Du kaimynai auksarankiai

Dar tvirtos jotainiškio kalvio Petro Gursko rankos

Pranas Šimkus Vainorų kaime pasistatė namą iš akmenų

Jotainiškis Petras Gurskas šypsodamasis teigia, kad laimingiausia jam buvo ta diena, kai sutiko Emiliją. Tai atsitiko maždaug prieš pusę amžiaus.
Tada Petras buvo jaunas. Sutiko Ramygaloje pažįstamą. Šis pakvietė Petrą į vakaronę. Kaip šiandien prisimena: šventė Jonines. Iki saulės patekėjimo linksminosi jaunimas. Petro irgi ne Vingių Jono būta. Iki devinto prakaito šoko, bet iš rankų nepaleido Emiliutės. Gražios jos būta. Taip ir nudegino merginos mestas žvilgsnis. Pagaliau nuvargęs jaunimėlis ėmė skirstytis. Ilsėtis į kamarą nuėjo Emiliutė su savo seserimi. Petras liko rymoti lauke, laukė, kada ji kelsis.
Petras buvo iš Žumbrickų kaimo, Emilija - jotainietė. Smagios buvo judviejų vestuvės. Gurskai išaugino du sūnus. Petras nagingas rankas turėjo, todėl ir kolūkių laikais šeima didelio vargo neregėjo.
Iš Gurskų giminės net penki kalviai išėjo. Petras nuo šešiolikos metų kalvystės amato pas tokį Joną Tėvelionį Barklainiuose mokėsi. Puikus žmogus buvo. Matydamas, kad mokinys iš paskutiniųjų stengiasi, už pamokymą jokio užmokesčio neprašė.
Verkiant reikėjo savos kalvės. Kaip tik kaimynas sumanė statytis klėtį. Su Puskunigiu Petras sutarė taip: pirma ją surenčia, paskui imasi kalvės. Rankomis pjovė rąstus. Atėjo laikas sėti, o paskui - ir šieną pjauti. Nudirbę savo darbus, kaimynai pripuolamai dirbo prie klėties. Skubinosi langus, duris daryti. Atsėlino ir ruduo. Tik tada ėmėsi kalvės. Bet ją statė tokią, kad kaustyti vežimo ratus galėtų viduje.
Dar sovietiniais laikais pavyko Petrui Kryžių kalną aplankyti. Grįžęs namo ėmė galvoti: o kodėl ten savojo kryžiaus nepastačius? Net kaimynų akys nematė, kaip jį dirbo. Dirbinį iš metalo vežėsi mašinos bagažinėje, vėl slapta. Kryžių kalne ėmus kasti duobę, prisiartino du nepažįstami vyrai. Petras nenutraukė darbo: tegu žiūri. Sušilęs darbavosi kastuvu, bet kryžių pastatė.
O prie namų medinį kryžių pasistatė. Iki šiol jis tebestovi. Dar prieš Atgimimą jį iš ąžuolo pasidirbo. Obliavo viena ranka, nes kitą susižeidė kaustydamas arklį. Panevėžyje pirko šešias šventųjų skulptūrėles. Iš jų viena liko. Kitas banditėliai nuplėšė. Kitaip tokių Petras ir nevadina. Norėjo į rajono laikraštį duoti skelbimą, gal atsišauks kas nors, nupirkęs skulptūrėles. Būtų jam ir atsilyginęs. Paskui ranka numojo: sulauksi mat, kad sugrąžintų.
Daugybę gražių darbų P.Gursko nukalta. Kažkaip sužinoję, kad jis turi pasidaręs miniatiūrinių žemės ūkio padargų, atskubėjo į Jotainius net nuo Anykščių Arklio muziejaus darbuotojai. Ir be didelio vargo juos iš kalvio išprašė. Petras nė cento iš svečių nepaėmė. Kalviui svarbiausia, kad plūgelis, akėtėlės bei kiti žemės dirbimo įnagiai į geras rankas pakliuvo. Juos visus dabar galima pamatyti Arklio muziejuje Niūronyse, net atskiras stendas jiems skirtas. Užtat kiekvieną pavasarį kalvis gauna pakvietimą iš muziejininkų, kad atvyktų į jų rengiamą šventę.
Aštuntą dešimtį įpusėjęs P.Gurskas per daug sveikata nesiskundžia. Jeigu jo prireikia atėjusiam kaimynui, tuoj jis rakina kalvę. Ir vėl sudunksi kūjis.

* * *

Sugalvojo Pranas Šimkus, gyvenantis kaimynystėje, Vainorių kaime, pasistatyti kryžių. Be jo namai - kaip kokie našlaičiai. Nuo seno priimta, kad prieš sodybą būtų kryžius. Iš akmenų jį sudėliojo, padarė tvirtą, kad per amžius stovėtų. Saulutę kryžiui nukalė kalvis R.Gurskis iš Jotainių.
Pranas turėjo butą Panevėžyje, tačiau išlaikyti jį buvo vis sunkiau. Nutarė žmogus įsikurti Vainorių kaime - tada patiko jam vietinio kolūkio pirmininkas. Nors jis mėgo išgerti, tačiau ūkiškai tvarkėsi, mylėjo paprastą žmogų. Pranas ėmė dirbti akmenskaldžiu.
Naujakuriui Vainorių kaime buvo atmatuoti 25 arai žemės. Joje Pranas pasisodino vaismedžių. Statėsi valgydamas duoną su vandeniu ir juokėsi - atėjo Lietuvos nepriklausomybės metai. Miegojo rūsyje. Traktorininkui, kuris iškasė rūsį, atidavė paskutinį lašinių gabalėlį sakydamas, kad dar turįs bulvių. Atsidėkodamas Marozas atnešė jam visą paltį. Traktorininkas ir naujakurys dabar - geriausi draugai.
Skaldyti akmenis Praną pamokė jo svainis Tvaronas. Išėjo iš jo galvodamas: neištižęs esu, jėgos turiu, kaipmat ir sutrupinsiu. Pabandė skaldyti, žiūri - akmuo įskilo.
„Moskvičiuku“ susivežiojo akmenis, susivežė žvyrą ir cementą. Nuo mažens Pranas buvo stiprus. Iš bendraamžių toliausiai stūmė rutulį ir mėtė granatą, neblogai bėgiojo. Šios savybės pravertė Pranui statantis namą.
Išėjo 14 m ilgio ir 10,5 m pločio namas. Antrame aukšte Pranas įrengė tris patalpas - vieną didelę salę ir du mažesnius kambarius. Pirmame aukšte yra du kambariai, holas ir virtuvė, apačioje - didelis garažas.
Sienas mūrijo iš akmenų, tarp jų dėjo molinius blokelius, atsivežtus iš Kraštų plytinės. Sumūrijo ir dvi krosnis. Krosnimi iš koklių nelabai džiaugiasi, užtat virtuvėje geresnė išėjo. Dabar ir kitam sugebėtų pamūryti krosnį. Namui šildyti per žiemą sunaudojo maždaug dešimt kubinių metrų malkų.
Kitą namą P.Šimkus statytų jau kitaip: kampus sumūrytų iš akmenų, sienas nukrėstų iš molio. Jas nutinkavus, išeitų puikiausias namas.

Bronius VERTELKA
Jotainiai-Vainorai,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"