EKSPERIMENTAI SU LIETUVOS
ŽMONĖMIS
Birutė Mikalauskaitė,
1948 metų tremtinė, dvidešimt metų dirbusi Lietuvos kino studijoje,
baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, knygos Mes
nemirę viena sudarytojų ir iniciatorių, Atgimimo metu kaip mėgėja
su vaizdo kamera fiksavo reikšmingiausius kultūrinio gyvenimo
įvykius ir Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choro gražiausias
akimirkas. B.Mikalauskaitė pensininkė, gyvena Vilniuje, domisi
nuskurdintų pensininkų gyvenimu ir jaunų, išsimokslinusių žmonių,
kuriems mūsų valstybė nesudaro sąlygų pagal jų išsilavinimą dirbti
ir užsidirbti tėvynėje, pragyvenimo sąlygomis. Nerasdami išeities,
daugelis jų palieka tėvynę ir vargu ar kada besugrįš. Su Birute
MIKALAUSKAITE kalbasi XXI amžiaus korespondentė Aldona KAČERAUSKIENĖ.
Pokalbį pradėkime nuo
Atgimimo laikų. Fiksuodama svarbiausius mūsų dainuojančios revoliucijos
momentus, kaip įsivaizdavote iš okupantų išsilaisvinusios Lietuvos
ateitį?
Prieš penkiolika metų nuskambėjęs laisvės varpas pasiekė giliausius
mūsų sielos troškimų kampelius. Jis skambėjo taip garsiai, kad
net grandinių prižiūrėtojai negalėjo jo nutildyti. Nors gyvenome
melo ir prievartos amžiuje, bet mūsų siekiai buvo gyvi. Juos palaikė
laisvės šaukliai mūsų seneliai, tėveliai, kai kurie mokytojai,
prieškario ir pokario Lietuvos poetai ir rašytojai. Laisvei subrendusi
dvasia, sielos šauksmo vedina, laukė drąsaus žingsnio. Lengva
mus buvo sukviesti į mitingus. Stovėjome drauge tūkstantinėje
minioje petys petin su mūsų mielais kitataučiais, išdidžiai iškėlusiais
savo tautos simbolius vėliavas, tarsi tvirtinančiais: Mes
su jumis. Ėjome paskui žmones, pasiryžusius tarnauti tautai ir
valstybei. Jais tikėjome, visapusiškai juos rėmėme, aukojome ir
pasiaukojome. Neapsirikome Lietuva dabar laisva, savo apsisprendimu
pasirinko kitą erdvę, iš kurios kadaise buvo prievarta išstumta.
Nieko šviesesnio Atgimimo laikais įsivaizduoti negalėjome.
Kas jus paskatino domėtis pensininkų ir jaunų, išsimokslinusių
žmonių gyvenimu Lietuvoje?
Jau dešimt metų esu pensininkė. Esu neabejinga Lietuvos, kaip
valstybės, atkūrimui, matau daug susikūrusių puikių visuomeninių
organizacijų, kai kuriose ir pati dalyvauju.
Gvildename gyvenimo prasmės problemas. Deja, mūsų geriausi pasiūlymai
nugula valdininkų stalčiuose, į juos visai nekreipiamas dėmesys.
Jeigu tarptautiniai susitarimai sėkmingai skynėsi kelią į pripažinimą,
padedant užsienio lietuviams, tai vidaus politika yra itin ydinga
ir problemiška. Tai ir paskatino domėtis tuo, kuo domiuosi.
Prašome šią savo tezę išplėtoti.
Šiandien materialūs dalykai paėmė viršų, užgožė sveiką protą,
paralyžiavo mąstymą. Tai trukdo atsirasti teisingiems įstatymams
ir poįstatyminiams aktams. Mūsų Konstitucija garantuoja, jog žmogaus
teisės ir laisvės yra prigimtinės... Draudžiama žmogų kankinti,
žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis... Nuosavybė
neliečiama... Žmogaus būstas neliečiamas... Kiekvienas žmogus
turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą...
Iš tikrųjų visai kitaip. Mūsų išrinktieji parlamentarai pradėjo
leisti įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai ir sveikam protui.
Minimalus atlyginimas šiuo metu nustatytas 450 litų. Bazinė, arba
pagrindinė, pensija 152 Lt. Šiais metais išleistoje ir platinamoje
skrajutėje Valstybinio socialinio fondo valdyba tvirtina, jog,
įmokas mokant nuo minimalaus atlyginimo, turint 35 metų darbo
stažą, senatvės pensija bus apie 230 litų; turint 45 metų stažą,
pensijos dydis bus apie 250 litų. Tai neatitinka Konstitucijos
nuostatų, Europos Socialinės Chartijos 23 ir 30 straipsnių reikalavimų,
nesilaikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos.
Socialinio aprūpinimo ir darbo ministerija su savo padaliniu Sodra
pateikė mums ir mūsų vaikams savo nuosprendį: Lietuvoje nedirbkite,
išvykite iš jos.
Ar jūs turite šiuo klausimu kokių pasiūlymų?
Į šią problemą gilinausi keletą metų. Pagal mano analizę mažiausios
grynosios pajamos turėtų būti apie 950-1000 litų. Pensininkams,
kurių darbo stažas yra 30 ir daugiau metų (XX amžiuje jis buvo
20 metų moterims ir 25 metai vyrams), pagrindinę arba bazinę pensiją
būtina skaičiuoti nuo viso sukurto bendrojo vidaus produkto (BVP).
Tuo tarpu dabar pensija skaičiuojama ne pagal ištarnautą laiką
ir indėlį į Lietuvos klestėjimą, o pagal tai, kiek Sodra surenka
pinigų. Tai neteisinga, nes nubrauktos per žmonių gyvenimą sukauptos
dvasinės ir materialinės vertybės ir sukauptas kapitalas. Žmonės,
ypač švietimo, kultūros, meno darbuotojai, formuojantys tautos
mentalitetą, medicinos darbuotojai dirbo ne tik privalomą draudimo
laikotarpį, bet pratęsė savo veiklą 10-20 metų, mokėdami mokesčius
valstybei ir draudimui. Bet sovietmečiu jų algos buvo labai mažos,
todėl asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas labai žemas. Antroji
pensijų dalis pagal dabartinio apskaičiavimo metodiką ir formulę
B+(0,005xSxKxD) mažina papildomą pensijos dalį pusiau (tam ir
įvestas koeficientas 0,005). Pavyzdžiui, 152+(0,005x405833x 1,0133x901)
= 337,25. Be koeficiento būtų 522,52 litai. Sudarant tokią svarbią
pensijų apskaičiavimo formulę ir patvirtinant metodiką, reikėtų
kreiptis į nepriklausomus ekspertus - mokslininkus, analitikus,
prašant juos įvertinti tokią skaičiavimo metodiką.
Ką dar ydingo pastebėjote?
Nors eksperimentus su žmonėmis draudžia daryti Konstitucija, mūsų
išrinktieji tokius eksperimentus daro su Lietuvos piliečiais.
Gyvenimas be pragyvenimo lėšų... Pakeisti pinigai santykiu 1:100
nubraukė ne tik atlyginimus, bet ir santaupas. Nuvertintą turtą
pradėjo dalyti tautos išrinktieji, pritaikydami vis naujus ir
išradingesnius įstatymus, kurie pamalonintų išimties tvarka vieną
ar kitą grupuotę. Sovietmečiu susiformavęs kultas reikalauja vis
naujų privilegijų. Žmonės jau įstatymais suskirstyti į daugiau
ar mažiau nusipelniusius. Į atsakingus postus pateko daug sovietinių
tarnautojų, taip pat partinių bosų, kuriems laisvė nebuvo suprantama
kaip vidinė nuostata. Iš tiesų realizuojant laisvės supratimą
ir siekius reikia laikytis tiesos ir teisingumo.
