Pusšimtį metų kartu kursto
šeimos židinį
|
Aloyzas ir Janina Kubiliai
jau 50 metų kartu
kursto šeimos židinį |
Vieną vasaros šeštadienį
Subačiaus miestelio bažnyčioje buvo palaiminta auksinė Aloyzo
ir Janinos Kubilių santuokos sukaktis. 50 metų kartu pragyvenę
panevėžiečiai užaugino tris vaikus, sulaukė šešių vaikaičių ir
dviejų provaikaičių.
Iki vestuvių nebuvo bučiavęs
mylimosios
Susipažinę Aloyzas ir Janina
draugavo penkerius metus. Buvo tyra jaunuolių meilė. Iki vestuvių
Aloyzas neišdrįso pabučiuoti savo išrinktosios. Kūrė šeimą, kai
jaunikiui buvo 21 metai, o jaunoji neturėjo nė dvidešimties. Į
jų vestuves suėjo Sibiran ištremti lietuviai.
Kubilių santuoką palaimino pas juos užsukęs kunigas P. Lygnugaris.
Tai įvyko maždaug prabėgus dvejiems metams po jų vestuvių. Jaunoje
šeimoje jau krykštavo du mažyliai.
Pastatė lygiais kampais
namą
Aloyzas ir Janina pirmą kartą
vienas kitą pamatė gyvuliniame vagone, kuris juos vežė į tremtį.
Šešiolikmečiui iš karto į akis krito juosvais plaukais, dailiai
nuaugusi gimnazistė. Susipažinus paaiškėjo, jog jiedu yra kilę
iš tos pačios Subačiaus parapijos, tik skirtingų kaimų.
Tapęs teisėtu Janinos vyru, Aloyzas nusprendė pasistatyti savo
trobą. Rentė ją iš tvirtų rąstų. Gyvenamasis namas turėjo lygius
kampus. Taip statyti Aloyzą pamokė iš Kupiškio krašto kilęs dailidė
Petras Skrebė. Viduje sudėjo rankomis obliuotas grindis.
Darbštumą perėmė iš tėvų
Aloyzo tėvai buvo tvirti ūkininkai.
Buvo išsistatę gražią sodybą. Kazimieras Kubilius dukart vyko
uždarbiauti į Ameriką, kad grįžęs galėtų prisipirkti žemės. Ūkininkai
svetimų nesamdė, todėl prie darbo spaudė savo vaikus.
Nuo penkerių metų Aloyzas pradėjo ganyti. Bandoje būdavo po 15-16
raguočių ir apie 20 avelių. Vyresnysis brolis Kazys ganydamas
kartais užmigdavo. Aloyzas už jį būdavo stropesnis ir nesuleisdavo
gyvulių į pasėlius.
Nemažai metų Aloyzas dirbo Sibire medienos perkrovimo kombinate.
Maisto davinys dienai būdavo toks: 400gramų duonos dirbančiajam
ir 200 gramų nedirbančiajam. Mėnesio atlyginimas - 30 rublių.
Kibiras bulvių kainavo aštuonis rublius. Pirmaisiais tremties
metais buvę ūkininkai Kubiliai iš Paryžės kaimo jau pasisodino
bulvių ir nusipirko karvę. Vėliau jų šeima iš barako persikėlė
į nuosavą trobą.
Gyvenimo išminties Aloyzas mokėsi iš savo tėvų. Mama buvo gera
audėja. Tėvo statyti namai Subačiaus parapijoje iš tolo švietė
skarda ar čerpėmis dengtais stogais.
Laisvė buvo brangi
Sužinoję, kad gali grįžti į Lietuvą,
jaunieji Kubiliai susirengė ilgai kelionei. Vežėsi tris savo vaikus.
Jauniausiajam jų buvo tik trys mėnesiai. Grįžės į tėvynę, Aloyzas
dar mokėsi trylika metų. Anuomečiame Panevėžio politechnikume
įgijęs pramoninės ir civilinės statybos specialybę, studijas tęsė
Kauno politechnikos instituto Panevėžio filiale. Panevėžio statybinėse
organizacijose dirbo vadovaujantį darbą. Janina tuo metu buvo
gera vaikų mama.
Girdint Teritorinio statybos tresto vadovams, Aloyzas kartą išsitarė,
jog vieną nustekentą Pakruojo statybinių organizacijų per metus
išvestų į pirmaujančias. Rytojaus dieną jis jau išgirdo pasiūlymą
vykti dirbti šios organizacijos viršininku. Buvęs tremtinys A.
Kubilius savo žodį išlaikė.
Išsaugojo pagarbą žemei
ir gamtai
Pabėgę nuo miesto triukšmo, buvę
Kupiškio krašto ūkininkų vaikai A. ir J.Kubiliai savo dienas leidžia
Lėvens sodininkų bendrijoje. Čia jie turi pasistatę namuką.
Jame ir žiemą šiltai gyvena. Šalia - žemės lopinėlis, kur užsiaugina
įvairių gėrybių. Grynas oras sustiprina čia įsikūrusiųjų sveikatą.
Aloyzas - aistringas medžiotojas. Jis turi taiklią akį.Panevėžietis
mėgsta ir žvejybą. Į ją vyksta pasiėmęs meškerę. A. Kubilius gali
visą dieną prasėdėti prie vandens nieko nepagaudamas.
Lėvens sodininkų bendrija,
Bronius VERTELKA
Panevėžio rajonas
Asmeninio albumo nuotrauka
© 2003 "XXI amžius"