"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. rugsėjo 5 d., Nr. 3 (6)

PRIEDAI









Jaunystę sugrąžina muzika

Uteniškis liaudies muzikantas Valentas Trainys, pradėjęs groti Rimos Garsonienės vadovaujamoje kaimo kapeloje “Muzikontai iš pa Utenas”, tarsi sugrįžo į jaunystę. Vartydamas nuotraukas, kuriose įamžintos akimirkos iš įvairių koncertų ir renginių, muzikantas, griežiantis trieile armonika, sako: „Galėčiau grot ir grot, nes tuomet prisikelia mano jaunystė ir gražiausi atsiminimai...”

Potraukį muzikai paveldėjo iš tėvo

Valentas Trainys su vaikaičiu Deividu koncertavo Utenos kraštotyros muziejuje

V.Trainio gimtinė - netoli Biliakiemio esantis Puodžių kaimas. Muzikantas prisimena, kad jam buvo vos šešeri metai, kai jo tėvas su dviračiu važiavo į Salaką ir iš ten parsivežė tiesiog stebuklingą salakonų darbo trieilę armoniką, kainavusią pasakiškus pinigus - tiek, kiek gera karvė. “Jei kur kaime koks baliukas, tėvas tuoj armoniką ant pečių ir eina ten”, - lyg viskas būtų buvę tik vakar pasakoja V.Trainys.
Eidamas dirbti tėvas armoniką padėdavo į specialią palubėje įtaisytą lentyną - kad vaikai nepasiektų, nečiupinėtų ir be reikalo netampytų. Kai ketvirtadieniais tėvai išvažiuodavo į Utenos turgų, Valentas su broliu stengdavosi kuo greičiau atlikti visus jiems užduotus darbus. Tuomet atsargiai kabarodavosi ant stalo, pasistiebdavo ir lyg kokį stebuklą nusikeldavo armoniką. Tai buvo ne tik noras išmokti groti, bet ir savotiška vaiko paslaptis, nes armoniką reikėdavo padėti taip, kad niekas nieko nepastebėtų. „Brolio muzika netraukė, o aš lipte lipdavau prie armonikos. Matyt, Dievas man buvo davęs suprasti muziką. Išmokau groti pats, be kitų pagalbos, - prisimena V.Trainys. - Jei žmogaus instrumentas netraukia, tai betikslis darbas išmokyti jį groti...”

Neišvengsi to, kas Dievo duota

Nuo šešiolikos iki dvidešimt metų Valentas grojo kaimo šokiuose Puodžiuose, Aliuose, Biliakiemyje, Šeduikiuose, kartais Kloviniuose. “Betgi lieki vienas - jaunimas išsiskirsto, išsibūriuoja, net panelės nepalydėsi - tokia muzikanto dalia”, - prisiminęs jaunystę atsidūsta armonikierius. Tačiau tie laikai V.Trainio atmintyje - patys šviesiausi: skambūs dainų melodijomis, spalvingi vainikų pynimu, jaunimo draugiškumu. “Nei kas per daug gėrė, nei pykosi, nei mušėsi”, - sako muzikantas. Savo vienintelę didžiąją meilę Aldoną sutiko pas pusseserę per Biliakiemyje vykusius atlaidus. “Pamačiau ir supratau, kad ji toji, kurios ieškojau. Pažinojau nuo pat vaikystės, bet nei laiškų iš kariuomenės jai rašiau, nei nieko... Iki šiol tikiu, kad žmones suveda pats gyvenimas. Nepataisysi ir neišvengsi to, kas Dievo duota”, - įsitikinęs V.Trainys, kartu su žmona Aldona gyvenantis jau trisdešimt šešerius metus, kartu išauginęs ir gyvenimam išleidęs dukrą Aušrą ir sūnų Saulių.

Armonika - brangiausias palikimas

Paskui gyvenimas bėgo taip, kad muziką teko kiek primiršti. O ir trieilė armonika tapo lyg ir nebemadinga, jos vietą užėmė akordeonas. Tiesa, beveik dešimtį metų V.Trainys grojo “Vygės” kapeloje. Prieš trejus metus, mirus tėvui, muzikantas kaip brangiausią atmintį ir palikimą parsivežė jo trieilę į Uteną. Ir stovėjo ji be darbo, kol vieną dieną ją pamatyti ir vaikams parodyti panoro Rima Garsonienė. Ji ir prišnekino V.Trainį vėl groti, paskui prikalbino važiuoti į Ignaliną, o vėliau - ir į televizijos laidą “Duokim garo” bei pasirodyti su “Muzikontais iš pa Utenas”. Valentas grojo, prisiminė primirštas melodijas ir pirštai vėl tarsi lipte prilipo prie retos šiais laikais trieilės armonikos, kuri, traukiant dumples į vieną pusę, skamba vienaip, o stumiant jas - kitaip.

Pripažinti autentiškiausiais muzikantais

Nors V.Trainys vadina save vietinės reikšmės muzikantu, tačiau net garsiems armonikieriams nosis nušluostyti geba. Neseniai Molėtuose vykusioje šventėje varžytuvėse “Pas Juozą Videniškiuose” tarpusavyje varžėsi net 23 iš visos Lietuvos susirinkę muzikantai, grojantys armonikomis. Autentiškiausiais muzikantais pripažintas uteniškių armonikieriaus V.Trainio ir būgneliu (tamburinu) grojančios R.Garsonienės duetas. “Ir iš kur tokie atsirado?” - stebėjosi kiti šventės dalyviai, prašę pamokyti negirdėtų polkų ir kitų melodijų.
“Aš nežinau Lietuvoj kitos tokios moters, taip gebančios kūlele išbarabonuot visokiausias įmantrias melodijas ir taip norinčios išmokti groti dar geriau”, - apie R.Garsonienę sako V.Trainys. Jis tarsi savais vaikais didžiuojasi visa muzikalia Garsonų šeima - Rima, Raimundu ir jų dukra Aušrele, kurie sukvietė krūvon puikius muzikantus Leoną Indrašių, Kazimierą Streikų ir, žinoma, jį - Valentą. Ir senąją muziką iš užmaršties prikėlė, ir Utenos krašto žmones išgarsino.
Groja kartu su vaikaičiu
“Noriu groti savo krašto muziką, kurią išmokau iš tėvo, o jis - iš senelių ar prosenelių. Muzika - lyg banga jūroj - atūžia, praeina, o paskui vėl atbanguoja, lyg iš naujo prisikėlusi”, - porina V.Trainys. Jis gali pagroti bet kokią išgirstą melodiją, nes, pasak muzikanto, galva kopijuoja, o pirštai lakstyte laksto.
Ir dar vienas džiaugsmas muzikanto širdyje - jau keletą kartų jis grojo su savo vaikaičiu Deividu, kuris dar nelanko mokyklos, bet jau puikiai muša būgnus. Iš pradžių pritardavo seneliui dviem barškučiais, o gavęs iš Kalėdų Senelio tikrų būgnų komplektą, entuziastingai muša taktą ir valsams, ir polkoms. V.Trainys džiaugiasi, kad ir armoniką bus kam palikti.
Iš Liepų gatvės, kur gyvena muzikantas, skamba muzika, tarsi amžinas žmogaus pavasaris, neleidžiantis pasenti širdžiai.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utena
Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija