"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. birželio 6 d., Nr. 2 (5)

PRIEDAI











ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Surinktų armonikų neparduotų ir už didelius pinigus

Jonas Pivoras Kernavėje įkūrė armonikų muziejų

Kernavėje gyvenantis Jonas Pivoras turi sukaupęs per 50 armonikų. Jis ne kolekcionuoja, bet renka Širvintų rajone grojusių muzikantų instrumentus. Taip elgdamasis, J.Pivoras galvoja įamžinti armonikierius. Jo įsteigtas armonikų muziejus – kol kas vienintelis Lietuvoje.

Specialiai statė klėtį

„Šis muziejus nei man, nei jums šiandien nereikalingas. Jis bus naudingas ateinančioms kartoms – po 50-100 metų. Tuomet jos sužinos, kaip grojo mūsų tėvai ir seneliai“, – pasakoja 57 metų muziejaus įkūrėjas J.Pivoras.


Ir vyrai kepa gardžią duoną...

Vilkaviškiečiai Juozas ir Anelė Cibulskiai duona kepa
savo sodo namelyje, paties susimūrytoje krosnyje

Vilkaviškietis Juozas Cibulskis daug metų dirbo statybinėje organizacijoje kranininku. Kas jį pažįsta, mena kaip dorą žmogų. Tačiau ne kiekvienam buvo žinoma, kad sovietiniais laikais šeimoje katalikiškai auklėjo vaikus, savo namuose mielai priimdavo ir pas kaimynus ar bičiulius palydėdavo kalėdojantį kunigą ar tarpininkaudavo dėl įvairių reikalų.
Pastaraisiais metais pažįstamiems vyriškis atsiskleidė vienu ilgai pašaliečių neįžiūrėtu pomėgiu: jis kepa duoną. Pirmąkart Juozas su šiuo darbu susidūrė prieš 60 metų. Mama gimdė seserį, o duonkubilyje kaip tik buvo užmaišyta duona. Keturmetis Juozukas puolėsi padėti tėčiui, o gavęs paminkyti, pasijuto labai reikšmingas. Vėliau mėgdavo stebėti, kaip mama ar seserys kepa. Tačiau tik dar po dvidešimties metų suprato, kad tas pirmasis kartas jame pasėjo pomėgį.


Tėvo pramintu taku

Algimantas Zubavičius turi surinkęs puikią
žvėrių medžioklės trofėjų kolekciją

Kriklinių kapinėse (Pasvalio r.) palaidotas Teofilius Zubavičius – vienas žymiausių Lietuvos ornitologų. Panevėžio rajone, Stumbriškio kaime, prie namo, kur gyveno paukščių profesoriumi visų kaimynų vadintas žmogus, jam atminti pritvirtinta memorialinė lenta.
Pirmojo Žuvinto rezervato saugotojo T.Zubavičiaus šeimoje gimusiam sūnui buvo suteiktas Algimanto vardas. Paaugęs jis nusprendė eiti tėvo – gamtininko – pėdomis. Vilniaus universitete įgijo biologo-ichtiologo specialybę. Jis gerai pažinojo profesorių Tadą Ivanauską. Susitikęs Algimantą, žymusis mokslininkas su nostalgija kalbėdavo apie Pietų Afrikos Respubliką. Profesorius pats svajojo nuvykti į šią šalį, tačiau su ja Sovietų Sąjunga neturėjo diplomatinių ryšių. Todėl jis Algimantui davė priesaką: „Vaikeli, žūtbūt stenkis pamatyti Afriką, jos gamtą ir gyvūniją, ten rasi daug įdomaus“. Tačiau didžioji svajonė – aplankyti Afriką – išsipildė tik 1991 metais. Tai nebuvo turistinė kelionė, o tarnybinė komandiruotė su Ukrainos mokslų akademijos ekspedicija, leidusi įdėmiau pažvelgti į šio žemyno gamtą ir žmones. Kelionės įspūdžiai aprašyti pirmojoje A.Zubavičiaus knygoje „Ilgas kelias į Afriką“, išleistoje 1993 metais.


Be bičių neįsivaizduoja gyvenimo

Anykštėnai Albina ir Albertas Žarskai vis kartu – ir džiaugsme, ir varguos, ir darbuos kasdieniniuos…

Tylioje Šventosios gatvėje Anykščiuose Alberto ir Albinos Žarskų sodyba išsiskiria iš kitų. Pasitinka prie vartelių dailus medinis koplytstulpis. Vos žvilgtelėjęs į kiemą suprasi, kad sodybos šeimininkų pomėgis – bitininkystė. Po obelimis - keletas avilių, prieangyje pora miniatiūrinių aviliukų „dėl grožio“ padėta.

Bites „įpiršo“ kolega

Su bitelėmis Albertas draugauja gal tris dešimtmečius. Tuomet dirbo Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje fizikos ir matematikos mokytoju. Jo kolega biologijos mokytojas Rudokas buvo puikus bitininkas. Jis dovanojo bičių, pamokė, kaip su jomis elgtis. Tiesa, tuomet Albertas bičių turėjo nedaug, laikė keletą avilių kolektyvinio sodo sklype.


Katalikiškų tradicijų puoselėtoja

Bronius ir Zofija Vadeišai džiaugiasi vaikaite

Švč. Mergelės Marijos pagerbimo maldos nuo senų laikų kalbamos ir Salako bažnyčioje, aplinkiniuose kaimuose: Nariūnuose, Zaguriškėje, Baliniuose, Drobiškėse ir kitur. Nariūnų kaimas buvo didelis, tad žmonės pamaldoms rinkdavosi net keliose vietose. Nariūnų kapinių koplytėlėje buvo papuošiamas altorėlis su Marijos paveikslu. Vaikai kviesdavo žmones į gegužines pamaldas, mušdami pagaliu į pakabintą geležies gabalą. (Laikrodį retai kas teturėjo.) Vaikai nepasidalydavo, kuriam būti „varpininku“, tad buvo sudaroma eilė. Jiems patikdavo gegužinės pamaldos, nes čia susitikdavo su kaimynų vaikais. Nedaug tokių pramogų vasarą vaikai teturėdavo, nes namuose buvo aibės darbų: vieni ganydavo gyvulius, kiti padėdavo ravėti daržus, pririnkdavo kiaulėms žolės, prinešdavo krosnims kūrenti malkų. Vaikų „bedarbių“ tuomet nebūdavo, tuo pačiu jokių problemų dėl jų nebuvo. Nors bemaž kiekvienoje pirkioje buvo pulkai.


Čia gimiau, užaugau, pasenau

Antanas Baliūnas

Aštuoniasdešimtmetis Antanas Baliūnas gyvena Pauriškių kaime (Svėdasų sen., Anykščių r.), visai šalia kelio Anykščiai – Rokiškis kartu su žmona Vlada Elena, buvusia Svėdasų ambulatorijos medike, dabar jau išėjusia į užtarnautą poilsį. Tėvus retkarčiais aplanko Panevėžyje dirbanti jų dukra gydytoja Rūta Veronika. Seniesiems Baliūnams nuobodžiauti namuose netenka. Aplinkui – geri kaimynai, yra apie ką su jais pasikalbėti. Turi ir šiokį tokį ūkelį. Antanas daug dešimtmečių gieda Svėdasų šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios chore. Su dideliu pasididžiavimu jis pasakoja visiems pažįstamiems ir užsukantiems į pakelės sodybą svečiams apie savo namus. „Čia aš gimiau, užaugau, šičia ir gilios senatvės sulaukiau“, – sako Antanas. Pasak jo, toje vietoje stovėjo dar senelių statyta troba. Pirmojo pasaulinio karo metu, užvirus mūšiui tarp carinės Rusijos karių ir vokiečių, Pauriškių kaimo trobos buvo sudegintos. Baliūnų kieme išliko tik apdegęs kryžius, pastatytas 1863 metais baudžiavos panaikinimo proga, ir apanglėjęs medis. Valstybė po kurio laiko padegėliams skyrė medienos, ir pauriškiečiai vėl pradėjo statytis trobas.


