"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. kovo 5 d., Nr. 1 (8)

PRIEDAI









Dėl mylimo vyro - į tremtį

Vytautas BAGDONAS

Zofija Kaušakienė greit švęs garbingą devyniasdešimtmetį

Savo mama rūpinasi į Kunigiškius
iš Klaipėdos grįžusi dukra Vitalija

Zofijai Kaušakienei balandį sukaks devyniasdešimt. Dukra Vitalija ir sūnus Albertas jau senokai kalbina motiną palikti Kunigiškių antrąjį kaimą Svėdasų krašte ir kraustytis pas juos į Klaipėdą. Tačiau senutė nori dar kuo ilgiau pagyventi Kunigiškiuose, nes su šia vietove ją sieja daugybė prisiminimų. Čia stovi jos su vyru Vytautu statyta, puoselėta sodyba, auga didelis sodas, šitiek prabėgo bendro gyvenimo metų. „Norėčiau niekur iš čia neišvažiuoti, likti Kunigiškiuose iki pat gyvenimo pabaigos“, - sako žilagalvė. Svėdasų kapinėse ilsisi ir jos geriausias, ištikimiausias gyvenimo draugas Vytautas, po sunkios ligos miręs prieš pora metų.

Dėl mylimo vyro ji nepabūgo Sibiro tolių, net du kartus važiavo jo lankyti į Komijos lagerius, vežė maisto, gelbėjo Vytautą nuo mirties. Savo valia Zofija pasirinko ir tremtį, paskui vyrą išvažiavo į Karagandą. Abu su vyru daug dešimtmečių triūsė kolūkyje ir kūrė savo lizdelį čia, Kunigiškiuose.

Siuvėją pavadino marčia…

Zofijos gimimo liudijime užrašyta, jog jinai gimusi Viešintų valsčiaus Akmenos dvare. O nuolatinės gyvenamosios vietos, savo trobos ir žemės Giedraičių šeima neturėjo. Važiuodavo gyventi tenai, kur galėdavo išsinuomoti žemės. Apsistodavo šen bei ten ilgesniam ar trumpesniam laikui. Šeimoje augo net devynetas vaikų, dar keturi mirė būdami maži. Taigi duonos jų troboje niekuomet nebuvo per daug. Ir Zofijai, ir kitiems vaikams nuo mažų dienų teko ganyti gyvulius, tarnauti turtingesniems ūkininkams.

Ji šiek tiek ragavo ir mokslo – porą žiemų mokėsi Alotose, dar vieną žiemą – Šimonyse. Ilgesniam laikui Giedraičiai apsistojo Kamajų valsčiaus Viktoriškių kaime, šičia jie nuomojo nemažą gabalą žemės net devynerius metus.

Didelė šeima pradėjo byrėti. Vyresnieji vaikai sukūrė savo šeimas, kas kur išvažinėjo. 1935-aisiais mirė Zofijos tėvas. Su mama liko tiktai dvi jaunylės seserys - Zofija ir Adelė. Brolis Boleslovas išėjo užkuriomis į Nemeniūnų kaimą Kamajų valsčiuje, pradėjo statyti trobesius. Jam padėjo motina su dukromis ir prie statybų, ir prie ūkio darbų. Čia jos ir apsigyveno. Zofija pramoko siuvėjos amato ir pradėjo pelnytis sau duoną. Merginos būta gabios, ji buvo kviečiama siūti tai į vieną, tai į kitą sodžių. Taip atkeliavo ir pas savo pusbrolį Kostą Skinderį į Kunigiškius Svėdasų valsčiuje. Netoli Skinderių trobų stovėjo ir nedidukė Kaušakių gryčiukė. Vos atvažiavusi Zofija ieškojo pusbrolio namo ir kieme sutiko Joną Kaušakį – savo būsimo vyro tėvą. Tasai iš karto merginą pavadino „marčia“. Kelias dienas ji siuvo Skinderių troboje, o senasis Kaušakys vis čionai ateidavo ir vis vadino Zofiją „marčia“. Ši net pyktelėjo: kokia ji marti, jei dar tekėti neketina, o ir Vytauto net nepažįsta.

