"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. gruodžio 5 d., Nr. 4 (7)

PRIEDAI









Gera dariusi liepia
to neatsisakyti ir kitiems

Bronius VERTELKA

Patikima transporto priemone
Ona Strolienė laiko dviratį

Bygailių kaime gyvenanti Ona Strolienė – unikalus žmogus. 82-uosius šia žeme einanti moteris dar važinėja dviračiu. Ji yra puiki pasakotoja. Kalba O.Strolienė taip, kad nesuklysi dėdamas skyrybos ženklą. Visą laiką kaime gyvenusi ir gražaus amželio sulaukusi bygailietė yra net sukūrusi dainų tekstų.


Gyvenimiškų tiesų sėmėsi iš pamotės

Onos mama anksti mirė, todėl tėvas atėjo užkuriu į Bygailius. Pamotė savo vaikų neturėjo, tačiau podukrą ji mylėjo.

Tuo metu vaistai buvo brangūs, o prie gydytojo ne kiekvienam prieiti. Pamotė pririnkdavo įvairių žolelių. Laikydavo jas sudėtas į terbeles. Prie jų, kad nesumaišytų žolelių, raštelį palikdavo. Vaistinius augalus laikydavo pagaliuku įsmeigtus į šiaudinį stogą. Nuo dantų skausmo tikdavo našlaitės. Staiga išgąsdintus, nemigos kamuojamus gydydavo palei žemę augančiais dagiliukais. Rankoje laiko semtuvėlį su žarijomis, ant jų užmeta dagiliukų ir dūmeliais aprūko ligos apsėstą žmogų. Ne vienam taip yra padėjusi. Sunegalavusi Ona nepuola ryti tablečių, bet žolelėmis bando sau padėti. Netingi ji vasarą prisidžiovinti gydomųjų savybių turinčių augalų.

Būrimo paslaptis atskleidė čigonė

Susilaužiusi ranką, Ona turėjo gultis į ligoninę Panevėžyje. Palatoje naktį guldavosi ne į lovą, bet šalia jos ant grindų. Būtent tokioje padėtyje ne taip skaudėdavo ranką. Kitoje palatoje gulėjo čigonas. Tai buvo sunkus ligonis. Budėti prie kliedinčiojo ateidavo jo žmona. Ona jai užleido savo lovą, kad ši nors naktį pailsėtų. Taip abi moterys susidraugavo. Užėjo kalba apie būrimą iš kortų. Čigonė parodė, kaip tai daroma.

Sužinoję, kad mokanti burti, pas ją ėmė užeidinėti kaimynai. Vienas klausia: „Kada mirsiu?“ – „Ogi niekada“, – atkirto Ona. Ji yra išbūrusi, jog dingęs berniukas tyčia paskandintas. Netrukus buvo sulaikyti nusikaltėliai.

Atvažiavo moteris iš Anykščių rajono ir pradėjo dejuoti: darbų nėra, verslai pasibaigė, kaip toliau gyventi? Buriant kortos Onai parodė, jog kažkokiam jaunam žmogui blogai. Viešniai ji patarė kuo greičiau lėkti namo, kitaip gali įvykti nepataisoma nelaimė. Pardūmė moteris, stumia duris – jos neatsidaro. Ant durų rankenos jau buvo pasikabinęs sūnus. Laiku grįžusi, sugebėjo jį atgaivinti.

Atlygis ateina savaime

Vienai išbūrė, jog sulauksianti turtų, bet jais nepasinaudosianti. Ta moteris buvo baisi pavyduolė. Kaip kortos ir rodė, ji gavo palikimą. Tačiau išėjo taip, jog mirė visiškame skurde. Paskui jos karstą į kapines ėjo kelios moterėlės.

Ona ne kartą buvo išgelbėta nuo išvežimo į Sibirą. Vieną vakarą kažkas pabeldė į langą. Vyriškas balsas ragino lėkti iš namų. Pamotė įdėjo valgyti, peržegnojo. Nurodytu adresu jos jau laukė. Tik neseniai Ona sužinojo, kas buvo jos išgelbėtojas.

Žinodami O.Strolienės gerą būdą, atvedė pas ją mergaitę. Rygoje ji išmoko siūti. Nusipirkusi siuvimo mašiną, ketino imtis amato. Parvykusi namo nerado namiškių. Visi jie buvo išvežti į Sibirą. Nuėjo Ona pasitarti pas durpyno vedėją, kuris jau buvo paskirtas dirbti į Pavenčius. Vyriškis sutiko kartu pasiimti ir mergaitę. Jo šeimoje augo keturi vaikai. Po kurio laiko mergina parašė, kad susipažino su vaikinu, sukūrė šeimą ir dabar gyvena Šiauliuose.

O.Strolienė yra gavusi daugybę laiškų ir sveikinimų. Laiškanešė sakydavo: „ Dėl tavęs vienos turiu ateiti iki pat kiemo“.

Ganyti gyvulius pristatė pirmininko žmoną

Dirbdama Paežerio kolūkyje, O.Strolienė neatsisakydavo atlikti bet kokio paliepimo. Ilgą laiką ji melžė karves. Kartą, nuginusi raguočius į lanką, rado prie botago pririštą raštelį, jog ganyti piemuo neateis. Nuginė dviese. Draugė sako: „ Aš viena palei karvių uodegas nezyliosiu“. Pačios Onos gyvuliai nešerti. Turėjo šviežios žuvies nusipirkusi, žadėjo ją išsikepti. Ką daryti? Nuėjo pas pirmininko žmoną: „Ponia, už mane paganykit, kol parlėksiu namo“. Užsikūrusi ugnį, išsivirė bulvių. Užsuko vienas pažįstamas ir rodo dantis: „Pamatysi, kaip pačią iš kolūkio išvarys.“ – „Nė viena kumelė nenudvėsė, nenumovus joms pavalkų“, – atšovė jam moteris. Pirmininkienę ji rado lapais užsiklojusią galvą, bet sveiką ir gyvą.

Dainos nieko blogo nedaro

Ona turėjo puikią atmintį. Daug anekdotų mokėjo. Išgirdusi kokį, jau nebeužmiršdavo. Atsiminė, ką pirmoje klasėje mokytoja sakiusi, kas mokykliniame vadovėlyje parašyta.

Bygailių kaime gyvenanti moteris mėgo dainuoti. Mena, kaip dainų šventėje Vilniuje K.Kaveckas Paežerio kolūkio chorą išgyrė. Raseiniuose, kai idėjines dainas dainavo, niekas neplojo, klausytojai išsivaikščiojo. Kada „Lietuva brangi“ užtraukė, vėl susirinko, sukeldami plojimų audrą. Senolei nepatinka, kaip dabar dainuoja. „Nėra žodžių prasmės, staugia kaip vilkai“, – piktinosi O.Strolienė.

Sodietė ne vienos dainos tekstą yra parašiusi. Traukdavo jas saviškių būryje ar susėdus už stalo.

20 metų ji dainavo chore. O.Strolienė sakė, jog menui tarnaujantys neturi pavydo. Jai neatėjus į repeticiją, tuoj kitąkart apspisdavo: gal kokia nelaimė buvo atsitikusi ar susirgusi buvai? Kitas klausdavo: „Kam tau tokia gaišatis?“ - „Dirbi dirbi, ir niekur neišvažiuoti? Daina nieko blogo nedaro“, – atsakydavo O.Strolienė.

Stiprybės kūnui suteikia ąžuolas ir lašiniai

Prie O.Strolienės sodybos ošia 1930 metais sodintas ąžuolas. Dvylika vyrų jį nešė. Norėdami, kad geriau prigytų, po jo šaknimis avižų papylė. Tebestovi tas ąžuolas. Toks medis suteikia stiprybės. Jeigu esi suirzęs, atsirėmus į jo kamieną verta ilgai pabūti. Ypač raminamai veikia pavasarį.

Bygailietė kalbėjo, jog sveika valgyti lašinius, tik ne per daug. Mėsą gerai išmirko sūryme. Rūkant ją apsiuva audeklu, kad dūmai nepatektų tiesiogiai. Rūko ąžuolo malkų dūmais. Tokie lašiniai yra gero kvapo ir būna gelsvi.

Pirktos mėsos nelaiko šaldytuve. Ant parsineštos užpila druskos, nepagaili česnako, lapelių. Kai ilgiau mėsa pastovi, jos paviršius pasidengia rasa. Verdant ir virtuvė mėsa kvepia. „Ištrauktą iš šaldytuvo jau kaip kokį puspadį ar bato aulą verdi“, – kulinarinėmis subtilybėmis dalijosi O. Strolienė.

Pasak jos, norėdamas, kad nekamuotų kūne užsilikusios druskos, privalai dirbti iki sušilimo. Druska nesusirinks, jeigu ji išeis kartu su prakaitu.

Bygailių kaimas, Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija