|
Vyskupo dukterėčia
Bronius VERTELKA
 |
|
Vyskupo K. Paltaroko
dukterėčia Valerija Paltarokaitė
|
Penkiaaukščio namo Durpyno gatvėje vieno kambario
butas Panevėžyje pilnutėlis auginamų gėlių. Ant sienos kabo vyskupo
Kazimiero Paltaroko portretas. Šio buto savininkė - jo dukterėčia
Valerija Paltarokaitė.
Mamą buvo pamilęs būsimasis rašytojas
Valerijos tėvas Jurgis Paltarokas buvo jauniausias
vaikas Juozapo ir Uršulės Paltarokų šeimoje. Ūkininkui buvo patikėtos
Linkuvos parapijos maršalkos pareigos. Mama šeimininkaudavo namuose.
Apolonija Plukaitė buvo graži, gera, tvirtai tikinti. Jos tėvas
buvo irgi itin pamaldus. Nueiti į bažnyčią jam būdavo netoli,
todėl, apsiavęs naginėmis, pėsčias ją ir pasiekdavo.
|
Paupio metraštininkas
 |
|
Lietuvos patriotas, poetas,
visų gerbiamas ir mylimas
žmogus Antanas Čekaitis
|
Irenos ir Antano Čekaičių namelis stovi ramioje
Rambyno gatvėje. Čia, Jonavoje, jį visi žino, nes balkone patupdyta
šio kopija - dailus nameliukas, nelyg koks inkilas, traukiantis
kiekvieno praeivio akį. Tokio niekur nerasi. Turbūt darbštus
ir grožį mylintis žmogus čia gyvena,- dažnai praeidami pagalvodavome.
O susipažinus su Antanu spėjimas pasitvirtino su kaupu. Nedaug
belikę nūnai žmonių, kurie, tiek iškentėję baisybių, dar spinduliuotų
gerumu ir džiaugtųsi kiekviena pragyventa diena, nors jau skaičiuoja
septyniasdešimt devintuosius metus. Į šiuos namus užsuka žmonės,
trokštantys pasisemti stiprybės, gerosios dvasios, kurią skleidža
abu Čekaičiai.
|
Dėl mylimo vyro - į tremtį
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Zofija Kaušakienė greit
švęs garbingą devyniasdešimtmetį
|
Zofijai Kaušakienei balandį sukaks devyniasdešimt.
Dukra Vitalija ir sūnus Albertas jau senokai kalbina motiną palikti
Kunigiškių antrąjį kaimą Svėdasų krašte ir kraustytis pas juos
į Klaipėdą. Tačiau senutė nori dar kuo ilgiau pagyventi Kunigiškiuose,
nes su šia vietove ją sieja daugybė prisiminimų. Čia stovi jos
su vyru Vytautu statyta, puoselėta sodyba, auga didelis sodas,
šitiek prabėgo bendro gyvenimo metų. Norėčiau niekur iš čia neišvažiuoti,
likti Kunigiškiuose iki pat gyvenimo pabaigos, - sako žilagalvė.
Svėdasų kapinėse ilsisi ir jos geriausias, ištikimiausias gyvenimo
draugas Vytautas, po sunkios ligos miręs prieš
pora metų.
|
|
Romano vertas senolio gyvenimas
Bronius VERTELKA
 |
|
Sudėtingą gyvenimą nugyvenęs
Vladas Žižniauskas
|
Senukas dažnokai prieidavo prie lango ir tylomis
tyrinėdavo gaudžiančio miesto panoramą. Ligoninės aštunto aukšto
palatos kaimynai nebeklausinėdavo, kodėl jis taip daro. Jie suprato:žilagalvis
ilgisi savųjų namų.
Vladą Žižniauską į ligoninės Priimamąjį skyrių
atvežė praradusį balsą. Senukas blogai pasijuto namuose. Žiūrėdamas
televizijos laidą apie gyvūniją, staigiai ėmė trūkti oro. Norėdamas
jo įkvėpti, dar bandė išbėgti kieman.
Medikai vaistais sodietį greit pastatė ant kojų.
Ir balsą jis atgavo. Netrukus žmogų perkėlė į sveikstančiųjų palatą.
Netrūko jį lankančiųjų. Kiekvienas toks apsilankymas buvo puikus
vaistas sveikstančiam organizmui.
|
|
|
Penkiasdešimt metų
vis į tą kalnelį
Birutė NENĖNIENĖ
 |
|
Pajevonio vargonininkas
Filemonas Bruzgulis
Romo Čėplos nuotraukos
|
Visada svetingi
Taip, tai aš, telefono ragelyje išgirdau švelnų,
malonų tarsi jaunuolio balsą, nors gerai žinojau, kad kalbuosi su
šią vasarą septyniasdešimtmetį paminėjusiu žmogumi. Pavasarį sukaks
penkiasdešimt metų, kai Filemonas Bruzgulis vargonininkauja Pajevonio
parapijos bažnyčioje. Tai vienintelis toks veteranas dekanate ir
retas atvejis Lietuvoje. Tinku į Raudonąją knygą, nes esu nykstanti
rūšis, tokiu pat švelniu balsu juokus laidė vargonininkas, kai
susėdome erdviausioje jo namų kertėje. Padidinto kambario ir jame
stovinčio instrumento paskirtis tikslinė kai bažnyčioje per šalta,
choristai čia renkasi repetuoti. Kartais švęsti, padainuoti. Bruzgulių
namai visada svetingi. Žmona Elena irgi choristė, nuo septyniolikos
metų. Jauni Bruzguliai turėjo ir valdiškus darbus, bet reikėjo manytis,
kaip jaukiau namų gūžtą susukti, kaip išmokslinti tris savo vaikus.
Ėmėsi papildomų darbų: Elena augino gėles, Filemonas fotografavo
ir daugino laidotuvių, vestuvių nuotraukas. Dabar džiaugiasi ir
nameliu netoli bažnyčios, ir dorais vaikais, žvitriais vaikaičiais,
o labiausiai tuo, kad dar abu pajėgūs, gali laiko skirti giesme
šlovinti Viešpatį.
|
|
|
Sielos ugnis liepsnoja
žodžio židinyje
Ant saulelė nuo mūs atstodama ritas
šiais
lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio žodžiais Utenos
pensionate prasidėjo tradicinė, jau šeštoji, poezijos šventė. Pasak
pensionate leidžiamo laikraščio Mūsų namai redaktoriaus Romualdo
Bauros, pensionato literatų kūryba ne kartą skambėjo įvairiuose
renginiuose bei buvo publikuota rajoniniuose ir respublikiniuose
leidiniuose.
|
| |
|
