Ir kasdienybė atneša džiaugsmo
|
Mokytojas Jonas Šimkevičius
Autoriaus nuotrauka
|
Net keturiasdešimt septynerius
metus dirba mokytoju svėdasiškis Jonas Šimkevičius. Išėjęs į užtarnautą
poilsį, nesėdi užsisklendęs namuose, susiranda mėgstamų užsiėmimų,
netgi pilkoje kasdienybėje randa džiaugsmo ir prasmės.
Pasirinko pedagogo kelią
Mokytojas J.Šimkevičius - tikras
dzūkas, kilęs iš Alytaus rajono. Dar tebesimokydamas Alytaus gimnazijoje,
pasirinko mokytojo kelią. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje
trūko mokytojų, todėl kai kuriose gimnazijose buvo įsteigtos pedagoginės
klasės. Baigi gimnaziją ir jau turi specialybę. Būtent tokią pedagoginę
klasę 1943-iaisiais baigė ir J.Šimkevičius. Penkerius metus Simno
gimnazijoje dėstė fizinį lavinimą ir lietuvių kalbą. Taip likimas
lėmė, kad Simno gimnazijoje mokytoja dirbo ir būsimoji Jono žmona
Bronė, karo metais baigusi Alytaus mokytojų seminariją. Nuoširdi
dviejų jaunų mokytojų draugystė baigėsi šeimos sukūrimu.
1949-aisiais mokytojų Šimkevičių šeima persikėlė į Molėtus, įsidarbino
vidurinėje mokykloje. Nuo 1951-ųjų jie jau gyveno ir dirbo Svėdasuose,
jaukiame Anykščių krašto miestelyje.
Tremties pavyko išvengti
Tėvelio Jonas neteko 1941-aisiais:
jį pakirto sunki liga. Motina su dviem Jono broliais 1948-aisiais
buvo ištremta į Sibirą. Jų "kaltė" buvo ta, kad dirbo
žemę, liejo prakaitą ir pasiturinčiai gyveno. Taigi pavadinti
"buožėmis", apkaltinti "darbo žmonių išnaudojimu",
jie buvo išvežti kartu su likimo broliais ir sesėmis gyvuliniuose
vagonuose tolyn nuo gimtinės. Jonas buvo gerai pažįstamas su vienu
komunistu, pasirinkusiu tokį kelią dar prieškario laikais. Jis
buvo partorgas, bet labai sielojosi, kad tremiami nekalti, darbštūs,
sąžiningi ūkininkai, paprasti valstiečiai, kaimo inteligentai.
Nepagailima net ligotų senelių, mažų kūdikėlių. Ne apie tokią
"šviesią ateitį" jis mąstė, ne apie tokį gyvenimą po
"sovietine saule" galvojo. Apimtas nevilties partorgas
nusišovė. Tai būta tikrai gero, sąžiningo žmogaus. Jis ir patarė
Jonui, kad geriausia mokytojų šeimai kur nors išvažiuoti, nes,
likus namuose, tikrai grėsė tremtis. Taip Šimkevičiai ir padarė.
Sužinojo, kad Molėtų vidurinėje mokykloje yra laisvų darbo vietų,
ten nuvyko. Po kurio laiko jauna mokytojų šeima vėl "pakėlė
sparnus", atsidūrė Svėdasuose. Bronė čia dėstė lietuvių kalbą
ir literatūrą, o Jonas - fizinį lavinimą. Tiesa, žemesnėse klasėse
jam teko dar dėstyti ir lietuvių kalbą.
Mokytojas mokinys
Dirbant Svėdasuose, paaiškėjo,
kad sovietinėje Lietuvoje negalioja baigtos pedagoginės klasės
pažymėjimas, tad Jonas įstojo mokytis į Panevėžio pedagoginę mokyklą.
Kai reikėjo laikyti valstybinius egzaminus ir diplomas jau buvo
"pasiekiamas ranka", vėl susidarė kurioziška situacija.
Pasirodo, sovietinė valdžia nebepripažino ir vokiečių okupacijos
metu baigtos gimnazijos brandos atestato. Todėl, nieko nelaukdamas,
mokytojas vėl susirūpino mokslais ir eksternu baigė Anykščių J.Biliūno
vidurinę mokyklą. Tuomet, gavęs brandos atestatą, jau galėjo laikyti
ir Pedagoginės mokyklos valstybinius egzaminus.
Brangus kraštas - Svėdasai
Šimkevičių šeima iš pradžių gyveno
vienkiemyje netoli Svėdasų, paskui jiems buvo pasiūlyta pirkti
namą miestelyje. Pasiskolinę pinigų, namuką nusipirko. Čia ir
prabėgo jų santarvės, meilės, draugystės kupini dešimtmečiai.
Jau šešerius metus Jonas gyvena vienas - 1996 m. balandžio 12-ąją
jo mylima Bronė išėjo Amžinybėn. Sunkios, nepagydomos ligos ją
kamavo, operacijos, narkozės dar labiau alino sveikatą. Stebuklų,
kad moteris pasveiks, niekas nelaukė, bet ir netikėjo, kad ji
gali mirti taip staiga. Tądien dar ji vaikštinėjo, šnekėjosi su
Jonu ir staiga sunegalavo. Iškviesta gydytoja jau niekuo nebegalėjo
padėti...
Bronė ir Jonas Šimkevičiai užaugino tris dukras. Nė viena nepasirinko
tėvų profesijų, o aukštosiose mokyklose įsigijo specialybes, susijusias
su ekonomika. Visos dukros turi mėgstamus darbus.
Su Svėdasais susijęs ilgas J.Šimkevičiaus gyvenimo tarpsnis, tad
jis save teisėtai laiko svėdasiškiu. Vidurinėje mokykloje dirbo
iki 1993-iųjų. Netgi ir tuomet, kai išėjo į pensiją, pedagogas
neatsisakė padirbėti, nes trūko fizinio lavinimo mokytojų. Prisimena,
kad tuomet, kai pradėjo dirbti Svėdasuose, teko palydėti į savarankiško
gyvenimo kelią 3-iąją abiturientų laidą. 1993-iaisiais, paskutiniaisiais
savo darbo metais, išlydėjo jau 45-ąją laidą. Sunku ir suskaičiuoti,
kiek jaunuolių jis mokė, kiek jų palydėjo iš mokyklinio suolo
į gyvenimo tolius.
Albumuose - daugybė J.Šimkevičiaus fotografuotų nuotraukų, kurios
neleidžia užsimiršti, primena apie visas jo darbo akimirkas mokykloje.
Nuo 1947-ųjų jis nesiskiria su fotoaparatu: fotografuodavo abiturientų
išleistuves, mokyklų šventes, neatsisakydavo padėti žmonėms skausmo
valandą, būdavo su jais džiaugsmo akimirkomis, fotografavo laidotuves,
vestuves, krikštynas, darė nuotraukas dokumentams. Dabar savo
fotoaparatą tenka primiršti, nes paplito mėgėjiški fotoaparatai,
"muilinėmis" vadinami, daug kas fotografuoja, spalvotos
nuotraukos daromos specialiais automatais, nebereikia lindėti
tamsoje, gaišti laiko ilgiems ir sudėtingiems filmų, nuotraukų
ryškinimo procesams.
Vienas, bet ne vienišas
Mokytojas J.Šimkevičius gyvena
vienas, tačiau nesijaučia liūdnas, vienišas. Jį dažnai aplanko
dukros, užsuka buvę kolegos, pažįstami. Artimieji dovanojo kompiuterį,
kuris labai praskaidrina jo dienas. Turi mokytojas nemažą asmeninę
knygų biblioteką, skaito naujausią spaudą. Patenkintas, kad per
nacionalinę televiziją rodo neblogų laidų, nes visokių "muilo
operų", banalaus humoro laidų nemėgsta. Neįsivaizduoja savo
gyvenimo be Svėdasų kultūros namų. Čia jis dainuoja etnografiniame
ir vyrų ansambliuose, kaimo kapeloje. Daugybę kartų koncertavo
svėdasiškiams, anykštėnams, kitų vietovių gyventojams. Svėdasų
meno mylėtojų kolektyvai džiugino žiūrovus savo pasirodymais per
įvairias šventes, apžiūras. Meno saviveikloje mokytojas - irgi
nebe "naujokas". Dar gimnazistu būdamas dainavo chore,
mokytojaudamas dalyvavo pedagogų saviveiklos rateliuose, netgi
tautinius šokius šokdavo.
Kvietė jį giedoti ir Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios chore.
Nors labai norėjo giedoti, tačiau atsisakė, supratęs, kad visur
nespės, dar gali "pavesti" vargonininką. Namuose darbų
irgi "per akis". Turi daržą, sodą, tad nuo ankstyvo
pavasario iki vėlyvo rudens ten kuičiasi. Jo namas tarsi kokioje
saloje, - aplinkui gatvės. Vasarą, rudenį reikia išgrėbti lapus,
žiemą - nukasti sniegą, išdaužyti aplinkui ledą. Žodžiu, netenka
nuobodžiauti. Pasak mokytojo, taip ir turi būti, žmogus privalo
turėti kokį nors pomėgį, užsiėmimą, nepasiduoti vienatvei, senatvei.
Nereikia nusiminti, dėl kiekvieno nieko jaudintis. Mažiau dejuoti,
skųstis, optimistiškai į viską žvelgti. Nors svėdasiškio J.Šimkevičiaus
pečius slegia metų našta (jo amžius persirito per septynias dešimtis
metų), tačiau nepalieka energija, entuziazmas. Neretai dar jį
sutiksi ir minantį dviratį. Nėra ko stebėtis - juk šitiek metų
jis dėstė vaikams fizinį lavinimą. Neigiamai žiūri į žalingus
įpročius. Įsitikinęs, kad svaigalų taurelė, rūkymas neduoda nieko
gero, tik sveikatą gadina. Tiesa, jis pats anksčiau rūkė. Prisipažįsta,
kad 20 metų nerūkė, paskui 20 metų "atrūkė", o pastaruosius
37-erius vėl nerūko. Ir daugiau nerūkys.
Svėdasiškis mokytojas sako, kad jokiai partijai nepriklauso, tačiau
palaiko, remia konservatorius. Kai Lietuvoje pradėjo reikštis
Sąjūdis, pritartė jo idėjoms, visa širdimi buvo ir liko už Lietuvos
laisvę ir nepriklausomybę.
Vytautas BAGDONAS
Svėdasai, Anykščių rajonas
© 2002"XXI amžius"