Paupio metraštininkas
|
Lietuvos patriotas, poetas,
visų gerbiamas ir mylimas
žmogus Antanas Čekaitis
|
Irenos ir Antano Čekaičių namelis stovi ramioje
Rambyno gatvėje. Čia, Jonavoje, jį visi žino, nes balkone patupdyta
šio kopija - dailus nameliukas, nelyg koks inkilas, traukiantis
kiekvieno praeivio akį. Tokio niekur nerasi. Turbūt darbštus
ir grožį mylintis žmogus čia gyvena,- dažnai praeidami pagalvodavome.
O susipažinus su Antanu spėjimas pasitvirtino su kaupu. Nedaug
belikę nūnai žmonių, kurie, tiek iškentėję baisybių, dar spinduliuotų
gerumu ir džiaugtųsi kiekviena pragyventa diena, nors jau skaičiuoja
septyniasdešimt devintuosius metus. Į šiuos namus užsuka žmonės,
trokštantys pasisemti stiprybės, gerosios dvasios, kurią skleidža
abu Čekaičiai.
A.Čekaitis, paprašytas papasakoti apie savo
sudėtingą ir įdomų gyvenimą, palenkia baltutėlę galvą, nusišypso.
Jam malonu, kad kažkas dar domisi jo praeitimi, nes toji praeitis
- tai ir Lietuvos praeitis.
Į Jonavą Antanas drauge su žmona Irena atkako
nuo Paupio, kuris driekiasi tarp Raseinių, Viduklės ir Eržvilko.
Pro Paupį teka upelis Upė. Čia nuostabi gamta ir žmonės, nors
tų senųjų kaimynų jau mažai belikę. Išnyko aplink ištisi kaimai.
Jaunieji išsibarstę po miestus, o atsikėlėliai nežino jo praeities.
Čia prabėgo Antano vaikystė ir jaunystė. Iš čia su tėvais ir seserimis
buvo išvežtas į tolimąją Igarką. Dar anksčiau išgyveno karo žiaurumus.
Po karo tapo partizanų ryšininku, visada tikėjo, kad Lietuva taps
laisva. Tikėjo tuo ir Igarkoje, ir Maklakove. Grįždamas į tėvynę
ir pamatęs ant Jenisiejaus kranto keletą žydinčių laukinių obelaičių,
mintimis nuskriejo į Lietuvą: Sveika, Lietuva, tiek vargų iškentėjus...
Su žmona Irena susipažino Igarkoje. Trejus metus
laukė atvykstant čia kunigo, kuris turėjo sutuokti. Dievas, anot
Antano, nedavė vaikų, bet užtat davė darbščią ir gerą gyvenimo
draugę. Neseniai čia, Jonavoje, atšoko auksines vestuves. Duok
Dieve, visiems tokios meilės ir supratimo.
A.Čekaitis niekada nesėdėjo be darbo. Jo rankoms
nėra kada ilsėtis. Iš tėvelio išmokęs drožinėti, to amato niekad
ir neužmiršo, neužmetė. Namuose buvo įkūręs net muziejų. Drožiniai
bei kitokie eksponatai užėmė daug vietos, todėl nusprendė viską
perduoti Paupio mokyklai. Dabar džiaugiasi, kad tėviškėje dirba
žmonės, kuriems rūpi jo kūryba. Prieš dešimtmetį išleido knygą
Leiskit mylėti tėvynę. Joje gražiai suguldyti prisiminimai apie
Paupį, ten gyvenusius žmones, apie tremtį. Kaip rašo knygos redaktorė
D.Kuliavienė, šiuos atsiminimus rašė tik pradžios mokykloje besimokęs
žmogus, tačiau dėl to jų vertė ne mažėja, tik didėja. Rašo Antanas
ir eilėraščius, kurie kupini gerumo, meilės tėvynei, augančiai
kartai. Žmona sako, kad vyras net prie televizoriaus mažai knapso.
Vis užsidaręs kambaryje rašo ir rašo. Sukūrė net himną Paupiui:
Tylioj nakties tamsumoj/Broliai į žygį išėjo,/Visų kliūčių daugumoj/Laisvę
Tėvynei prisiekę...
Ne tik jonaviečio eksponatai, drožiniai puošia
Paupio mokyklą. Ten jis pasodino ir šešias sidabrines eglaites:
tris mergaitėms, tris berniukams. Jas prižiūri mokytoja Vida Blažienė.
Violeta ŠAVIRIENĖ,
Marius GLINSKAS
Jonava
© 2004 "XXI amžius"