Kai jaunoji siuvėja susirengė išvažiuoti, Kaušakiai pasikvietė į savo gryčiukę, kurią juokais vadino „vienuolynu“. Čia jos laukė vaišėmis nukrautas stalas ir netikėtas pasiūlymas. Senieji Kaušakiai pasiūlė tuoj pat kinkyti arklį ir važiuoti į Svėdasus „ant užsakų“, tai yra ištekėti už jų sūnaus Vytauto. Zofiją toks pasiūlymas tiesiog pribloškė. Be to, už Vytautą ji buvo vyresnė, tačiau tėvai nuramino ir sakė, kad jiems reikalinga rimta, darbšti šeimininkė, gera marti, o Zofija kaip tiktai tokia ir yra. Na, o dėl metų kitų skirtumo nereikia išgyventi… Mergina nieko konkretaus neatsakė, tik prasitarė, kad reikia pasitarti su motina. Išvažiavus namo, Vytautas nebedavė ramybės, pasipiršo Zofijai. Gegužės mėnesį jinai siuvo pas pusbrolį, bendravo su Kaušakiais, o liepos 2-ąją jau įvyko judviejų vestuvės. Tą 1944-ųjų vasarą Zofija persikėlė iš Viktoriškių į Kunigiškius, apsigyveno dar 1914 metais statytame name. Vėliau kai kuriuos pastatus sugriovė kolūkio vyrai, o nacionalizuotus pastatus kolūkis naudojo savo reikmėms. Kiti statiniai per dešimtmečius vos nesugriuvo patys. 1970-aisiais Kaušakiai pasistatė naują trobą, kitus pastatus.

Šeimyninė laimė tetruko metus

1945-ųjų rugsėjį buvo areštuotas Vytauto tėvas Jonas Kaušakys. Jis buvo labai pamaldus, ramus, doras, ūkiškas žmogus, niekam nieko blogo nepadaręs. Rėmė partizanus, svajojo apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. KGB norėjo jį užverbuoti ir padaryti savo agentu. Kai šis nesutiko, „troikos“ buvo nuteistas. Jis savo gimtinės jau nebeišvydo. Kalėjo toli nuo Lietuvos – Jaroslavlio srities Ugličio kalėjime. Mirė lageryje 1954 m. birželio 1-ąją. Net nežinoma, kur buvo palaidotas, kokiame kape atgulė amžinojo poilsio. Po daugelio metų Vytautas ir Zofija Kaušakiai tėveliui Jonui atminti savo sodyboje Kunigiškiuose pastatė kryžių, ant kurio užrašė prasmingus Bernardo Brazdžionio posmus: „Amžiams švies jų žingsniai kruvini…“

Bet tas atminimo kryžius atsiras žymiai vėliau, kai Vytautas, perėjęs Sibiro gulagus, vėl gyvens gimtinėje. V.Kaušakiui nebuvo lemta pamatyti gyvo tėvelio, nepalydėjo jis į paskutiniąją kelionę ir motinos, kuri mirė 1954 m. gruodžio 28 d. ir buvo palaidota Kaune, Petrašiūnuose.

Kai dar J.Kaušakys buvo laikomas suimtas Lietuvoje, sūnus su savo žmona jam nunešdavo maisto, bandydavo susitikti. Kai abu sutuoktiniai vieną lapkričio dieną jam nunešė maisto, Vytautas buvo sulaikytas. Kagėbistai bandė užverbuoti ir jį, klausinėjo įvairiausių dalykų apie partizanus. Kai nieko nepavyko išpešti, o agentu jis kategoriškai atsisakė tapti, Vytautas buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Jis išvežtas į lagerį Komijoje. O namuose likęs turtas buvo teismo antstolių aprašytas, įkainotas 40 tūkstančių červoncų. Prasidėjo teismai, aprašyto turto dalybos. Visas Kaušakių turtas buvo padalytas į penkias dalis: Vytautui, jo motinai, tėvui, žmonai ir ką tik gimusiai dukrelei. Pasiskolinus pinigų, keturios turto dalys buvo vos ne vos išpirktos. Tik pritrūko pinigų išpirkti Vytauto tėvo turto dalį. Jis buvo nacionalizuotas ir vėliau atiteko kolūkiui…

Ieškoti vyro – į Komiją

1948-ųjų gegužės pabaigoje Zofija išsirengė į kelionę Komijon. Ji labai nerimavo dėl vyro likimo. Iš Vytauto per Visus šventuosius 1947-ųjų lapkritį tegavo vienintelį trikampį laišką. Vėliau, kiek siuntė laiškų, pinigų, siuntinių, – viskas dingdavo nežinioje. Nedavė jokios žinelės apie save Vytautas, negauta jokio atsakymo ir iš lagerio ar pašto įstaigos, nors kai kurie laiškai, siuntiniai buvo siunčiami su prašymu duoti atsakymą apie jų įteikimą adresatui. Taip pradingo net šeši siuntiniai. Tiesa, siųsti pinigai grįžo atgal tuomet, kai Zofija, aplankiusi vyrą, parvažiavo iš Komijos.