Atėjus kairiųjų daugumai į Seimą, 1994 metais priimtas Valstybinis
socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris panaikino 1990 metų
įstatymą, teigiantį, kad pensininkas gali gauti 55-75 proc. vidutinio
uždarbio. Taip pat priimti dar keturi įstatymai - šalpos socialinių
pensijų, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų, valstybinių pensijų,
mokslininkų pensijų. Kyla klausimas, kodėl ne vienas, o tiek daug
pensijų įstatymų? Mano manymu, turėtų būti vienas teisingas įstatymas,
nepažeidžiantis Lietuvos Konstitucijos ir Europos teisinių aktų.
Ką dar norėtumėte pasakyti?
Senstantiems žmonėms rūpi, kad juos suprastų ir pripažintų jų
labai paprastus reikalavimus. Vyriausybės, savivaldybių ir atitinkamų
institucijų dėka žmonės negauna to, kas išdėstyta Lietuvos Konstitucijoje,
ES socialinėje chartijoje ir Europos teisės aktuose. Spręsdami
labai kuklias savo problemas, žmonės stumdomi nuo vieno valdininko
prie kito, kurie vis mažiau suvokia, jog yra paskirti tarnauti,
o ne rūpintis tik savo ir giminių asmeniniais reikalais.
Pati Respublikos vidaus tvarkymo sistema, nors pertvarkymui išleista
daug garo ir pinigų, nuo sovietmečio savo monolitiniu partiniu
valdymu mažai pakitusi. Žinoma, buvusi nomenklatūra, kai kuri,
beje, ir dabar esanti valdžioje, mūsų visų piliečių sąskaita tapo
milijonieriais. Jie įžūliai ir arogantiškai demonstruoja savo
turtus, nes žino, kad buvo, yra ir bus nebaudžiami. Mūsų teisininkai
ir teisingumo atstovai užsimerkia prieš neteisybę ir leidžia mus
skriausti. Temidė tyli. Eksperimentas tęsiasi.
Vyriausybė, sudariusi komerciniams bankams puikias sąlygas, pamiršo
savo senstančius piliečius. Jeigu tau daugiau kaip 65-eri, negali
parduotuvėje kreditu įsigyti jokios buitinės technikos, palengvinančios
darbą. Negali pasiskolinti iš banko pinigų smulkiam remontui.
Visos paslaugos nuo 1998-2002 metų pabrango 40-45 proc. Pensija
per tą laikotarpį padidėjo trylika litų. Bet įdomiausia tai, kad
Vyriausybė ir savivaldybės nutyli savo skolas ir pareigas piliečiams.
Nieko mums negrąžina, paslaugas labai pabrangino, atlyginimai
maži, pensijos tokios, kad žemina žmogaus orumą, o jei kas nepajėgia
sumokėti už paslaugas, tuoj pat atsiranda nauja paslauga atvyksta
antstoliai. Kadangi mūsų visų turtas parduotas arba neatlygintinai
išnuomotas kitų šalių verslininkams, jie netrukdomi kelia paslaugų
kainas. Lietuvos įstatymai numato galimybę areštuoti turtą ir
parduoti iš varžytinių, skolą išskaičiuoti iš užmokesčio ir pensijos.
Atima butą... Scenarijus taip meistriškai sukaltas, kad viską
atėmus įstatymo nustatyta tvarka galima būtų manipuliuoti žmonėmis.
Įstatymų leidėjai taip suįžūlėjo, kad drįso išleisti įstatymą,
nustatantį senaties terminą bankų grobstytojams ir nacionalinio
turto išpardavinėtojams. Juk išpardavus turtą turėjo būti įkurtas
Respublikinis socialinių garantijų fondas, kuriuo turėtų teisę
naudotis visi Lietuvos piliečiai. Mano manymu, antstolių veiklą
mūsų išrinktieji Seimo nariai pirmiausia turi nukreipti Vyriausybės
link, kad ji grąžintų mums viską, ką iš mūsų nusavino. Teisėsauga
ir parlamentas turi užbaigti šį eksperimentą su piliečiais, vykstantį
nuo 1993 metų iki šių dienų.
Dabar madingiausias žodis Vyriausybės lūpose nėra pinigų.
Žinoma, nėra pinigų išlaikyti mokykloms, pigiau jas uždaryti,
nėra transporto vaikams nuvežti į mokyklas, daug vaikų auga beraščiai...
Nėra pinigų didinti mokslininkų atlyginimams, šviesiausi ir gabiausi
žmonės priversti palikti Lietuvą. Tuo tarpu sau ir Seimui pinigų
Vyriausybė visada suranda. Išleido įstatymą, dar eilinį kartą
gerinantį savo darbuotojų gyvenimo sąlygas, už gerą darbą moka
premijas, Seimo autoūkiui atnaujinti skiria keletą milijonų litų,
mokesčių mokėtojų sąskaita garantuoja kelių milijonų paskolą jau
kartą ją gavusiems daržovių augintojams...
Valdininkai iki šiol pagal įstatymą grobstė tikriems savininkams
priklausančią žemę. Išmintingi senukai vis dar tikisi ją atgauti.
Vargu ar taip bus, nes jų žemė parduota jau kelintam savininkui.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvos žmones sudrebino
žinia apie žemės pabrangimą. Kaip vertinate šį įvykį?
Vertinu labai neigiamai. Man atrodo, kad labiausiai nukentės vargingiausi
Lietuvos žmonės. Sunku įsivaizduoti, kad už taip sunkiai atgautą
žemę, dažnai savininkui neduodančią jokio pelno, teks mokėti keletą
dešimčių kartų didesnius mokesčius. O savo kukliomis lėšomis ir
sunkiu darbu išpuoselėję sodų bendrijų sklypelius, kad galėtų
čia pailsėti, senyvi žmonės dėl mokesčių turės atsisakyti to vienintelio
jiems likusio malonumo ir šiokio tokio pragyvenimo šaltinio. Tiesa,
A.Brazauskas pasiūlė Seimui atidėti šio mokesčio mokėjimą iki
kitų metų. Bet ką tas duos? Tik vieneriems metams nukels tą pasityčiojimą
iš žmonių... Mano manymu, žemės mokesčius galima didinti ten,
kur yra pramoniniai pastatai, viešbučiai, prekybos centrai, stadionai
ir kt., ten, kur gaunami didžiuliai pelnai, dalis kurių gali papildyti
biudžetą. Pensininkus prievarta nuvaryti nuo žemės tai dar vienas
baisus eksperimentas su Lietuvos žmonėmis. Tai primena pokario
laikus, kai apdėti nepakeliamais mokesčiais valstiečiai buvo priversti
atsisakyti savo žemės ir rašytis į kolchozus. Tuomet bet kokį
pasipriešinimą pareiškusiems žmonėms grėsė tremtis. Dabar Sibiras
per toli. Bet savo užmačias Vyriausybė ir parlamentas įgyvendina
atimdami ir taip mūsų menkų pajamų dalį. Valdančioji partija rodo
savo vidaus politikos išsigimimą. Apmaudu, kad daug metų Seime
sėdintys mokslininkai garbingais profesorių vardais nepadėjo sukurti
nuoseklios darbo užmokesčio, pašalpų ir pensijų sistemos.
Kokiais adresais pateikiate savo pastabas ir pasiūlymus?
1997 metais savo samprotavimus apie pensijų sistemos pakeitimą
pagal BVP ir visų piliečių sukauptą kapitalą nusiunčiau Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijai. Šiais metais juos nusiunčiau Lietuvos
Prezidentui. Iš abiejų atsakymą gavau. Mano įsitikinimu, Prezidentas
neleis daugiau eksperimentuoti su mūsų išsilavinusiais vaikais
ir nepaprastai kantriais seneliais. Aš pateikiau savo patyrimą
ir subjektyvius samprotavimus. Norėčiau, kad ir kiti pensininkai
pasidalytų savo patyrimu.
Dėkoju už pokalbį.
© 2003 "XXI amžius"