"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. gruodžio 5 d., Nr. 4 (7)

PRIEDAI









Tada, kai degė Anykščių bažnyčia…

Vytautas BAGDONAS

Elena Blažienė senatvei nepasiduoda

Daugelis Anykščių krašto žmonių savo albumuose saugo jau istorinėmis relikvijomis tapusias fotografijas, kuriose užfiksuotas degantis kairysis Anykščių Šv.Mato bažnyčios bokštas. Gaisro vaizdą tik nedaugelis galėjo įamžinti fotojuostoje, nes retai kas tuo metu turėjo fotoaparatą. Degančią bažnyčią pasisekė nufotografuoti gerai žinomam to meto Anykščių krašto fotografui Izidoriui Girčiui. Vėliau tos nuotraukos paplito visur, nes ir anykštėnai, ir kitur gyvenantys žmonės mielai jas pirko, norėjo turėti savo namuose unikalius vaizdus. Tikintiesiems tai buvo liūdnas prisiminimas, skaudus įvykis. Senesni krašto gyventojai dar gerai mena tą 1956 metų vasarą, kai kilo gaisras bažnyčios bokšte. Ne vienam teko gaisrą gesinti, vėliau prisidėti prie bokšto atstatymo darbų.

Anykščių seniūnijos Pašventupio kaimo gyventoja Elena Blažienė, jau perkopusi savo aštuoniasdešimtmečio slenkstį, iki šiolei prisimena ir bažnyčios gaisrą, ir savo vyro žūtį to gaisro metu…

 

Į bokštą trenkė žaibas

1956-ųjų birželio 10 d. Anykščiuose vyko dainų šventė. Ji buvo organizuota netoli Šventosios upės ir A.Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio – gražiame slėnyje, pavadintame Dainuva. Iki šiolei Dainuvos slėnyje vyksta įvairūs anykštėnų renginiai, tai visų mėgstama sambūrių vieta.

Išsirengė į tą šventę ir Petras Blažys su dešimtmečiu sūnumi Pranu. Nuo Pašventupio kaimo iki Dainuvos slėnio visai netoli, be jokio vargo abu atkeliavo. Elena į šventę nėjo, nes ką tiktai buvo gimęs sūnelis Vytukas. Priežiūros reikėjo ir kitiems mažamečiams vaikams.

Kaip prisimena senolė, tų metų vasara buvusi karšta, sausa. Nuo pat pavasario pradžios nebuvo lietaus, saulė negailestingai degino žemę. Šventės dieną staiga pakilo vėtra, prapliupo lietus, pradėjo trankytis perkūnija. Į namus greitai parlėkęs vyras su sūnumi Elenai pasakojo, kad Anykščiuose baisūs dalykai prasidėjo. Dainuvos slėnyje vėjas pradėjo laužyti storiausius medžius, šie krito tiesiog ant žmonių. Ne vienas šventės dalyvis buvo sužalotas. Kilo panika, kas kur išmanė, bėgo slėptis.

P.Blažys po kurio laiko nuėjo pailsėti. Tačiau miegoti jam ilgai neteko, nes atlėkė kaimynai ir pranešė, jog dega Anykščių bažnyčia – į vieną bokštą trenkė žaibas ir jį padegė. Žmonės neatsitiktinai jam pranešė apie gaisrą. Žinodami, kad Petras ne kartą yra remontavęs bažnyčią, yra išlandžiojęs visus užkaborius ir gali padėti ugniagesiams, suskubo duoti žinią.

Tvarkė bažnyčią po karo audrų

Būdamas pamaldus ir labai nagingas meistras, 1912 metais gimęs Pašventupio kaimo gyventojas P.Blažys negalėjo ramiai žiūrėti į Antrojo pasaulinio karo audrų nuniokotą Anykščių bažnyčią. Jis kartu su kitais apie statybas nusimanančiais vyrais ėmėsi tvarkyti artilerijos sviedinių išdaužytus, kulkosvaidžių salvių suvarpytus bokštus, skylėtą nuo kulkų skardą. Bažnyčia Petrui buvo gerai žinoma, jis nebijojo aukščio, žinojo visas pavojingas vietas. Mat, remontuodami bažnyčią, meistrai tai vienur, tai kitur pasiklodavo lentas, tačiau jų nepritvirtindavo. Todėl nieko apie tai nežinančiam žmogui grėsdavo didžiulis pavojus, nes, atsistojus ant tokių nepritvirtintų lentų, lengvai buvo galima iš didelio aukščio nugarmėti žemyn. Apie tokius pavojus Petras gerai žinojo ir, jei tik ko prireikdavo, buvo kviečiamas. Ko neatlikdavo pats, paaiškindavo, nurodydavo kitiems...