Negaudama jokios žinelės iš Vytauto, Zofija ryžosi tolimai kelionei. Nors nemokėjo nė žodžio rusiškai, nežinojo, kur yra ta Komijos autonominė respublika. Sušlavė paskutinius grūdus iš aruodo, pardavė tuos trejetą centnerių po 115 červoncų už centnerį, prisikepė naminės duonos, prisidėjo lašinių, naminės ir išvažiavo į Rokiškio geležinkelio stotį. O čia – sumaištis, verksmai, nes buvo tremiami žmonės. Pradėjo verkti ir jinai. Kai kažkokios moterys pasiteiravo, ko ji verkianti, Zofija papasakojo savo graudžią istoriją. Tos nepažįstamosios patarė kuo greičiau sėsti į traukinį ir išvažiuoti, nes nežinia, kaip gali viskas pakrypti. Iš tiesų nedaug tetrūko, kad ir jinai būtų atsidūrusi gyvuliniuose vagonuose šalia tremiamų žmonių. Kaip vėliau paaiškėjo, tą vakarą, kai Zofija atvažiavo į Rokiškio geležinkelio stotį, į jos namus buvo užsukę stribai ir aktyvistai. Norėta išvežti Zofiją ir Vytauto motiną. Tačiau nė vienos nerado – motina kažkur buvo išėjusi ir namie nenakvojo, Zofija jau laukė traukinio vykti pas vyrą. 1946 m. sausio 15 d. gimusi dukrelė Vitutė buvo palikta pas gimines. Neradę žmonių, namuose trėmimų organizatoriai viską išvartė, išvogė, konfiskavo, o į sunkvežimius pririnko niekuo nenusikaltusių žmonių iš Kunigiškių, Vaitkūnų ir kitų kaimų - „planą“ vis tiek įvykdė…

Sunki kelionė į nežinia

Vargais negalais Zofija pasiekė Dvinską (dabar Daugpilis). Tuo metu daugelis traukinių važiavo tik kas antrą dieną, todėl stotyse buvo minios žmonių. Kai kurie traukiniai važiavo sausakimšai prigrūsti kariškių, todėl civilių žmonių net neimdavo. Pas vyrą važiavusiai kunigiškietei verkiant reikėjo patekti į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Traukiniai lėkė pro šalį ir net nesustodavo, o jei stabtelėdavo, tai keleivių nepriimdavo. Tačiau Zofijai kartą nusišypsojo laimė. Viename vagone važiavęs jūreivis atidarė langą ir pasiūlė jai tokiu būdu patekti į traukinį. Iš pradžių Zofija įmetė maišus su maisto produktais, paskui, geraširdžio jūreivio padedama, įsiropštė pati. Tiesa, maišas su duona vagone beregint dingo, tačiau kiti maišai liko prie Zofijos. Jūreivis Zofiją užkėlė ant bagažo lentynos, uždėjo ant galvos jūreivišką kepurę, užklojo savo miline ir atėjusiems tikrinti dokumentų pareigūnams sakė, kad ten ilsisi labai pavargęs jo draugas, ir prašė nežadinti. Taip laimingai kunigiškietė pasiekė Leningradą. Čia informacijos tarnyboje sužinojo, kaip nuvažiuoti į Kotlasą. O šiame mieste, padedama gerų žmonių, surado traukinį, važiuojantį vyro lagerio link. Tiesa, atvažiavus į geležinkelio stotį, dar 120 kilometrų reikėjo važiuoti sunkvežimiu. Visur ji sutiko gerų žmonių, kurie aiškino, rodė, nemokančiai rusų kalbos padėjo susigaudyti. Tik bėda buvo su maistu. Lašinių moteris turėjo pakankamai, o duona buvo pradingusi. Viename turguje pirko forminės duonos kepalėlį, sumokėjusi krūvelę pinigų.

