Nuo tada jis ėmėsi taisyti laikrodžius. Petras pamena, kad jam teko taisyti 10 kapeikų dydžio laikrodį, kurio varžteliai buvo tarsi aguonos grūdeliai.

Natūraliosios medicinos perlas

Jau nuo seno Rytų medicinos specialistai teigė, jog žmogus yra nedaloma sielos ir kūno vienovė. Jie manė, jog, norint išgydyti kūną, pirmiausia reikia gydyti sielą, nes čia slypi tikroji ligos priežastis. Deja, plačiai paplitusi vieno organo gydymo praktika gyva iki šiol, nors jau seniai įsitikinta holistinės medicinos gydomuoju efektu.
Dar praeito šimtmečio pradžioje žymus japonų natūraliosios medicinos specialistas prof. Kacuzo Niši sukūrė unikalią sveikatingumo sistemą, kuri ir buvo pagrįsta žmogaus dvasios ir kūno gydymo tarpusavio sąveika.