Namo grįžo... karste

Petras, vos išgirdęs baisią naujieną apie gaisrą, ilgai negaišo. Kaip atsigulė su marškinėliais, taip ir išpuolė su jais į lauką. Dar pasičiupo švarką, įsispyrė į kaliošus ir sėdo ant dviračio. Per tą skubėjimą net pargriuvo, prisitrenkė, šiek tiek pagulėjo pakelyje, paskui vėl apžergė dviratį ir nurūko. Nuo to laiko daugiau žmona savo vyro, o vaikai tėčio gyvo jau neberegėjo…

Pati Elena gaisravietėje nebuvo, tačiau daug ką girdėjo iš žmonių, susirinkusių prie bažnyčios, stebėjusių tą reginį, lūpų. Kai ką išgirdo vėliau ir teisme.

Tuomet, kai P.Blažys dviračiu atskubėjo į Anykščius, bažnyčios gesinti buvo sulėkusios ne tik Anykščių, bet ir aplinkinių miestų ir miestelių gaisrinės mašinos. Plušėjo daugybė ugniagesių, aplinkui buvo minios žmonių.

Gesinti degantį bokštą buvo ne juokas. Juk nuo žemės jokia vandens srovė į aštuonių dešimčių metrų aukštį neiškils, tuo metu nebuvo tokios modernios gaisrų gesinimo technikos kaip dabar.

Petras įspėjo ugniagesius, kad kai kur vaikščioti labai pavojinga, nes lentos yra tik šiaip užmestos, visai nepritvirtintos. Jis pats užlipo ant vidurinės bažnyčios dalies, virš didžiųjų durų. Viena ranka įsikibo į kryžių, kita laikė žarną ir liejo ant abiejų bokštų vandenį. Degė tik vienas bokštas, bet siautė stipri audra, buvo baimintasi, kad neužsidegtų ir kitas.

Be galo išvargęs, jis perdavė žarną kitiems, o pats ryžosi truputį pailsėti čia pat, viršuje. Staiga šalia Petro atsidūrė vienas gerokai įkaušęs anykštėnas, kurį daug kas vadino tiesiog „stribu“. Tasai tuoj pradėjo Petrui priekaištauti, kodėl šis apliejo jį vandeniu. Blažys dar bandė aiškinti, kad gesino gaisrą, pylė vandenį ant bokštų ir nelabai įžiūrėjo, kas dedasi bažnyčios šventoriuje. Tačiau priekaištai nesiliovė, ir kaimietis stribui pareiškė, kad degtinės prisigėrus nederėtų čia vaikščioti. Po tokių žodžių perpykęs ir nebesivaldantis anykštėnas čiupo Petrą už atlapų ir staigiai pastūmė. Šis krito ant lentų, kurios buvo nepritvirtintos. (Tai dėl jų meistras vis nerimavo, visus įspėdavo, kad vaikščioti, net stovėti ten pavojinga.) Ant bokštų konstrukcijų užmestos lentos neišlaikė svorio, persisvėrė, atšoko, ir žmogus nugarmėjo žemyn maždaug iš trijų dešimčių metrų aukščio…

Apie nelaimę E.Blažienei pranešė kaimynas eigulys Antanas Augustinas, kuris, kaip ir daugelis kitų, stebėjo gaisro gesinimą. Kai moteriškė atskubėjo į Anykščius, vyras jau buvo lavoninėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis mirė savo mirtimi, nes nesimatė jokių paviršinių sužalojimų. Tačiau medikai gyvybės išgelbėti jau nebegalėjo, nes smarkiai buvo sužalotos kepenys, į plaučius sulindę šonkauliai, smarkiai pažeisti kiti vidaus organai.

