Gyvenimo rudens sulaukusi pasijuto esanti niekam nereikalinga

Likimo svaidyta Valerija Kovalevskaja Autoriaus nuotrauka

Į 91-uosius metus įkopusi panevėžietė Valerija Kovalevskaja savo gyvenimą skiria į du etapus. Pušaloto gatvėje gyvenanti dailininkė teigia, jog buvusi reikalinga iki 85-ojo gimtadienio garbei surengtos savo jubiliejinės kūrybos parodos. Po jos tarsi kažkas kirviu būtų nukirtęs ryšius su pasauliu.

Sukyla noras piešti

Senolė nusiskundė, jog į jos namus pamiršo kelią buvę artimi žmonės. Daugybę savo pieštų paveikslų jiems yra išdovanojusi. Dabar ji gyvena su sūnumi. Šis apie dešimt metų yra bedarbis. V.Kovalevskaja juokavo: tai bent atėjo laikai, kai nusenusi motina iš savo kuklios pensijos turi išlaikyti 53 metų vyrą.
Apie 60 metų Panevėžyje išgyvenusi V.Kovalevskaja savo širdperšą gydo lankydama maldos namus. Ji mėgdavo eiti melstis į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Bet bėdos viena po kitos ėmė ją lankyti. Ėmus skaudėti kojoms, bijojo, kad netektų vaikščioti pasiramsčiuojant lazdele. Šią ligą apsigydžius, pradėjo silpti regėjimas. Dabar priversta eiti į marijonų koplytėlę. Joje ne taip patinka, kaip Senamiesčio bažnyčioje. Čia pilna žmonių, jie vaikšto prie pat klausyklos. Negali susikaupti, nes viskas girdisi. Kunigą, patarnautojus blogai mato. Keturis gydytojus aplankiusi, bet nė vienas jų nesiima operuoti akių. Atgavusi regėjimą, V.Kovalevskaja bandytų piešti. Drobėje perteiktų jūros vaizdus.

Dar negimė tikrasis prezidentas

Sveiką protą ir gerą atmintį išsaugojusi V.Kovalevskaja sakė, jog anksčiau lietuviai kitokie buvę. Dabar svarbiausia - kad tik pinigų kišenėje būtų. Anot jos, dar negimė toks prezidentas, kuris būtų tikras Lietuvos patriotas. Gausybę gerbėjų turėjusi menininkė pajuto, jog niekam dabar nėra reikalinga, netgi niekas iš jų nesiteikia aplankyti. Paskutiniąją parodą surengė švęsdama savo 85 metų sukaktį. Joje buvo ir jos vyro darbų. Toliau - tarsi tylos riba, kurios negalima peržengti.

Švč.Mergelė Marija pataisė sveikatą

„Nesitikėjau, kad tiek metų sulauksiu“, - šnekėjo menininkė. Jos mama išgyveno 87 metus, mamos sesuo - beveik šimtą. Žukauskų giminėje buvo ir daugiau ilgamečių.
Vienais metais ji susirgo plaučių uždegimu. Buvusi aukšta temperatūra staiga nukrito. Priešais ligonę kabojo pačios pieštas Švč.Mergelės Marijos paveikslas. Staiga Valerija pamatė, kad iš jo išžengia Dievo Motina ir eina pas ją. Priėjusi arčiau, ji išnyko. Valerija laukė, gal vėl sugrįšianti. Atėjusiam gydytojui apie tai papasakojo. Jis atsakęs, jog Švč.Mergelė Marija atnešusi jai sveikatą. Paskui šį paveikslą pardavė. Dabar gailisi, kad jis pateko pas kitą savininką.

Likimas svaidė kaip norėjo

Valerija nežino, kokios ji kilmės. Jos mama buvo Vilniaus krašto baltarusė, tėvas gimė netoli Baltarusijos sienos. Nežinia, kokiu būdu jiedu pateko į Liepoją ir ten susituokė. Gimė Valerija. Jos brolis ir sesuo išvydo pasaulį jau Kronštate.
Grįžus į Lietuvą, Valerija baigė lenkų pradžios mokyklą. Anksčiau buvo tokia tvarka: jeigu tėvai dirbo valdiškoje įstaigoje, tai savo vaikų leisti į lenkų gimnaziją negalėjo. Siekti aukštesnio mokslo Valerija galėjo lietuviškoje mokykloje, nors lietuviškai kalbėti ji nemokėjo. Būdavo taip: pakabindavo kokį paveikslą ir, kad pramoktų lietuviškai, ji pasakodama pridėdavo galūnę „as“. Tačiau ji dvejų metų nesėdėjo nė vienoje klasėje, nors darydavo iki 80 klaidų. Baigusi gimnaziją, įstojo į „Saulės“ mokytojų seminariją. Antrame kurse jai pasakė: „Žukauskaite, tu netinki dėstyti lietuvių kalbą. Tavo kalba išduoda, kad esi ne lietuvė, bet daugiau rusė“. Prieš tai Valerija buvo gavusi kvietimą stoti į meno mokyklą.

Gauti Lietuvos pilietybę padėjo vyskupas

Dirbdamas graveriu, tėvas susirgo džiova. Jam mirus, Valerijos mama ištekėjo už savo mirusios sesers vyro. Patėvis Valerijai buvo labai geras, leido ją mokytis.
Ilgą laiką Valerija neturėjo nei paso, nei Lietuvos pilietybės, todėl ji buvo laikoma Latvijos piliete. Mokantis meno mokykloje, jos direktorius buvo toks Šlapelis, o bibliotekos vedėjas - K.Šimonis. Būdavo taip: pirmasis išrašydavo raštelį, kuriuo jis leisdavo antrajam išduoti bibliotekos knygas Valerijai Žukauskaitei. Tuo metu knygos buvo brangios. Meno mokykloje mokydavosi taip: parodydavo išspausdintą paveikslą ir tekdavo apie jį viską papasakoti.
Pilietybę irgi gavo neįprastu būdu. Patėvio sesuo, grįžusi iš Varšuvos, Lietuvoje įkūrė Jėzaus Širdies kongregaciją - pasauliečių vienuolių vienuolyną. Jis buvo be galo turtingas, turėjo daug žemių. Antalieptė buvo ta vieta, kur patėvis Valeriją išsiųsdavo vasaroti. Joje suvažiuodavo daug kunigų. Tarp jų Valerija ir užaugo. Kažkuriais metais ten atvažiavo vyskupas Teofilius Matulionis. Jis ir padėjo Valerijai gauti Lietuvos pilietybę.

Vienintelė iš kurso piešė šventuosius

Meno mokykloje būdavo keturi bendrojo lavinimo kursai. Paskui moksleiviai rinkdavosi specialybę. Artimiausia Valerijai buvo dekoratyvinė dailė, todėl ji visą laiką piešė madonas. Ji buvo vienintelė iš savo kurso, piešusi šventuosius.
Valerija labai garbino Pažaislyje buvusį Rafaelio pieštą paveikslą „Marija su kūdikėliu“. Jis turėjo stebuklingos galios, todėl jį labai vertino. Ne kartą paveikslas buvo patekęs į labai sudėtingą situaciją. Šiuo metu jis yra Pažaislio vienuolyne.
Jaunuolių draugystė buvo ideali
Su būsimuoju vyru Vytautu Petru Kovalevskiu Valerija susipažino mokydamasi meno mokyklos antrame kurse. Jis studijavo skulptūrą pas J.Zikarą. Jaunuolių draugystė buvo ideali. Susirašinėdavo laiškais, nors abu gyveno Kaune. Lengviau pasakyti raštu nei gyva kalba. Laiškuose įdėdavo savo kūrybos eilių. Per jas ir prisipažino vienas kitą mylintys. Prieš vestuves kiekvienas turėjo sukaupęs po krūvą laiškų.
Kovalevskiai kartu pragyveno 56 metus. Jiedu sulaukė penkių vaikų. Visi jie buvo krikštyti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Šiandien gyvi du Kovalevskių sūnūs. Valerijos vyras mirė 85-erių metų.

Buvo skautė

Nuo jaunų dienų Valerija buvo skautė. Ji yra davusi priesaiką Dievui, Tėvynei ir artimui. Ją išlaikė iki šios dienos. Valerija buvo net skautininkė - turėjo savo draugovę. Skautus šefavo Sofija Čiurlionienė. Ji buvo žurnalo „Moteris“ redaktorė. Kovalevskiai iliustruodavo šį leidinį. Pas S.Čiurlionienę buvo atskiras kambarėlis su kilimu bei pagalvėlėmis. Ji kviesdavosi skautus į arbatėlę.
Sovietų laikais skautai švęsti Nepriklausomybės dienos rinkdavosi nelegaliai į vieną butą Kaune.

Nepriėmė į Dailininkų sąjungą

Valerija yra labai daug piešusi. Buvo surengusi ne vieną savo kūrybos parodą. Jos pagrindinė darbo tema buvo motina ir vaikas. Vietoje Švč.Marijos piešdavusi moterį ir kažkokį mėnulį ar saulę prie jos. Paveikslų į Rusiją neišleisdavo, nes nei ji, nei jos vyras nebuvo partijos nariai, nors abu dirbo mokytojais.
Abu netapo Dailininkų sąjungos nariais. Vokiečių okupacijos laikotarpiu nepriėmė todėl, kad Kovalevskius laikė lenkais. Sovietiniais metais atsirado kita kliūtis - nebaigę aukštosios mokyklos. Vėliau Kauno meno mokykla buvo pripažinta aukštąja, bet reikėjo nuvykti į Vilnių, kad tai patvirtintų antspaudu. Taip Valerija ir neprisirengė pasiekti sostinės.

Bronius VERTELKA
Panevėžys

© 2002"XXI amžius"