|
 |
Lynežerio senolė Antanina
Švedienė su dukters Verutės šeima |
Džiugu, kai turi galimybę pasisemti
išminties ir įgyti patirties iš pažįstamo senolio. Ypač jeigu
tam senoliui arti ar net visas šimtas metų.
Ilgaamžiškumo paslaptimis sutiko pasidalyti trys moterys, šiemet
jau šventusios garbingą šimto metų jubiliejų. Visų jų gyvenimą
likimas lėmė nugyventi ilgą ir labai vingiuotą, kupiną įvairių
likimo pasišaipymų ir smūgių.
Lynežerio kaimo gyventoja Antanina Švedienė įsitikinusi teigia,
kad per šimtą metų dar nebuvo sutikusi nė vieno blogo žmogaus.
Šiuo metu ji glaudžiasi dukters Veronikos šeimoje. Ne pagal metus
stebėtinai vikri ir guvi ji niekam nenori būti našta. Todėl iki
šiol senolė žino, kad ravėti daržus ir tvarkytis namuose jos
rūpestis.
|
Maldos už mirusius ir
gyvuosius, dorus ir bloguosius
 |
Nijolė Rakštelienė
Autoriaus nuotrauka |
Su šia moterimi susitikau
atsitiktinai Svėdasų seniūnijos sekretorės Sigitos Zobarskienės
kabinete. Pas seniūnijos darbuotoją užsukusi moteris pradėjo pasakoti
apie tai, kaip ji namuose dvasingai, nekasdieniškai meldžiasi,
prašydama Dievo malonės geros valios žmonėms ir gyvenimo keliuose
paklydusiems. Toks pasakojimas sudomino, tad pasikalbėjome ilgėliau.
Namuose įsirengė altorių
Kunigiškių II kaime gyvenanti
moteris iš pradžių žurnalistui nenorėjo sakyti savo pavardės,
siūlė rašyti tiesiog taip - viską pasakojo "baba iš pamiškės".
Esą nelabai svarbi ta pavardė, svarbu, kad jos maldos yra nuoširdžios.
Vėliau pasisakė esanti Nijolė Rakštelienė. Anykštėnė, prieš gerą
dešimtmetį palikusi butą mieste ir apsigyvenusi gamtos prieglobstyje.
Čia aplinkui ošia miškas, teka sraunioji Nasvė, banguoja Kunigiškių
ežeras...
|
Gyvenimo rudens sulaukusi
pasijuto esanti niekam nereikalinga
 |
Likimo svaidyta Valerija
Kovalevskaja
Autoriaus nuotrauka |
Į 91-uosius metus įkopusi
panevėžietė Valerija Kovalevskaja savo gyvenimą skiria į du etapus.
Pušaloto gatvėje gyvenanti dailininkė teigia, jog buvusi reikalinga
iki 85-ojo gimtadienio garbei surengtos savo jubiliejinės kūrybos
parodos. Po jos tarsi kažkas kirviu būtų nukirtęs ryšius su pasauliu.
Sukyla noras piešti
Senolė nusiskundė, jog į jos namus pamiršo kelią buvę artimi žmonės.
Daugybę savo pieštų paveikslų jiems yra išdovanojusi. Dabar ji
gyvena su sūnumi. Šis apie dešimt metų yra bedarbis. V.Kovalevskaja
juokavo: tai bent atėjo laikai, kai nusenusi motina iš savo kuklios
pensijos turi išlaikyti 53 metų vyrą.
|
Dešimtmečiai, atiduoti
užburiančiai vargonų muzikai
Muzikas Antanas Aleksandravičius yra pasiekęs savotišką
rekordą - Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jis
dirba vargonininku nuo 1966 metų
Norėjo pasidaryti pianiną
Antano mama buvo dainininkė ir
giesmininkė. Vaikystėje jis turėjo du didžiulius troškimus: norėjo
išmokti vairuoti traktorių (ir dabar jis kvepia) bei muzikuoti
(visą laiką jo ausyse skambėdavo muzika). Nepaprastas noras buvo
įvaldyti muzikos instrumentus. Bandė susikonstruoti pianiną, tačiau
iš to nieko gero neišėjo. Tuo metu kaimas buvo dainingas. Jame
netrūko vakaronių. Iš kitų dainininkų išsiskirdavo skambus Antano
balsas. Prieš išeidamas į armiją jis ėmė giedoti.
Gabų vaikiną pastebėjo
kunigai
Pirmąsias rimtesnes muzikos pamokas
gavo lankydamasis pas Krinčino bažnyčios vargonininką Vytautą
Paurį. Tuo metu į Saločius buvo nutremtas kun. Pranciškus Masilionis.
Ten jau klebonavo Antanas Balaišis. Pastebėję Antano meilę muzikai,
jie kreipėsi į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
vargonininką Antaną Virbicką, kad šis savo bendravardį pamokytų
groti vargonais. Apsigyvenus Panevėžyje, vaikiną visokeriopai
rėmė Saločiuose dirbę kunigai. Čia ir prasidėjo jo rimti muzikiniai
mokslai.
|
Bočiai nesensta
Savo ir geradarių pastangomis
Į savo ataskaitinį susirinkimą
suėjo nemažas būrys Lietuvos pensininkų sąjungos Bočiai Kauno
bendrijos narių. Susirinkimas buvo surengtas Lietuvos policijos
akademijos Kauno fakultete. Jo šeimininkai dažnai leidžia pensininkams
pasinaudoti savo patalpomis - čia vyko rankdarbių, kulinarijos
parodos, vaikų pramogų popietės ir kita.
Šį kartą buvo apžvelgta bendrijos veikla 2000-2001 metais. Susirinkime
nebuvo aštresnių diskusijų, vyravo geranoriška nuotaika, pasiguosta
dėl gyvenimo sunkumų. O svarbiausia kalbėta, kas gera nuveikta,
ką dar reikėtų padaryti. Tad tik iš šalies atrodė, kad čia suėję
žmonės yra nusiteikę vien ramiam gyvenimui, sėdėjo kuklūs ir santūrūs.
Iš tikrųjų ne visai taip. Nuėję didelį gyvenimo kelią, patyrę
sunkumų, negandų ir džiaugsmingų akimirkų, įgiję išminties, jie
per daug nesigyrė savo geranoriškais darbais bendrijoje, o kukliai
svėrė ir vertino tai, kas nuveikta, kreipė žvilgsnį į ateinančią
dieną.
|
|
