"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. kovo 5 d., Nr. 1 (8)

PRIEDAI









Romano vertas senolio gyvenimas

Bronius VERTELKA

Sudėtingą gyvenimą nugyvenęs
Vladas Žižniauskas

Senukas dažnokai prieidavo prie lango ir tylomis tyrinėdavo gaudžiančio miesto panoramą. Ligoninės aštunto aukšto palatos kaimynai nebeklausinėdavo, kodėl jis taip daro. Jie suprato:žilagalvis ilgisi savųjų namų.

Vladą Žižniauską į ligoninės Priimamąjį skyrių atvežė praradusį balsą. Senukas blogai pasijuto namuose. Žiūrėdamas televizijos laidą apie gyvūniją, staigiai ėmė trūkti oro. Norėdamas jo įkvėpti, dar bandė išbėgti kieman.

Medikai vaistais sodietį greit pastatė ant kojų. Ir balsą jis atgavo. Netrukus žmogų perkėlė į sveikstančiųjų palatą. Netrūko jį lankančiųjų. Kiekvienas toks apsilankymas buvo puikus vaistas sveikstančiam organizmui.

Sunku buvo patikėti, jog V. Žižniauskui - 88 metai. Senolis išsaugojo puikią atmintį. Jis gali smulkiai papasakoti, kas vyko prieš kelis dešimtmečius.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje visiškai mažą Vladuką su tėvais iš Panevėžio kazokai prievarta išvežė į Ukrainą. Ten jauna mirė jo mama. Sunki buvo lietuviuko vaikystė svetimame krašte. Nė vienos dienos Vladui neteko lankyti mokyklos, tačiau jis eksternu išlaikė egzaminus keturių klasių baigimo pažymėjimui gauti. Buvo pasiųstas į traktorininkų kursus. Kaip puikiai juos baigusį, Vladą paskyrė mechanizatorių brigadininku. Savo žinioje jis turėjo 20 traktorininkų.

Panevėžyje gimusiam V. Žižniauskui teko išgyventi stalininio teroro dirbtinai sukeltą badą Ukrainoje, kurio metu mirė milijonai žmonių.Apsiginti nuo giltinės jam padėjo iš įvairių žolių virtos sriubos.

Atėjo metas tarnybai sovietinėje kariuomenėje. Sunkiai joje buvo ištariama jo pavardė. Išeiti iš rikiuotės jį šaukdavo Železniaku ar Žižnekvasu.Užpuolus vokiečiams, prastai ginkluoti ir menkai taktinei kovai parengti kareiviai turėjo nuo jų bėgti. Sykį sprogusi bomba Vladą užvertė žemėmis ir kontūzijo. Ilgai jam spengė ausyse.

Jau baigiantis karui ir patekus į apsuptį, kai liko mažai šansų likti gyviems, Vladas su kitais kareiviais pasidavė į vokiečių nelaisvę. Lietuviui ir čia pasisekė – jį paskyrė vertėju. Vladas neblogai mokėjo vokiečių kalbą. Dar prieš karą jis buvo vedęs vokietaitę.

Šiaip taip parvykęs į Lietuvą, niekam nesisakė, jog teko kariauti fronte. Jeigu būtų atėję suimti, jis nebūtų pasidavęs gyvas: Vladas visada su savimi nešiojosi lenktinį peiliuką. Jis žinojo, kokie kankinimai jo lauktų, jeigu patektų į saugumo rankas.

Taip lėmė likimas, kad V. Žižniauskui pavyko sutikti gerų žmonių. Tuo metu Velžyje veikęs vienuolynas jį priėmė kaip savą. Kunigas Lelys pasakė, jog jam teksią eiti zakristijono pareigas. Nemažai pasaulio mačiusį vyrą visaip globojo ir vienuolyno vyresnioji sesuo Cecilija. Pargrįžėliui neleisdavo dirbti lauke, kad jo nepastebėtų negeros akys. Čia Vladui pasą išrūpino. Tuomet jis jau galėjo savo šeimą iš Ukrainos parsikviesti.

Kūrėsi naujoji Keravos gyvenvietė. Pirmasis joje susirentė savo trobesius. Taip jau atsitiko, kad daugiau gyvenamųjų namų čia nebuvo statoma. Užaugo greta sodybos Vlado pasodintas beržynėlis. V. Žižniauskas užsidirbo neblogą pensiją. Nelemta buvo ilgai laimingai gyventi. Prieš keletą metų mirė žmona. Ji buvo labai darbšti. Uogienių, kitų žemės gėrybių buvo tiek priruošusi, jog jas dar dabar ragauja.

Senolis gyvena kartu su savo jauniausiuoju sūnumi. Bronius Velžyje turi darbą. Iš metalo laužo Vladas buvo pasidaręs traktoriuką. Kitą, jau naują, įsigijo už pajus. Greta Žižniauskų sodybos yra įsikūrusi sodų bendrija. Norėdami įsidirbti žemės sklypelius, jų savininkai ateina prašyti Broniaus.

Būdamas jaunesnis, V. Žižniauskas sugebėjo pasidaryti tokią sulčių spaudimo mašiną, jog į ją iš karto galima supilti dešimt maišų obuolių. Pasinaudoti tokia paslauga atvykdavo žmonių net iš gretimų rajonų. Vladą visi gerbė už tai, kad jis buvo sąžiningas ir nebrangininkas.

Ir tokį vyrą parklupdė liga. Nuėjo perkelti karvės.Vietoje vienos mato aštuonias ir skirtingų spalvų. Akis operavo gydytojas Kučinskas. Nuostabus chirurgas atstatė regėjimą. Kai senolis norėjo jam atsilyginti, šis tarė: „Nesimėtyk, pačiam vaistams prireiks“.

Be gimtosios kalbos, V. Žižniauskas supranta vokiškai, lenkiškai, ukrainietiškai, baltarusiškai, rusiškai.Gyvena jis prie dirbtinių Keravos marių, kur užtvenkta Juodos upė. Norint išpasakoti visą senuko gyvenimo istoriją, kažin ar pakaktų storo romano puslapių. Tai būtų pakankamai įdomi knyga.

Velžio kaimas, Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

© 2004 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija