"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2004 m. kovo 5 d., Nr. 1 (8)

PRIEDAI









Sielos ugnis liepsnoja
žodžio židinyje

„Ant saulelė nuo mūs atstodama ritas…“ – šiais lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio žodžiais Utenos pensionate prasidėjo tradicinė, jau šeštoji, poezijos šventė. Pasak pensionate leidžiamo laikraščio „Mūsų namai“ redaktoriaus Romualdo Bauros, pensionato literatų kūryba ne kartą skambėjo įvairiuose renginiuose bei buvo publikuota rajoniniuose ir respublikiniuose leidiniuose.

Po Utenos pensionato, tampančio gimtaisiais namais, stogu likimas suveda įvairiausius žmones: buvusius pedagogus, režisierius, žurnalistus, jautrios sielos kūrėjus ir smalsius poetinio žodžio skaitytojus. Visiems jiems reikalinga ne tik rudenio vėjo muzika už langų ar spragsinti meninio poezijos, prozos, dramos žodžio ugnis, bet ir nuoširdus bendravimas. Buvimas kartu su žodžio gelme padeda gyventi, skaidrina ir grynina sielą, prabėgusių metų prisiminimus, meilės ir artumo šviesa nušviečia vienatvės ir bendrystės valandas.

Tik keletą mėnesių Utenos pensionate gyvenanti Nastutė Šivickienė rašo apie tai, kas išgyventa, – apie meilę, vaikus, gyvenimo trapumą ir prasmę. Niekada be reikalo nešvaisčiusi savo dienų, į savo posmus sudeda ir pamąstymus apie niekam nereikalingą medžio šaką, ir žodžius apie visų išėjimų skausmą iškenčiantį akmenį.

Valentina Kručienė yra prirašiusi ne vieną savo minčių sąsiuvinį. Kai kurie lapai jau išblukinti laiko ir paženklinti bėgančių dienų simboliais. Bet jai iki šiol tebesisapnuoja rudi senelės bateliai ir margiausios jaunystės pievos, nes ten, toje vasarų tolybėje, visa, kas buvo gražiausia.

Žodžio kišenėje neieško ir Serapinas Umbrasas. Jo novelių veikėjai – paprasti, bet nuoširdūs žmonės, niekada nestokojantys optimizmo, gyvenimiškos patirties ir liaudiško sąmojo.

Režisierius Jonas Kavoliūnas, remdamasis prisiminimais, parašė pjesę pagal Kazimieros Kymantaitės dovanotą jam kūrinį „Valentas iš provincijos“. Geri kūriniai nesensta, nes gyvenimo temos yra amžinos. Žmonėms visada rūpi tikrosios vertybės, gilūs jausmai, skaudūs išgyvenimai. Pjesėje, pasak dabar ją statančio J.Kavoliūno, pasakojama apie aktorių ir režisierių…

Poezijos šventėje Utenos pensionate pamąstymų apie pensionatą, jo gyventojus paskaitė Dainius Vasiliūnas, pats kasdien juntantis žmonių, tarp kurių dirba, gyvenimus.

Žodžiai krito iš dangaus lietumi, migla, sniego marška ir liko širdyse kartu su pensionato darbuotojų Aušros Baltuškienės, Dainiaus Vasiliūno, Žydrūnės Čižienės atliktomis dainomis, Utenos literatų klubo „Verdenė“ narių Rūtos Jonuškienės, Audronės Driskiuvienės, Mindaugo Stundžios eilėraščiais… Visada gera būti tarp tų, kurie gimtosios kalbos žodį saugo it didžiausią stebuklą.

Rūta JONUŠKIENĖ

Utena

Serapinas UMBRASAS

Pensininkas Marijonas Seika

(Iš novelių ciklo „Skaistagiriai: vienos dienos kronika“)

Jis išėjo iš pašiūrės, vienoje rankoje laikydamas kauptuką, kitoje - dėžutę nuo konservų.

- Gerai, kad pasirodei, - grėbdama pernykščius lapus apsidžiaugė Monika Seikienė, - daržą padėsi sukasti.

- Man atrodo, kad ši diena bus graži, šmatj, - tarė Marijonas Seika apsižvalgęs. - Imu meškerę ir einu prie Žvirgždžio. Dabar, šmatj, paieškosiu sliekų.

- O Jėzau saldžiausias, jis eis meškerioti! Argi šiandien sekmadienis, avino tu galva? - pragydo Monika. - Ūkyje begalės darbų, visi pašaliai užgriozdinti, naujus inspektus daržovėms daryti būtinai reikia, o jis mat slampinės paežerėm.

Marijonas Seika bedė kastuvą į drėgną riebią žemę, neskubėdamas rinko sliekus, o Monika Seikienė priekaištavo, kad už dienos kitos reikės sodinti ankstyvąsias bulves, o žemė dar neišdirbta, žalmargė turi veršiuotis, gal veterinaro prireiks kaip pernai, vakar buvo brigadininkė, prašė bendrovėj patalkininkauti, ir iš viso ji viena visko aprėpti nesugebanti, nors sukasi kaip beišmanydama. O jeigu jam, Marijonui, senam pūzrui, dar vėjai galvoj švilpauja, tegu eina sau į visas keturias puses. Kalbėjo ji šaižiu, spiegiančiu balsu, o Marijonas Seika, slieką išvydęs, griebė, dėjo į dėžutę ir liūdnai mąstė, kad geri laikai prabėgo daug greičiau negu tikėjosi. Vaikai suaugo, išsiskirstė kas sau ir senoje sodyboje liko tiktai dviese su Monika, bet ir ji pasikeitusi: jaunystėje jos balsas sidabriniu varpeliu skambėdavęs, dabar tapo piktas, irzlus ir valdingas. Vis dažniau Marijonas Seika pasiilgsta jauno melodingo balso, švelnių rankų prisilietimo ir malonaus žvilgsnio. Vis neišeina iš galvos, tiesiog kankinte kankina anądien pasakyti jo jaunystės draugo žodžiai.

- Ar jau baigei? - paklausė Marijonas Seika. - Dabar klausyk tu, šmatj, ką aš pasakysiu. Nusibodo tavo amžini priekaištai, įgrisai man. Skirsimės mudu, štai ką aš tau pasakysiu, šmatj.

Jis akies krašteliu pažvelgė į žmoną. Monika Seikienė laikė grėblį rankoje ir su nuostaba žiūrėjo į vyrą.

- Klausykis toliau, - varė Marijonas Seika. - Aną sekmadienį turguje sutikau jaunystės draugą Pašukėnų Vaclovą. Dabar jis mieste gyvena, nuosavą namą turi. Išgėrėm mudu butelaitį, posmą užtraukėm ir pradėjom guostis savom bėdom. Vaclovas ir sako, jeigu jau taip bloga gyventi, Marijonai, ženykis iš naujo. Pas mane, sako, nuomoja kambarį tokia mergelė, mokosi medicinos seserų mokykloje. O graži, sako, o maloni neapsakomai, kad žinotum, šmatj. Ir dar, sako, menininkė, labai gražius paveikslus piešia, tiesiog akių atitraukti neįmanoma. Aš, sako, tau ją pripiršiu. Einam, sako, pas ją nors dabar. Aš ir sakau, ne, dabar negaliu, turėjau parduot maišelį kitą sėklinių bulvių, kurgi eisiu toks apspuręs, šmatj, batais guminiais apsiavęs. Juk sarmata, sakau, aš ne ubagas, be to, turgun važiavau, o ne į balių. Palaukim, sakau, kito sekmadienio, aš į pirtį nuėjęs barzdą nusigramdysiu, nagus nusikirpsiu, prašysiu kaimyno plaukus padailinti… Apsirengęs nauju kostiumu, dikolonu pasišlakstysiu, ir tada, sakau, galima pabandyti, šmatj. Puiku, sako Vaclovas, plodamas per petį, tai sutarta? Sutarta, sakau, ir atsibučiavę išsiskyrėm. O su tavim - kvit! Ar girdi, Monika?

Jis pažvelgė į žmoną. Monika Seikienė stovėjo nejudėdama, sustingusi kaip akmens luitas; grėblys iš rankos iškritęs. Tiktai akys tankiai mirkčiojo, o veide atsispindėjo tokia begalinė nuoskauda, jog Marijonui Seikai akimirką net pagailo jos.

Tačiau jis buvo tvirtas vyras, su charakteriu. Nieko nesakydamas nuėmė meškerę nuo sandėliuko stogo. Dėžutę su sliekais įsidėjo į maišelį ir neatsigręždamas nužingsniavo tolyn.

…Diena baigėsi. Marijonas Seika, privalgęs šviežios žuvienės, gulėjo lovoje retkarčiais pro miegus šyptelėdamas. Kas žino, gal jam sapnavosi būsima jauna žmona, gražuolė studentė, betapanti nuostabius paveikslus, kurie vienodai patinka ir seniems, ir jauniems… Įsisupę į balzganą pavasario vakaro prieblandą, pamažu rimo Skaistagiriai.

 

Anastazija ŠIVICKIENĖ

Vietoj biografijos

Jeigu saulėlydis paklaustų manęs, kurgi aš padėjau savąsias dieneles, tai pasakysiu - aš tikrai be reikalo jų neiššvaisčiau.

Pačios šviesiausios ir nerūpestingiausios su parduotomis vasaromis prabėgo. Daug jų į lino drobeles suaudžiau ir patiesiau saulutėje išbalint.

Dienas prasmingas ir šviesias - jų buvo daug - žmonėms su džiaugsmu ir šypsena išdalijau.

Pačias skausmingiausias ir liūdniausias kapuose smėlio kauburėliuose sulyginau, o likusias beprasmes ir pilkąsias dieneles baigiu sunerti virbalais ir vąšeliu.

 

Valentina Kručienė

Pieva

Beržo rasos krito ant baltutės ievos,
nuo auksinio ryto žydi mano pieva.
Vilgo mano pievą verkiantis žilvitis,
čia avytėm ganos mano žalios viltys.
Pievoje laukinės bitės renka medų,
čia jaunon krūtinėn meilė taką rado.
Meilė lyg žvaigždelė pamiškėj nupuolė -
pievoj prie upelio tik neužmirštuolės.
Saulutės lašeliuos skleidėsi purienos,
mėlynais drugeliais nuplasnojo dienos.
Nežydės jau pieva, mano jaunos dienos, -
palei juodą pievą medžiuose ražienos.
Paskalų giraitė baltą pėdą gelia -
niekas nebematė paskutinio kelio.
Niekas nepamatė, kaip užgeso dienos,
Pievą kaip gyvatės uždengė ražienos.

 

© 2004 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija