Skriaudos dėl religinių įsitikinimų
|
Danutė Drungytė (kairėje)
Kijeve
su savo drauge prie Lietuvos
ir Ukrainos vėliavų
|
|
Drungių šeima buvo kartu
iki teismo Mažeikiuose
|
Praėjo jau ketveri metai, kai aš, Danutė Drungytė,
grįžau į savo tėvynę iš priverstinės emigracijos. Kadaise mūsų
šeima nukentėjo dėl religinių įsitikinimų. Per teismą Mažeikiuose
1962 metais iš mamos buvo atimtos motinystės teisės, nes ji mus
auklėjo krikščioniškai ir pildėme visus Dešimt Dievo įsakymų.
Po trejų metų kankinimo skirtinguose internatuose mes buvome priversti
pabėgti iš internatų ir išvykome į Ukrainą.
Sovietiniais laikais Septintos dienos adventistai
buvo griežtai persekiojami, komunistų metami iš darbo, o iš tėvų
atimamos tėvystės ir motinystės teisės. Toks likimas ištiko ir
mūsų šeimą, kurioje buvo trys vaikai. Mano mama Stasė Drungienė
dirbo tuberkuliozės ligoninėje, buvo visų gerbiama ir sąžininga,
už jos nuoširdumą, meilę ir kruopštumą ją mylėjo visi ligoninės
darbuotojai. Tačiau ją atleido iš darbo, nes ji šeštadieniais
neidavo į darbą, pasikeisdavo pamainomis su kitomis medicinos
seserimis, kurios norėdavo, kad mano mama padirbtų už jas sekmadieniais.
Aš dažnai po pamokų užbėgdavau į ligoninę pas mamą pasigirti penketukais.
Kartais ten sutikdavau gydytoją Burbą, ir jis sakydavo: tokios
darbščios ir sąžiningos darbuotojos nesu turėjęs per 30 darbo
metų.
Kai sužinojome, jog buvo teismas ir mus nori
perduoti į internatą, mes išvykome į Žagarę ir ten mokėmės, o
mama dirbo ligoninėje. Bet ir čia mus saugumas pradėjo persekioti,
tada išvykome į Latviją, Ilės miestelį, kur dirbo mūsų tėvukas.
Mes pradėjome mokslo metus, čia niekas mūsų nepersekiojo už tai,
kad nelankėme šeštadieniais pamokų, nes pasivydavome klasės draugus.
Prastai mokėjome latvių kalbą, bet mama pasamdė mokytoją, ir mes
neblogai ją pramokome.
Bet ir čia, Latvijoje, mus surado. 1963 m. lapkričio
22 d. į mūsų lūšnelę įsiveržė trys milicininkai, pastūmė mamą,
ji net pargriuvo, o mus, visus tris vaikus, sugriebė kaip šuniukus
ir išvežė į Žagarės internatą. Kai stūmė mus į mašiną, aš net
kelį susižalojau. Kai paklausėme, kur mus veža, tai jie atsakė:
Tylėkit, velniukai. O juk jie buvo velniai, nes elgėsi su mumis
kaip su gyvuliais. O mes buvome angeliukai, tylūs, ramūs, sąžiningi,
tvarkingi, ištikimų ir krikščioniškų tėvų vaikai. Mus vežė už
grotų kaip kokius nusikaltėlius.
Kai mokytojai sužinojo, kad esame adventistai
ir šeštadieniais neiname į mokyklą, tai kurstė kitus vaikus terorizuoti
mus dėl mūsų tikėjimo. Tai jie darė vien dėl to, kad mes išpažinome
Septintos dienos adventistų tikėjimą, skaitėme Bibliją, giedojome
giesmes ir meldėmės ne tik šeštadieniais, bet ir kitomis dienomis;
meldėmės rytais, dėkodavome už naktį, kad mus prikėlė sveikus
ir gyvus, o vakarais dėkodavome Dievui už dieną, kad ji prabėgo
be karų, be vėjo, audrų ir vandens pavojų, ir už tai, kad esame
krikščionių vaikai ir tikime antrą Kristaus atėjimą, Kristaus,
kuris ateis pasiimti savo išrinktųjų, kurie pildė visus Dešimt
Dievo įsakymų.
Bet pedagogams nepavyko palaužti tėvų įdiegtų
įsitikinimų, tad sesutę Laimutę (13 metų) išvežė į Prienų internatą,
broliuką Jonuką (aštuonerių metų) - į Biržų internatą, o mane
(buvau 12 metų) paliko Žagarėje, kad niekas nepaliudytų, kaip
su mumis elgėsi. O mokytojų kurstomi vaikai elgėsi žiauriai. Šeštadieniui
atėjus, aš nesikeldavau iš lovos, nes į mokyklą neidavau, tai
vaikai mane miegančią apipildavo šaltu vandeniu, suvyniodavo į
anklodę ir tempdavo į kitas patalpas, kur vyko pamokos. Pasodindavo
į suolą, bet aš užsikimšdavau ausis, nuleisdavau galvą ir nė į
vieną mokytojų klausimą neatsakydavau. Vaikai daužydavo man per
galvą knygomis, kumsčiais, liniuotėmis, spjaudydavo, apipildavo
rašalu ar šaltu vandeniu, badydavo adatomis, tampydavo už kasų,
net degindavo degtukais plaukų galus ir juos raudavo.