Žemaičių metraštininkas

Garbaus amžiaus sulaukęs Benediktas Orentas nesėdi be darbo

Prasmingas jau 80 metų slenkstį peržengusio Benedikto Orento gyvenimas. Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjas ir jo turtų puoselėtojas – šio krašto garbės pilietis.
Iš Jurbarko rajono Veliuonos parapijos Spruktų kaimo kilęs B.Orentas beveik 40 metų dirbo istorijos mokytoju. Jis sugebėjo išsaugoti nemažai gerų dalykų iš prieškario Lietuvos laikų, nors už tai muziejininkui grėsė ilgi nelaisvės metai. Patikimiausia daiktų saugykla buvo muziejaus sandėliai ar palėpės. Visuomenė tai galėjo išvysti atėjus Atgimimui.
Šiandien muziejaus fonde – per 19 tūkstančių eksponatų. Ne visi jie išdėstyti devyniose jo salėse – trūksta patalpų. Rinkti senienas istorijos mokytojui B.Orentui padėjo jo mokiniai. Dviračiais jie pasiekdavo net Švėkšną ar Tauragę.
Kelis dešimtmečius B.Orentas vadovavo muziejui. Pablogėjus sveikatai, sulaukęs garbaus amžiaus, šias pareigas jis perdavė Eligijui Sudeikiui, irgi istorikui. Tačiau Žemaičių Naumiesčio krašto garbės pilietis B.Orentas nesėdi be darbo. Dabar jis kaupia medžiagą knygai, kuri papildys seriją „Lietuvos valsčiai“. Pagal sumanymą, ji turės apie 800-900 puslapių. Maždaug pusei knygos medžiagą bus surinkęs pats B.Orentas. Stambus spausdintas leidinys apie Žemaičių Naumiestį turėtų pasirodyti 2005 metais.


Sušaudyta jaunystė

Norilskas. Kajerkano anglių kasykla, kaliniai rokiškėnai,
trečias iš kairės – Bronius Skardžius

Mano gyvenimas, kaip ir tūkstančių mano bendraamžių, kad ir kur jie būtų gimę – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ar Dzūkijoje, - prasidėjo Nepriklausomoje Lietuvoje. „Esu lietuvis“ – šie žodžiai buvo pasididžiavimas ir garbė. Tačiau likimas būna negailestingas. Atsiranda tamsiosios jėgos, kurios gali suluošinti žmogų, nužudyti, tačiau sutrypti tautiškumą, jog esi lietuvis – patriotas, net okupantams ir jų tarnams nepavyko.
Mano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo gražiausiame pasaulyje Lietuvos kampelyje – Sliepsiškio kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Gimtasis kaimas vienu savo pakraščiu glaudėsi prie nemažos Šimonių girios, dar Žaliamiškiu vadintos, kitu pakraščiu vinguriavo mūsų numylėtinė upė Jara, savo krantus puošusi žilvičiais, karklais, putinais, turtinga žuvimi ir vėžiais. Mokiausi Svėdasų J.Tumo-Vaižganto mokykloje. Priklausiau Skautų sąjungai, didžiavausi, jog esu lietuvis, kad mano tėvynė – Lietuva. Už tai ypač esu dėkingas mano mokytojams. Tėvas buvo savanoris ir nepriklausomybės kovų dalyvis. Žmonės tikėjo ateitimi, laime, gėriu. Tačiau trenkė perkūnas. Mūsų kraštą užplūdo svetima sovietų kariuomenė ir ėmėsi žmonių naikinimo, areštų ir trėmimų. Pro mūsų namus važiavo vilkstinės vežimų, juose dejavo moterys, vaikai, seneliai ir susirūpinę vyrai. Saugojo okupantų kareiviai su nepaprastai ilgais šautuvais, ant kurių buvo užmauti keturbriauniai durtuvai. Lietuvius vežė į Sibirą, kad ten numirtų.


Dailininkų šeima

Dar ir šiandien daugelis Jonavos rajono Kulvos seniūnijos senųjų gyventojų prisimena Beišių kaime gyvenusią Mačiulių šeimą. Joje augo penki vaikai. Tėvai gyveno vargingai, vaikai tegalėjo baigti tik Kulvos pradinę mokyklą. Tik viena Genovaitė Kaune baigė šešias klases.
Tačiau keturios Mačiulių dukros ir sūnus, nors ir mažai ragavę mokslų, iki pat senatvės išsaugojo polinkį į meną. Šiandien tėvų sodyboje gyvena sūnus Juozas. Ir jam jau greitai sukaks 80 metų; susidomėjęs piešimu būdamas septyniolikos, šio pomėgio neatsisako ir dabar. Pirmieji piešiniai buvo atliekami guašu, o šiandien jis tapo aliejiniais dažais.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija