Čia gimiau, užaugau, pasenau

Antanas Baliūnas Autoriaus nuotrauka

Aštuoniasdešimtmetis Antanas Baliūnas gyvena Pauriškių kaime (Svėdasų sen., Anykščių r.), visai šalia kelio Anykščiai – Rokiškis kartu su žmona Vlada Elena, buvusia Svėdasų ambulatorijos medike, dabar jau išėjusia į užtarnautą poilsį. Tėvus retkarčiais aplanko Panevėžyje dirbanti jų dukra gydytoja Rūta Veronika. Seniesiems Baliūnams nuobodžiauti namuose netenka. Aplinkui – geri kaimynai, yra apie ką su jais pasikalbėti. Turi ir šiokį tokį ūkelį. Antanas daug dešimtmečių gieda Svėdasų šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios chore. Su dideliu pasididžiavimu jis pasakoja visiems pažįstamiems ir užsukantiems į pakelės sodybą svečiams apie savo namus. „Čia aš gimiau, užaugau, šičia ir gilios senatvės sulaukiau“, – sako Antanas. Pasak jo, toje vietoje stovėjo dar senelių statyta troba. Pirmojo pasaulinio karo metu, užvirus mūšiui tarp carinės Rusijos karių ir vokiečių, Pauriškių kaimo trobos buvo sudegintos. Baliūnų kieme išliko tik apdegęs kryžius, pastatytas 1863 metais baudžiavos panaikinimo proga, ir apanglėjęs medis. Valstybė po kurio laiko padegėliams skyrė medienos, ir pauriškiečiai vėl pradėjo statytis trobas. Po 1918 metų trobesius pasistatė ir Antano tėvas Mykolas. Beveik visa sodyba išlikus ta pati. Tik kolūkiniais metais buvo nugriautas klojimas, o Baliūnų žemė buvo iškasinėta, išknaisiota, nes netoliese įsikūrė Vikonių plytinė ir buvo ten kasamas molis. Plytinė jau senokai nebeveikia, o Baliūnų žemėje gausu iškastų karjerų, kuriuose telkšo vanduo. Tokioje žemėje niekas neauga, su jokia technika neįvažiuosi.
Su pagarba ir pasigėrėjimu Antanas visiems parodo senutėlį kryžių, likusį dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, kurį pats restauravo, sutvarkė ir dabar rūpestingai prižiūri. Tebežaliuoja ir tas apdegęs, kulkų suvarpytas medis, iškentęs net dviejų karų baisumus.
Kartu su Antanu augo dar du broliai: vyriausias brolis Juozas žuvo 1945 metais partizanaudamas gimtajame krašte. Jo žūties vietoje, netoli Jaros (Šetekšnos) upės, stovi paminklinis akmuo. Ir akmenį, ir brolio kapą Svėdasų kapinėse prižiūri Antanas. Jaunylis brolis Rimvydas gyvena Vilniuje ir gimtinėn užsuka retokai.
A. Baliūnui teko dėvėti raudonarmiečio milinę ir dalyvauti Antrajame pasauliniame kare. Laimė, kad neteko kariauti, o visą laiką išbuvo tik gynybos linijose. Gal nebebūtų lemta grįžti į Pauriškius? Pašnekovas įsitikinęs, kad per karą jį lydėjo Apvaizda, tad liko gyvas ir sveikas. O kai po karo grįžo namo, čia jau steigėsi kolūkiai. Išsilavinusiam, gabiam jaunuoliui buvo siūlomas darbas kolūkyje, bet kai tik vietinį pirmininką pakeitė buvęs stribas Kolpakovas, Antano į kolūkį nebepriėmė. Esą bandito broliui ne vieta kolūkyje. Todėl Antanas įsidarbino draudimo agentu ir juo dirbo ne vieną dešimtmetį.
Vaikštinėdamas po kaimus, bendraudamas su sodiečiais, A.Baliūnas pradėjo užrašinėti ir senų žmonių pasakojimus, vietovardžius, domėjosi vieno ar kito kaimo istorija. Taip ir prasidėjo jo kraštotyrinė veikla. Kai kur surasdavo senų, nelabai kitų vertinamų nuotraukų, spaudos leidinių, knygų. Nieko neišmesdavo, viską parsinešdavo į namus. Jo dėka yra sukaupta vertinga Svėdasų krašto istorija. A.Baliūno surinkta medžiaga apie partizanines kovas panaudota „Laisvės kovų archyve“, kai kuriuos įdomesnius faktus iš svėdasiškių praeities spausdino įvairūs leidiniai. Pasak Antano, daug kas nugrimzta į praeitį, pasidengia užmaršties dulkėmis, mirdami senoliai nusineša į kapus labai daug vertingų prisiminimų. Todėl labai svarbu viską išsaugoti, įamžinti, užrašyti, kad kuo daugiau istorinės medžiagos liktų ateities kartoms. Tą jisai visą laiką ir darė, nesiekdamas sau kokios nors naudos, negalvodamas apie padėką, įvertinimą. Ir džiaugiasi, kad jaučiasi esąs reikalingas, kad, ieškodami kokių nors žinių, duomenų, į jį kreipiasi studentai, moksleiviai, muziejininkai, kraštotyrininkai. Jisai myli savo gimtinę, todėl ir domisi viskuo, kas susiję su jos istorija, praeitimi. A.Baliūnas įsitikinęs, kad tiktai tas, kas vertina gimtojo krašto praeitį, yra vertas dabarties ir ateities.

Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas

© 2003 "XXI amžius"