To įvykio liudytojai ugniagesiai našlei pasakojo, kad jie buvo tiesiog sukrėsti tokio stribo elgesio, kai kurie tuoj pat norėjo nuo bokšto nustumti ir šį girtuoklį. Bet karštesnius sulaikė kiti, blaiviau mąstantys, esą tam vargšeliui jau niekas niekuo nebepadės, o už kerštą teks sėsti į kalėjimą…

Žmogžudį nubaudė ne teismas, bet Dievas

Po šios tragedijos tasai stribas buvo teisiamas Anykščių liaudies teisme. Kaip stebėjosi ir E.Blažienė, ir kiti žmonės, kad jį teisė ne už tyčinį 44 metų amžiaus žmogaus nužudymą, bet už … chuliganizmą. Mat jis teisinosi, kad nustumti iš tokio aukščio Blažio nenorėjo, ketino tik pagąsdinti, stuktelėti ranka. Gavo jis dvejus metus kalėjimo, bet atsėdėjo tik keturis mėnesius. Paskui vėl po aludes šlaistydavosi, be galo daug gėrė. Nei E.Blažienės dėl vyro mirties, nei vaikų dėl tėvelio netekties netgi neatsiprašė, nė kiek dėl savo poelgio nesigailėjo. Apie kokią nors pagalbą, materialinę paramą šeimai niekad neužsiminė.

Kaip mūsų laikraščiui sakė E.Blažienė, nesulaukė tas baisus žmogus atpildo valandos teisme, bet nubaudė jį pats Dievas. Girtutėlis anykštėnas pats užsimušė: griuvo ant šaligatvio ir smarkiai susitrenkė galvą. Koks gyvenimas buvo, tokia ir mirtis…

„Tada nebenorėjau gyventi…“

Prisimindama tuos metus, kai neteko vyro, E.Blažienė sako, kad tada vis galvodavo apie mirtį, tiesiog nebenorėjo gyventi. Viena liko su mažais vaikais, o buvo varoma į kolūkį. Niekas neatsižvelgė, kad našlei sunku, vis reikalavo išdirbti bent jau nustatytą minimumą.

Atsikėlusi dar neišaušus, ji apibėgdavo namų ūkį, pamelždavo karvutę ir lėkdavo su pieno bidonėliu į miestą, kad uždirbtų pragyvenimui rublį kitą. Parlėkusi atgal, puldavo gaminti pusryčius, didesnius vaikus išleisdavo į mokyklą, mažesnius pas kokį kaimyną palikdavo ar kartu pasiimdavo į darbą. Taip mėnesiai keitė mėnesius, metai – metus.

„Tuomet, kai buvo be galo sunku vargelį vargti, vis mąsčiau, kad tiktai Dievulis mane kuo greičiau iš tos ašarų pakalnės pasiimtų. O dabar labai trokštu gyventi, - kalbėjo pašnekovė šių eilučių autoriui. - Noriu sulaukti šimto metų. Esu laiminga. Geri vaikai išaugo. Pakanka pragyvenimui pensijos. Niekuo nesiskundžiu, su visais sugyvenu, stengiuosi kitiems padėti…“

Senolė pasidžiaugia, kad gyvenime dar nė karto rimtai nesirgo ir didesnės medikų pagalbos neprireikė. Jau daugiau kaip dvi dešimtis metų ji vartoja nuostabų augalą – vingiorykštę. Geria to kvapnaus augalo arbatą ir neserga. Senutė įsitikinusi, kad vingiorykštė yra pirmas vaistas nuo visų ligų ir to baisiojo vėžio…

Elena sako, kad jinai visą laiką vaikščiojanti pėsčia, kas sekmadienį pėstute atkulniuoja į Anykščių bažnyčią, paskui palengva Šventosios pakrante pro Karalienės liūną, Puntuko brolį pareina į namus. Mielai skaito laikraščius, domisi, kas dedasi Anykščių krašte ir visame „sviete“.

Moteris nuo mažens tikinti, visas jos gyvenimas susijęs su maldomis, Anykščių bažnyčia. Ir visuomet, kai tiktai žengia pro vartus į Šv.Mato šventovę, vis prisimena tragišką savojo Petrelio mirtį. Bet tai jos nuo maldos namų nė kiek neatbaido. Priešingai – netgi traukia. Juk mylimas vyras taip rūpinosi bažnyčia, čia ir žuvo…

Anykščiai

Autoriaus nuotrauka

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija