"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. rugsėjo 5 d., Nr. 3 (6)

PRIEDAI









EKSPERIMENTAI SU LIETUVOS ŽMONĖMIS

Birutė Mikalauskaitė, 1948 metų tremtinė, dvidešimt metų dirbusi Lietuvos kino studijoje, baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, knygos “Mes nemirę” viena sudarytojų ir iniciatorių, Atgimimo metu kaip mėgėja su vaizdo kamera fiksavo reikšmingiausius kultūrinio gyvenimo įvykius ir Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro gražiausias akimirkas. B.Mikalauskaitė – pensininkė, gyvena Vilniuje, domisi nuskurdintų pensininkų gyvenimu ir jaunų, išsimokslinusių žmonių, kuriems mūsų valstybė nesudaro sąlygų pagal jų išsilavinimą dirbti ir užsidirbti tėvynėje, pragyvenimo sąlygomis. Nerasdami išeities, daugelis jų palieka tėvynę ir vargu ar kada besugrįš. Su Birute MIKALAUSKAITE kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentė Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Pokalbį pradėkime nuo Atgimimo laikų. Fiksuodama svarbiausius mūsų dainuojančios revoliucijos momentus, kaip įsivaizdavote iš okupantų išsilaisvinusios Lietuvos ateitį?
Prieš penkiolika metų nuskambėjęs laisvės varpas pasiekė giliausius mūsų sielos troškimų kampelius. Jis skambėjo taip garsiai, kad net grandinių prižiūrėtojai negalėjo jo nutildyti. Nors gyvenome melo ir prievartos amžiuje, bet mūsų siekiai buvo gyvi. Juos palaikė laisvės šaukliai – mūsų seneliai, tėveliai, kai kurie mokytojai, prieškario ir pokario Lietuvos poetai ir rašytojai. Laisvei subrendusi dvasia, sielos šauksmo vedina, laukė drąsaus žingsnio. Lengva mus buvo sukviesti į mitingus. Stovėjome drauge tūkstantinėje minioje petys petin su mūsų mielais kitataučiais, išdidžiai iškėlusiais savo tautos simbolius – vėliavas, tarsi tvirtinančiais: “Mes – su jumis”. Ėjome paskui žmones, pasiryžusius tarnauti tautai ir valstybei. Jais tikėjome, visapusiškai juos rėmėme, aukojome ir pasiaukojome. Neapsirikome – Lietuva dabar laisva, savo apsisprendimu pasirinko kitą erdvę, iš kurios kadaise buvo prievarta išstumta. Nieko šviesesnio Atgimimo laikais įsivaizduoti negalėjome.
Kas jus paskatino domėtis pensininkų ir jaunų, išsimokslinusių žmonių gyvenimu Lietuvoje?
Jau dešimt metų esu pensininkė. Esu neabejinga Lietuvos, kaip valstybės, atkūrimui, matau daug susikūrusių puikių visuomeninių organizacijų, kai kuriose ir pati dalyvauju.
Gvildename gyvenimo prasmės problemas. Deja, mūsų geriausi pasiūlymai nugula valdininkų stalčiuose, į juos visai nekreipiamas dėmesys. Jeigu tarptautiniai susitarimai sėkmingai skynėsi kelią į pripažinimą, padedant užsienio lietuviams, tai vidaus politika yra itin ydinga ir problemiška. Tai ir paskatino domėtis tuo, kuo domiuosi.
Prašome šią savo tezę išplėtoti.
Šiandien materialūs dalykai paėmė viršų, užgožė sveiką protą, paralyžiavo mąstymą. Tai trukdo atsirasti teisingiems įstatymams ir poįstatyminiams aktams. Mūsų Konstitucija garantuoja, jog „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės... Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis... Nuosavybė neliečiama... Žmogaus būstas neliečiamas... Kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą...”
Iš tikrųjų visai kitaip. Mūsų išrinktieji parlamentarai pradėjo leisti įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai ir sveikam protui. Minimalus atlyginimas šiuo metu nustatytas 450 litų. Bazinė, arba pagrindinė, pensija – 152 Lt. Šiais metais išleistoje ir platinamoje skrajutėje Valstybinio socialinio fondo valdyba tvirtina, jog, įmokas mokant nuo minimalaus atlyginimo, turint 35 metų darbo stažą, senatvės pensija bus apie 230 litų; turint 45 metų stažą, pensijos dydis bus apie 250 litų. Tai neatitinka Konstitucijos nuostatų, Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimų, nesilaikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.
Socialinio aprūpinimo ir darbo ministerija su savo padaliniu „Sodra“ pateikė mums ir mūsų vaikams savo nuosprendį: Lietuvoje nedirbkite, išvykite iš jos.
Ar jūs turite šiuo klausimu kokių pasiūlymų?
Į šią problemą gilinausi keletą metų. Pagal mano analizę mažiausios grynosios pajamos turėtų būti apie 950-1000 litų. Pensininkams, kurių darbo stažas yra 30 ir daugiau metų (XX amžiuje jis buvo 20 metų moterims ir 25 metai vyrams), pagrindinę arba bazinę pensiją būtina skaičiuoti nuo viso sukurto bendrojo vidaus produkto (BVP). Tuo tarpu dabar pensija skaičiuojama ne pagal ištarnautą laiką ir indėlį į Lietuvos klestėjimą, o pagal tai, kiek „Sodra“ surenka pinigų. Tai neteisinga, nes nubrauktos per žmonių gyvenimą sukauptos dvasinės ir materialinės vertybės ir sukauptas kapitalas. Žmonės, ypač švietimo, kultūros, meno darbuotojai, formuojantys tautos mentalitetą, medicinos darbuotojai dirbo ne tik privalomą draudimo laikotarpį, bet pratęsė savo veiklą 10-20 metų, mokėdami mokesčius valstybei ir draudimui. Bet sovietmečiu jų algos buvo labai mažos, todėl asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas labai žemas. Antroji pensijų dalis pagal dabartinio apskaičiavimo metodiką ir formulę B+(0,005xSxKxD) mažina papildomą pensijos dalį pusiau (tam ir įvestas koeficientas 0,005). Pavyzdžiui, 152+(0,005x405833x 1,0133x901) = 337,25. Be koeficiento būtų 522,52 litai. Sudarant tokią svarbią pensijų apskaičiavimo formulę ir patvirtinant metodiką, reikėtų kreiptis į nepriklausomus ekspertus - mokslininkus, analitikus, prašant juos įvertinti tokią skaičiavimo metodiką.
Ką dar ydingo pastebėjote?
Nors eksperimentus su žmonėmis draudžia daryti Konstitucija, mūsų išrinktieji tokius eksperimentus daro su Lietuvos piliečiais.
Gyvenimas be pragyvenimo lėšų... Pakeisti pinigai santykiu 1:100 nubraukė ne tik atlyginimus, bet ir santaupas. Nuvertintą turtą pradėjo dalyti tautos išrinktieji, pritaikydami vis naujus ir išradingesnius įstatymus, kurie pamalonintų išimties tvarka vieną ar kitą grupuotę. Sovietmečiu susiformavęs kultas reikalauja vis naujų privilegijų. Žmonės jau įstatymais suskirstyti į daugiau ar mažiau nusipelniusius. Į atsakingus postus pateko daug sovietinių tarnautojų, taip pat partinių bosų, kuriems laisvė nebuvo suprantama kaip vidinė nuostata. Iš tiesų realizuojant laisvės supratimą ir siekius reikia laikytis tiesos ir teisingumo.
Atėjus kairiųjų daugumai į Seimą, 1994 metais priimtas Valstybinis socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris panaikino 1990 metų įstatymą, teigiantį, kad pensininkas gali gauti 55-75 proc. vidutinio uždarbio. Taip pat priimti dar keturi įstatymai - šalpos socialinių pensijų, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų, valstybinių pensijų, mokslininkų pensijų. Kyla klausimas, kodėl ne vienas, o tiek daug pensijų įstatymų? Mano manymu, turėtų būti vienas teisingas įstatymas, nepažeidžiantis Lietuvos Konstitucijos ir Europos teisinių aktų.
Ką dar norėtumėte pasakyti?
Senstantiems žmonėms rūpi, kad juos suprastų ir pripažintų jų labai paprastus reikalavimus. Vyriausybės, savivaldybių ir atitinkamų institucijų dėka žmonės negauna to, kas išdėstyta Lietuvos Konstitucijoje, ES socialinėje chartijoje ir Europos teisės aktuose. Spręsdami labai kuklias savo problemas, žmonės stumdomi nuo vieno valdininko prie kito, kurie vis mažiau suvokia, jog yra paskirti tarnauti, o ne rūpintis tik savo ir giminių asmeniniais reikalais.
Pati Respublikos vidaus tvarkymo sistema, nors pertvarkymui išleista daug garo ir pinigų, nuo sovietmečio savo monolitiniu partiniu valdymu mažai pakitusi. Žinoma, buvusi nomenklatūra, kai kuri, beje, ir dabar esanti valdžioje, mūsų visų piliečių sąskaita tapo milijonieriais. Jie įžūliai ir arogantiškai demonstruoja savo turtus, nes žino, kad buvo, yra ir bus nebaudžiami. Mūsų teisininkai ir teisingumo atstovai užsimerkia prieš neteisybę ir leidžia mus skriausti. Temidė tyli. Eksperimentas tęsiasi.
Vyriausybė, sudariusi komerciniams bankams puikias sąlygas, pamiršo savo senstančius piliečius. Jeigu tau daugiau kaip 65-eri, negali parduotuvėje kreditu įsigyti jokios buitinės technikos, palengvinančios darbą. Negali pasiskolinti iš banko pinigų smulkiam remontui. Visos paslaugos nuo 1998-2002 metų pabrango 40-45 proc. Pensija per tą laikotarpį padidėjo trylika litų. Bet įdomiausia tai, kad Vyriausybė ir savivaldybės nutyli savo skolas ir pareigas piliečiams. Nieko mums negrąžina, paslaugas labai pabrangino, atlyginimai maži, pensijos tokios, kad žemina žmogaus orumą, o jei kas nepajėgia sumokėti už paslaugas, tuoj pat atsiranda nauja “paslauga” – atvyksta antstoliai. Kadangi mūsų visų turtas parduotas arba neatlygintinai išnuomotas kitų šalių verslininkams, jie netrukdomi kelia paslaugų kainas. Lietuvos įstatymai numato galimybę areštuoti turtą ir parduoti iš varžytinių, skolą išskaičiuoti iš užmokesčio ir pensijos. Atima butą... Scenarijus taip meistriškai sukaltas, kad viską atėmus įstatymo nustatyta tvarka galima būtų manipuliuoti žmonėmis. Įstatymų leidėjai taip suįžūlėjo, kad drįso išleisti įstatymą, nustatantį senaties terminą bankų grobstytojams ir nacionalinio turto išpardavinėtojams. Juk išpardavus turtą turėjo būti įkurtas Respublikinis socialinių garantijų fondas, kuriuo turėtų teisę naudotis visi Lietuvos piliečiai. Mano manymu, antstolių veiklą mūsų išrinktieji Seimo nariai pirmiausia turi nukreipti Vyriausybės link, kad ji grąžintų mums viską, ką iš mūsų nusavino. Teisėsauga ir parlamentas turi užbaigti šį eksperimentą su piliečiais, vykstantį nuo 1993 metų iki šių dienų.
Dabar madingiausias žodis Vyriausybės lūpose – „nėra pinigų”. Žinoma, nėra pinigų išlaikyti mokykloms, pigiau – jas uždaryti, nėra transporto vaikams nuvežti į mokyklas, daug vaikų auga beraščiai...
Nėra pinigų didinti mokslininkų atlyginimams, šviesiausi ir gabiausi žmonės priversti palikti Lietuvą. Tuo tarpu sau ir Seimui pinigų Vyriausybė visada suranda. Išleido įstatymą, dar eilinį kartą gerinantį savo darbuotojų gyvenimo sąlygas, “už gerą darbą” moka premijas, Seimo autoūkiui atnaujinti skiria keletą milijonų litų, mokesčių mokėtojų sąskaita garantuoja kelių milijonų paskolą jau kartą ją gavusiems daržovių augintojams...
Valdininkai iki šiol pagal įstatymą grobstė tikriems savininkams priklausančią žemę. Išmintingi senukai vis dar tikisi ją atgauti. Vargu ar taip bus, nes jų žemė parduota jau kelintam savininkui.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvos žmones sudrebino žinia apie žemės pabrangimą. Kaip vertinate šį įvykį?
Vertinu labai neigiamai. Man atrodo, kad labiausiai nukentės vargingiausi Lietuvos žmonės. Sunku įsivaizduoti, kad už taip sunkiai atgautą žemę, dažnai savininkui neduodančią jokio pelno, teks mokėti keletą dešimčių kartų didesnius mokesčius. O savo kukliomis lėšomis ir sunkiu darbu išpuoselėję sodų bendrijų sklypelius, kad galėtų čia pailsėti, senyvi žmonės dėl mokesčių turės atsisakyti to vienintelio jiems likusio malonumo ir šiokio tokio pragyvenimo šaltinio. Tiesa, A.Brazauskas „pasiūlė“ Seimui atidėti šio mokesčio mokėjimą iki kitų metų. Bet ką tas duos? Tik vieneriems metams nukels tą pasityčiojimą iš žmonių... Mano manymu, žemės mokesčius galima didinti ten, kur yra pramoniniai pastatai, viešbučiai, prekybos centrai, stadionai ir kt., ten, kur gaunami didžiuliai pelnai, dalis kurių gali papildyti biudžetą. Pensininkus prievarta nuvaryti nuo žemės – tai dar vienas baisus eksperimentas su Lietuvos žmonėmis. Tai primena pokario laikus, kai apdėti nepakeliamais mokesčiais valstiečiai buvo priversti atsisakyti savo žemės ir rašytis į kolchozus. Tuomet bet kokį pasipriešinimą pareiškusiems žmonėms grėsė tremtis. Dabar Sibiras per toli. Bet savo užmačias Vyriausybė ir parlamentas įgyvendina atimdami ir taip mūsų menkų pajamų dalį. Valdančioji partija rodo savo vidaus politikos išsigimimą. Apmaudu, kad daug metų Seime sėdintys mokslininkai garbingais profesorių vardais nepadėjo sukurti nuoseklios darbo užmokesčio, pašalpų ir pensijų sistemos.
Kokiais adresais pateikiate savo pastabas ir pasiūlymus?
1997 metais savo samprotavimus apie pensijų sistemos pakeitimą pagal BVP ir visų piliečių sukauptą kapitalą nusiunčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiais metais juos nusiunčiau Lietuvos Prezidentui. Iš abiejų atsakymą gavau. Mano įsitikinimu, Prezidentas neleis daugiau eksperimentuoti su mūsų išsilavinusiais vaikais ir nepaprastai kantriais seneliais. Aš pateikiau savo patyrimą ir subjektyvius samprotavimus. Norėčiau, kad ir kiti pensininkai pasidalytų savo patyrimu.
Dėkoju už pokalbį.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija