Surinktų armonikų neparduotų ir už didelius pinigus

Jonas Pivoras Kernavėje įkūrė armonikų muziejų Autoriaus nuotrauka

Kernavėje gyvenantis Jonas Pivoras turi sukaupęs per 50 armonikų. Jis ne kolekcionuoja, bet renka Širvintų rajone grojusių muzikantų instrumentus. Taip elgdamasis, J.Pivoras galvoja įamžinti armonikierius. Jo įsteigtas armonikų muziejus – kol kas vienintelis Lietuvoje.

Specialiai statė klėtį

„Šis muziejus nei man, nei jums šiandien nereikalingas. Jis bus naudingas ateinančioms kartoms – po 50-100 metų. Tuomet jos sužinos, kaip grojo mūsų tėvai ir seneliai“, – pasakoja 57 metų muziejaus įkūrėjas J.Pivoras.
Mintis Kernavėje turėti armonikų muziejų jam kilo maždaug prieš metus. Iš pradžių jį įrengė savo tėvų namuose. Tačiau gyvenamasis namas neatitiko tikrosios muziejinės aplinkos. J.Pivoras su savo trimis sūnumis bei žmona nutarė, jog savo kieme reikia statyti klėtį. Taip ir padarė. Klėtyje išdėliojus armonikas, jos čia labai tiko.
Muziejaus atidaryme dalyvavo žinoma teatro ir kino artistė Vaiva Mainelytė, atėjo vienuolės, seniūnijos darbuotojai, kaimynai.

Muziejuje – ne vien armonikos

Norėdamas pagyvinti muziejaus ekspoziciją, J.Pivoras čia panaudojo tautodailės elementų. Iš Kernavės krašto yra kilusi menininkė Vida Pečiulytė, tačiau ji gyveno Vilniuje. Visiškai jauna ji išėjo Amžinybėn. V.Pečiulytės darbų liko pas jos tėvus. Tai, kas būdinga muziejui ir kas susiję su Kernavėje vykstančiomis šventėmis – Joninėmis, Rasos švente, Kaziuko muge, atsirinko pats J.Pivoras. Muziejuje yra vietos gyventojos tautodailininkės Apolonijos Dimšienės tapytas paveikslas. Kasmet Kernavėje vyksta gyvosios archeologijos dienos. Pernai jos buvo paskelbtos tarptautinėmis. Šiose dienose jau dalyvavo estai, baltarusiai, lenkai. Aplankę armonikų muziejų, svečiai kažką savo jam padovanojo. Taip po truputį gausėja ekspozicija.

Kiekvienas instrumentas turi savo istoriją

Seniausia muziejuje esanti, vadinta „Peterburgska“, armonika yra pagaminta maždaug 1890 metais. Tai buvusio Lietuvos šaulių sąjungos karininko Jono Jakšto muzikos instrumentas. Pokariu šaulys buvo išvežtas į Sibirą, tačiau iš ten pabėgo. Lietuvoje buvo likusi jo žmona, mokytojavusi prie Šešuolėlių. Grįžęs J.Jakštas negalėjo rodytis namuose, todėl jis išėjo partizanauti. 1952 metais, pablogėjus sveikatai, vyriškis ėmė slapstytis pas vieną giminaitį Ukmergės rajone, tačiau šis jį išdavė. Gulintį ant namo aukšto J.Jakštą pakirto automato kulkos. Žuvusįjį stribai išmetė į žvyrduobę prie Želvos. Partizanui atminti pastatytas kryžius. J.Jakšto armoniką išsaugojo Kaune gyvenanti jo duktė Aldona Jakštaitė-Šostakienė. Muzikos instrumentą ji dovanojo J.Pivorui.
Savo armoniką muziejui atidavė per 80 metų sulaukęs širvintiškis Boleslovas Krivka. Ilgus metus jis buvo klestėjusio Šešuolėlių tarybinio ūkio direktorius. Kitą armoniką J.Pivorui patikėjo Gavėnų kaime gimęs, bet daugelį metų gyvenantis Vilniuje ir garbaus amžiaus sulaukęs žmogus.
Guli muziejuje Broniaus Grainio gaminta armonika. Ukmergiškis meistras ją padarė iš vokiško akordeono. Perdaryta ir jos bosinė klaviatūra. Palyginti su ja, sovietinės skamba dusliai. Tokių meistrų arti neteko girdėti. Norėjo keisti armoniką į senovišką, bet dar gerą bajaną. Paskui pinigus siūlė, tačiau sandėris neįvyko. Mirus meistrui, J.Pivoro nuomone, ši armonika tapo neįkainojama.

Norėtų įamžinti viso rajono armonikierius

Iš istorijos mokytojo į muziejininkus persikvalifikavusio J.Pivoro tikslas – apeiti visus Širvintų rajono armonikierius. Daugelį jų kernaviškis pažįsta. Jis pats dalyvavo armonikos muzikos festivaliuose. Dabar muzikantams galėtų būti apie 70 ir daugiau metų. Muziejaus įkūrėjas Kernavėje norėtų turėti kiekvieno jų nuotraukas. Apie tuos, kurių nebėra tarp gyvųjų, J.Pivoras galvoja užrašyti prisiminimus. Dabar jis turi surinkęs per 50 armonikų. Kai kurių jų savininkai jau išėję į Amžinybę.
Lietuvoje yra armonikų kolekcininkų. Turtingi jas supirkinėja. Tokiems nesvarbu, kas buvo jų savininkai ar kas jomis grojo. J.Pivoras eina visiškai kitokiu keliu – jis nori įamžinti armonikierius.
J.Pivoro teigimu, armonika nėra lietuviškas nacionalinis muzikos instrumentas. Jos tėvynė – Vokietija. Lietuvoje ji išpopuliarėjo XIX amžiuje. Labiausiai armonika prigijo kaime.

Muziejininkystei atsidėjęs kernaviškis – armonikierius

Jaunystėje J.Pivoras jau buvo armonikierius. Šeštajame dešimtmetyje jis grodavo kaimo šokiuose. Nepilnametį sūnų tėvai nenoriai išleisdavo groti. Atėję suaugusieji tėvams garantuodavo, kad su juo nieko blogo neatsitiks.
Maždaug nuo penkerių metų Jonukas pradėjo domėtis muzika. Išgirdęs kaime grojant armoniką, bėgdavo jos pasižiūrėti. Vaikui leisdavo prisiliesti prie muzikos instrumento.
J.Pivoro tėvai buvo neturtingi. Atliekamų pinigų šeimoje nebuvo. Tėvas, pamatęs, kad sūnus itin domisi muzika, sukrapštęs reikiamą kiekį pinigų, nutarė jam nupirkti armoniką. Vilniuje už ją jis sumokėjo 420 rublių – tiek tuomet kainavo ir dviratis. Tai buvo Tulos gamybos armonika. Kadangi muzikos instrumentas buvo be futliaro, tai jį įkišo maišan. Tuo metu autobusai nevažinėjo. Sustabdę sunkvežimį, įsitaisė ant jo kėbulo. Vaikui knietėjo paliesti armoniką, tad, įkišęs pirštus maišan, jis jais maigė mygtukus. Jonukui tada buvo gal septyneri metai.
Parvykęs iš Vilniaus, nuo pat pirmos dienos Jonukas ėmė tampyti armoniką. Mama, nepakęsdama jos cypimo, pradėjo sūnelį vyti lauk. Pirmoji Jonuko išmokta melodija buvo „Sėskis, sesule, ir važiuok“. Ją grodavo vestuvėse, kada išlydėdavo jaunuosius.

Šauniausias saviveiklininkas

Jau 50 metų J.Pivoras dalyvauja meno saviveikloje. Kernavėje susikūrus vaikų kaimo kapelai, Jonui joje ir vietos tarsi neliko. Tada jis prisijungė prie už aštuonių kilometrų nuo Kernavės esančios Musninkų kapelos. Be to, jis gieda laidotuvėse, Kernavės bažnyčios chore, dainuoja etnografiniame ansamblyje.
Tačiau savęs Jonas šiandien nelaiko stipriu armonikieriumi. Prieš šešerius metus jis patyrė stiprią rankos traumą. Buvo nupjautas vienos rankos į pirštus einantis pagrindinis nervas. Vilniuje J.Pivorui buvo atliktos dvi operacijos.
O nelaimė atsitiko taip. Krovė šieną. Buvo šilta, tad išsirengė iki juosmens. Bėgdamas nuo lietaus, stipriai stuktelėjo verandos durimis. Skilęs stiklas nukirto raumenis. Dabar jis nejaučia rankos pirštų. Jie tarsi sustingę. Jonas armonika groja, tačiau nebėra ankstesnių pirštų miklumo. Tačiau pernai J.Pivoras buvo pripažintas šauniausiu Širvintų rajono saviveiklininku.

Bronius VERTELKA
Kernavė, Širvintų rajonas

© 2003 "XXI amžius"