Pasitiko ne žmogus, o kaulų krūva

Zofiją lageryje labai nustebino kariškių mandagumas, geranoriškumas. Apgyvendino ją trobelėje, leido pailsėti, žadėjo kuo greičiau organizuoti pasimatymą su vyru. Tik minėjo, kad jisai komandiruotėje tolokai nuo lagerio. Išgirdęs žinią, kad atvažiavo moteris iš Lietuvos, tuoj prisistatė toks žydas iš Ukmergės ir pradėjo teirautis, kokia padėtis Lietuvoje, kaip laikosi ten žydai. Perspėjo, kad jokiu būdu Zofija neįsigeistų pati ieškoti vyro toje „komandiruotėje“. Ten vien miškai, nėra jokio transporto, nevažiuoja net arkliai, lengva pasiklysti ir žūti. Todėl Zofija kantriai laukė tame namelyje, kuriame buvo apgyvendinta. Išlaukė tris dienas, o Vytauto vis nėra. Moteriškė sunerimo ir pradėjo lagerio viršininkų prašyti pasakyti teisybę: gal jos vyro jau nebėra gyvo? Pagaliau pamatė savo mylimąjį. Vos atpažino, nes išvydo priešais save ligotą, išsekusį žmogų. „Tai buvo vieni kaulai, ant kurių styrojo drabužiai. O juk prieš susitikimą jį geriau pavalgydino, aprengė, bet vis tiek buvo baisu į jį žiūrėti, – su ašaromis akyse tą susitikimą prisimena kunigiškietė. – Vytautas buvo ne tiktai labai nusilpęs, išvargęs, bet ir kažkoks labai keistas. Mažai kalbėjo, buvo nuleidęs galvą, net nepasidomėjo, kaip gyvena motina, nepaklausė apie vaikelį, nors mane paliko nėščią. Tik teiravosi, ar duonos namuose dar yra, ar nebadaujame. Ir prašė duonos valgyti…“

Tuo metu, kai ji išvažiavo pas vyrą į lagerį, Lietuvoje pinigai dar buvo červoncai, o Komijoje jau buvo rubliai. Pakeitusi turimus červoncus į rublius, Zofija gavo krūvą pinigų. Todėl 150 rublių įkišo į vieno viršininko bato aulą, dar paliko trejetą butelių naminukės. Iš karto Vytautui buvo skirtas geresnis maistas, į darbą jam nebereikėjo eiti. Vėliau paskyrė į lengvesnį darbą. Buvo „pamaloninta“ ir kita lagerio valdžia, tad Vytautui prasidėjo lengvesnės dienos. Labai daug padėjo ir žmonos atvežtas maistas. Jis pradėjo atsigauti. Galima drąsiai sakyti, kad Zofija tuomet išgelbėjo vyro gyvybę. Jeigu jinai nebūtų drįsusi atvykti, V.Kaušakio gyvybė būtų greitai užgesusi.

Ir vėl – į kelionę

Kitais metais Z.Kaušakienė vėl susirengė pas vyrą į lagerį. Šį kartą teko atsisakyti karvės, nes į Komiją vėl susirengė su maisto produktų maišais, krūvele pinigų „pamaloninti“ viršininkams. Vytautas jau nebebuvo kaulų krūva. Jis pasitiko žmoną linksmas, geros nuotaikos, džiaugėsi susitikimu. Sakė, kad šį kartą duonos jau nebeprašys, ir vis klausinėjo apie šeimą, motiną, kitus artimuosius. Zofiją vėl pradžiugino viršininkus lietuvišku maistu, pinigais. Vienas iš lagerio vadovų jai patarė daugiau nebevažinėti ir vyro nelankyti. „Jei dar kartą čia atvažiuosi – tai ir pasiliksi“, – pagrasino jisai. O to viršininko žmona, kirsdama Zofijos atvežtus lašinius, vis klausinėjo, kaip tie lašiniai yra padaromi, suklijuojami. Rusų kalbos šiek tiek pramokusiai kunigiškietei vis tiek sunku buvo lašinių „gamybą“ nupasakoti. Daugiau moteris į lagerį nebevažiavo, su vyru ryšius palaikė laiškais, siųsdavo ir siuntinius. Kai Vytautas atsigavo, jis buvo perkeltas į Omską, vėliau – į Karagandą.

Priverstinės skyrybos

Z.Kaušakienė 1949-aisiais vėl tapo Giedraityte. Mergautinė pavardė jai buvo grąžinta po skyrybų su vyru. Taip likimas lėmė, kad Vytautui ir Zofijai teko išsiskirti. Kai įsikūrė „Lenino keliu“ kolūkis, Kaušakienės į jį nepriėmė. Politinių kalinių žmona ir marti „netiko“ kolūkiui, buvo nepatikimas „elementas“. Nebūdama kolūkiete, moteris negalėjo laikyti gyvulių, gauti ganyklą karvei, žemės sklypą ir t.t., o kaip išmaitinti dukrelę, kaip suruošti siuntinius Vytautui ir jo tėvui? Nori nenori, teko fiktyviai išsiskirti. Tuomet Z.Giedraitytė į kolūkį buvo priimta ir gavo visas pagal kolūkio įstatus numatytas lengvatas. Kad tos skyrybos „tik dėl akių“, žinojo ne vienas kolūkio valdžios atstovas. Antai pirmininkas, išleisdamas Zofiją į Komiją aplankyti Vytauto, yra sakęs: „Neturime teisės išskirti šeimos, reikia leisti žmonai aplankyti vyrą“.

Ir kelionėje ar nuvažiavus į vietą, kai buvo nuolat tikrinami dokumentai, niekas nepasidomėjo, kodėl moteris važiuoja pas buvusį savo vyrą.

Vėliau santuoka buvo atnaujinta ir Zofija su Vytautu vėl tapo šeima.

Į tremtį – paskui vyrą

Politinis kalinys V.Kaušakys buvo nuteistas dešimčiai metų. Kai bausmę atliko, niekas jo į namus neišleido, paliko tremtyje. 1955 m. birželio 5 d. Zofija su dešimtus metus einančia dukra Vitalija išvažiuoja į Kazachstaną – į Karagandą. Zofija nusprendė išvažiuoti gyventi pas vyrą. Dukrelė tėčio dar nebuvo mačiusi, tad į kelionę važiavo su džiaugsmu. Tiktai ji labai nerimavo, kad tėtis nebūtų rusas. Ji niekaip nesuprato, kaip tėtis gali būti lietuvis, jei gyvena kažkur Rusijoje.

Vitalija labai džiaugėsi susitikimu su tėveliui, prie jo labai prisirišo, niekur nesitraukdavo. Vytautui irgi buvo gera matyti šalia savo šeimą, dalytis su ja rūpesčiais ir džiaugsmais. Karagandoje Zofija su dukra išbuvo porą metų. Ji dirbo siuvėja, Vytautas šachtoje kasė akmens anglis. Namo į Kunigiškius jie grįžo 1957-ųjų paskutinę gegužės dieną. Parvyko jau keturiese – Karagandoje gimė sūnus Albertas.

Po Stalino mirties buvo paskelbta amnestija, ir Vytautas galėjo tuoj pat grįžti į Lietuvą. Deja, prireikė visokiausių dokumentų, pažymų, atsirado biurokratinių kliūčių, daug mėnesių teko laukti tos išsiilgtos kelionės į gimtuosius namus.

Gyvenimas Kunigiškiuose

Vos sugrįžę į Kunigiškius, Kaušakiai įsidarbino kolūkyje. Vytautas darbavosi prie gaterio, įrengto jų sodybos kieme. Vėliau daug dešimtmečių dirbo traktoriumi, netgi ir išėjęs į pensiją namuose nesėdėjo, darbštus traktorininkas buvo reikalingas. Zofija porą metų prižiūrėjo aveles, paskui iki pensijos dirbo melžėja. Taip besidarbuojant išaugo ir vaikai. 1970-aisiais pasistatė dailų namą. Šitiek išvargę, išgyvenę Kaušakiai savo namuose, savo gimtajame krašte sulaukė žilos senatvės. Gaila, sunki liga pakirto Vytauto sveikatą, pernai pavasarį jis mirė. Dabar Z.Kaušakienė gyvena Kunigiškiuose su dukra Vitalija. Jinai, tris dešimtmečius pragyvenusi Klaipėdoje, laikinai sugrįžo pas motiną, rūpinasi senute.

Z.Kaušakienė patenkinta dukros pagalba, džiaugiasi, kad aplinkui gyvena geri žmonės, kurie nuveža ją į bažnyčią, pas daktarus, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

© 2004 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija