Tėvo pramintu taku

Algimantas Zubavičius turi surinkęs puikią žvėrių medžioklės trofėjų kolekciją Autoriaus nuotrauka

Kriklinių kapinėse (Pasvalio r.) palaidotas Teofilius Zubavičius – vienas žymiausių Lietuvos ornitologų. Panevėžio rajone, Stumbriškio kaime, prie namo, kur gyveno paukščių profesoriumi visų kaimynų vadintas žmogus, jam atminti pritvirtinta memorialinė lenta.
Pirmojo Žuvinto rezervato saugotojo T.Zubavičiaus šeimoje gimusiam sūnui buvo suteiktas Algimanto vardas. Paaugęs jis nusprendė eiti tėvo – gamtininko – pėdomis. Vilniaus universitete įgijo biologo-ichtiologo specialybę. Jis gerai pažinojo profesorių Tadą Ivanauską. Susitikęs Algimantą, žymusis mokslininkas su nostalgija kalbėdavo apie Pietų Afrikos Respubliką. Profesorius pats svajojo nuvykti į šią šalį, tačiau su ja Sovietų Sąjunga neturėjo diplomatinių ryšių. Todėl jis Algimantui davė priesaką: „Vaikeli, žūtbūt stenkis pamatyti Afriką, jos gamtą ir gyvūniją, ten rasi daug įdomaus“. Tačiau didžioji svajonė – aplankyti Afriką – išsipildė tik 1991 metais. Tai nebuvo turistinė kelionė, o tarnybinė komandiruotė su Ukrainos mokslų akademijos ekspedicija, leidusi įdėmiau pažvelgti į šio žemyno gamtą ir žmones. Kelionės įspūdžiai aprašyti pirmojoje A.Zubavičiaus knygoje „Ilgas kelias į Afriką“, išleistoje 1993 metais.
Šią egzotišką šalį dabar primena medžioklės trofėjai. Kai ką yra nušovęs ir pats Algimantas. Čia yra ir antilopių bei buivolo ragai. 36 metus medžioja A.Zubavičius. Jis yra nušovęs apie du šimtus šernų, arti pusšimčio stirnų, du elnius ir tris briedžius, vieną vilką. Du sykius vienu šūviu yra paklojęs po tris šernus.
Gamtos stebėjimas, kelionių įspūdžiai vertė jį imtis plunksnos. Pirmasis kūrybinis mėginimas buvo straipsnelis apie savo išaugintą stirnaitę. A.Zubavičiaus straipsniai (jų buvo apie du šimtus) įvairiais gamtosaugos bei medžioklės tvarkymo reikalais spausdinti daugelyje Lietuvos laikraščių ir žurnalų.
1993 metais mirus tėvui T.Zubavičiui, liko asmeninis jo archyvas, kurį sudarė apie dvidešimt dėžių. Gamtos stebėjimus T.Zubavičius pradėjo užrašinėti 1937 m. balandžio 6 d. Juos vedė iki pat savo mirties. Norėdamas, kad neprapultų tėvo archyvas ir jis būtų žinomas ateities kartoms, Algimantas panaudojo šią medžiagą dviem knygoms – „Seni laiškai iš Žuvinto“ ir „Iš gamtininko dienoraščio“. Spaudai parengta knyga „Ištikimybė Medeinei“, įpusėta „Jono Palinio dievų kalnas“, kurioje tikriausiai bus atskleista daug autoriaus su gamta susijusių išgyvenimų, mat Jonas – antrasis A.Zubavičiaus vardas, Palinis – pseudonimas, kuriuo pasirašė daugelį savo straipsnių.
Prie T.Zubavičiaus kapo Kriklinių kapinėse stovintis kryžius simbolizuoja skrydžiui pasirengusio paukščio sparnus. Čia palaidoti ir jo tėvai bei seneliai. Ant Kriklinių bažnyčios varpo yra iškaltos Kazimieros Zubavičiūtės ir Juozapo Zubavičiaus pavardės. Jie buvo šių maldos namų fundatoriai. Tai irgi A.Zubavičiaus, dabar gyvenančio Dauguose, tolimi giminaičiai.

Bronius VERTELKA
Daugai,
Alytaus rajonas

© 2003 "XXI amžius"