Be to, mūsų tikėjimas draudė valgyti kiaulieną,
nes ji yra nešvarus maistas. O internate beveik viskas buvo gaminama
iš kiaulienos. Todėl aš maistą rinkdavausi ir dažniau valgydavau
duoną, bet mokiniai, sužinoję, kad aš valgau daugiau duonos, ją
aptepdavo lašiniais. Po to aš ir duonos atsisakydavau, mano organizmas
buvo nusilpęs ir neatsparus ligoms. Dažnai skaudėdavo galvą, skrandį,
kepenis, žarnyną, taip pat jausdavau skausmus širdies plote. Sugadinau
akis, nes dažnai verkdavau taip buvau pasiilgusi mamos, tėčio,
sesutės ir broliuko. Bet mums susitikti buvo draudžiama, nes mes
buvome kalinami už tikėjimą, o ne už vagystes ar chuliganizmą.
Per atostogas išveždavo į pionierių lagerį dirbti, nes poilsio
ten buvo mažai. Norėjau ne kartą pasprukti ir sugrįžti pas tėvelius,
bet visą laiką buvau vaikų stebima. Mokytojai liepė saugoti, kad
aš nepabėgčiau.
Taip mes buvome kankinami trejus metus. Susirašinėdami
laiškais, kuriuos perduodavo mūsų draugai vaikai, nutarėme iš
internatų visi trys pabėgti. Tada tėvai mus išvežė į Ukrainą,
kur mūsų niekas nepersekiojo.
Ukrainoje mus visi pamilo ir gerbė už sąžiningumą.
Tėvelis suorganizavo statybininkų brigadą. Jis buvo mūrininkas,
mama ir sesuo - tinkuotojos, aš betonuotoja, o broliukas dažytojas.
Nuo pamatų iki užrakto visus darbus atlikdavome sąžiningai ir
kokybiškai. Labai gaila, kad neįgijome aukštojo išsilavinimo,
nes kol išmokome ukrainietiškai ir rusiškai kalbėti ir rašyti,
atėjo laikas tekėti ir pakeisti pavardes, kad mūsų daugiau niekas
neišplėštų iš mamos rankų ir nebekankintų. 1968 metais ištekėjau
už vyro, kuris žadėjo pasikrikštyti ir priimti mūsų tikėjimą.
Bet savo pažado neištesėjo, nes buvo komunistas ir mėgo leisti
laiką su svetimomis moterimis, aš jį užklupau darbo kabinete su
moterimi ir tada oficialiai išsiskyriau. Nuo 1981 metų savo sūnų
Genutį Drungį auginau viena, padedama tėvų. Jis išaugo geras ir
protingas vaikas. Atitarnavo armijoje ir gyvena su seneliu, tiksliau,
mano tėvuku, nes mamą ir seserį palaidojau Ukrainoje.
Mano sūnus nori gyventi Lietuvoje, savo mamos
gimtinėje. Bet aš gyvenu pas vyrą, su kuriuo išsiskyriau, viename
mažame kambarėlyje ir miegu ant grindų, nes neturiu net sudedamosios
sofos, neturiu už ką nusipirkti nei spintos, nei televizoriaus,
nei šaldytuvo. Kadangi man 52 metai, esu be specialybės, be aukštojo
išsilavinimo, nemoku anglų kalbos, nemoku naudotis kompiuteriu
ir neturiu automobilio, todėl esu niekam nereikalinga ir į darbą
niekas nepriima. Skolos per tuos ketverius metus užaugo iki aštuonių
tūkstančių litų. Esu registruota darbo biržoje, bet pašalpos negaunu.
Socialinė parama skiriama tik vieną kartą per metus ir tik 60
litų. Norėčiau paklausti valdžios vyrų, kurie skiria tiek pašalpos,
ar jie už tiek pragyventų nors vieną savaitę? Užtat esu labai
dėkinga savo kaimynei Julijai, kuri mane paremia produktais, ir
Leokadijai.
Tuomet, būdama maža, nežinojau jokių vargų, nesupratau,
kas yra širdies skausmas. Kažkas yra pasakęs, kad širdis neturi
raukšlių, joje pasilieka tik randai, kurie iki šiol neužgijo.
Jau spėjau pajusti piktų žmonių grubų elgesį, išdavystes, apgaules.
Mano širdis dar nepaseno. Ji ir nepasens, nes aš tikiu Dievą ir
pildau visus Dievo įsakymus. Einu į susirinkimus šeštadieniais,
klausausi skelbėjų pamokslų ir giedu giesmes.
Prašyčiau visų: branginkime vieni kitus! Nekalkime
vinių į kito žmogaus širdį ištraukus liks žymės. Mano gyvenimas
tai knyga: jos pradžią ir pabaigą užrašome patys, tačiau ne
viską taip, kaip norėtume. Metų vandenys nusineša viską, kas sena,
atplukdo nauja, tai, kas dar nežinoma, nesuprantama. Tačiau svarbiausia
ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios buvo įsimintinos.
Ir štai ką prisimenu vokiečiai už padarytas skriaudas sumokėjo
kompensacijas. Laikas ir Lietuvos žmonėms atlyginti už praeityje,
vaikystėje, padarytas skriaudas ir žaizdas, kurios neužgijo iki
šiol.
Pradėjau rinkti dokumentus, kad gaučiau pabėgėlės
statusą. Mažeikių miesto teismas atsiuntė paaiškinimą, kad 1961-1962
metų bylų nutartys sunaikintos, tarp jų ir mūsų šeimos. Bet jie
pamiršo vieną dalyką kad yra gyvų liudytojų, mačiusių, kaip
teismo posėdyje teisėjai nusprendė iš mamos mus atimti dėl religinių
jos įsitikinimų. Kiti visi dokumentai yra.
Štai ir dabar saugumas nepalieka manęs ramybėje.
Ir nepriklausomoje Lietuvoje mums tenka kęsti tuos vargus, kuriuos
kentėjome sovietų Lietuvoje.
Danutė DRUNGYTĖ
© 2003 "XXI amžius"