„Vorės“ klubo moterys kuria spalvotas skiautinių mozaikas

„Vorės“ klubo skiautininkės. Pirmoje eilėje iš kairės: Audra Sagadinienė, Janina Šutinienė, Ona Sakalauskienė, antroje eilėje: Daiva Pakerytė, Violeta Puodžiukienė, Regina Meškuotienė, Kristina Kulikauskienė, Ramutė Tutinienė, Neringa Bražėnienė, trečioje eilėje – Emilija Steiblienė ir Ramunė Steiblienė

Rūta Jonuškienė

Pernai kovo mėnesį Utenos kolegijoje vyko skiautinių siuvimo kursai, kuriems vadovavo Gražina Kriaunevičienė, o rudenį miesto visuomenei buvo organizuotas nemokamas seminaras, į kurį pakvietė Utenos kolegijos Regioninio suaugusiųjų švietimo informacinio mokymo centras. Ir kursai, ir seminarai baigiasi, o kartais ir užsimiršta. Tačiau šįkart taip neatsitiko. Kūrybingos ir darbščios moterys įsteigė skiautininkių klubą „Vorę“, radusį jaukią pastogę Dauniškio gimnazijoje. Iš pradžių klubo veikloje dalyvavo dvylika, vėliau – šešiolika moterų, o dabar „vorių“ tinklas vis plečiasi, nes skiautinių siuvimo „liga“ užsikrečia vis daugiau uteniškių. Neseniai Utenos kraštotyros muziejuje veikė pirmoji skiautininkių klubo „Vorė“ darbų paroda, sulaukusi didelio susidomėjimo.

Neišmeta nereikalingų daiktų

„Į klubą renkasi moterys, kurios nieko iš savo namų neišmeta, – juokauja klubo „Vorė“ vadovė Violeta Puodžiukienė. – Skiautininkės turi tradiciją viskuo dalytis. Dabar iš naujo atradome audinių parduotuves, o pirmuosius darbus darėme iš turimų medžiagų, senų ir vaikų išaugtų drabužių.Vielučių, vinių ir kitų geležėlių ieškojome vyrų garažuose. Visko mums reikia – karoliukų, odos gabalėlių, kailio atraižų. Iš didelio gabalo išeina didelis daiktas, iš mažo – pagalvėlė, o iš labai mažo – papuošalas ar atvirukas“.

Skiautinių kūrimas – vienas iš prasmingo laisvalaikio būdų.Vakarais dėliodamos iš skiautelių būsimas antklodes, paveikslus, rankines ar originalių drabužių siluetus, moterys nė nepastebi, kad šeimos nariai jau seniai įmigę ir saldžius sapnus sapnuoja. Skiautininkės tvirtino, kad jos kartais taip įninka į savo kūrybinius darbus, jog šeimoje kelias dienas įvedama „dešrelių dieta“.

Darbas ilgas ir kruopštus

Paklausta, kuo panašios skiautinių meną pamėgusios moterys, V.Puodžiukienė sakė, kad visos „vorės“ labai skirtingos – vienų kūryba konservatyvi, kitų – moderni, pagražinta kniedėmis ir varžteliais. Kiek moterų, tiek ir stilių, tačiau bet kokiam darbui padaryti reikia kantrybės. Pasak Violetos, negabių žmonių nėra, tik kai kurie neranda sau vietos gyvenime.

Kodėl moterys klubui pasirinko „Vorės“ vardą? Visos jos pasisiuvo po mažą voriuką, nes voras yra skiautininkių simbolis. Juokingiausia, kad teko pavartyti biologijos knygas ir išsiaiškinti, kiekgi kojų turi voras.

„Vorės“ klubo moterys pirmajai grupinei skiautinių parodai pasirengė per trejetą mėnesių. Susiūti skiautinius – ilgas ir kruopštus darbas. Nedideliam papuošalui pagaminti prireikia 4-5 valandų, o puošniai paklodei, daigstomai rankomis, ir mėnesio maža, nes detalėms sujungti į visumą reikia bent dviejų savaičių.

Siūlo pabandyti patiems

Pirmojoje „Vorės“ kubo skiautininkų parodoje – beveik šimtas skiautinių darbų, aštuonios dešimtys originalių papuošalų. Visa tai sukūrė 31 autorė, iš kurių 16 yra tikrosios klubo narės. Jos ir atsivedė su savimi į skiautinių pasaulį savo drauges, namiškius, mokinius, koleges.

„Du kartus per mėnesį renkamės ne vien kavos gerti. Jei yra klubas, turi būti ir veiklos rezultatas, turime ne vien mokytis, bet ir visuomenei parodyti, ką išmokome. Moterims ypač džiugu, kad paroda gausiai lankoma, o atsiliepimų knyga mirgėte mirga atsiliepimais – vertina, džiaugiasi, pagiria, stebisi. Apie mūsų darbus jau rašė „Kraitė“, geri atsiliepimai iš draugų ir pažįstamų. Kai kurie sako, jog net nepagalvojom, kad šitos moterys gali daryti tokius nuostabius dalykus“, – dalijasi įspūdžiais V.Puodžiukienė. O tiems, kurie linkę tik kritikuoti, moteris pataria pasiūti bent vieną skiautinių paklodę patiems, kad įsitikintų, kiek kantrybės ir kruopštumo reikalauja ši meno rūšis.

Dviejų vienodų darbų nėra

Unikalūs ir originalūs, nes vieninteliai pasaulyje – tokie yra Daivos Pakerytės, Audronės Sagadinienės, Gerdos Sedrisovaitės, Rasos Kezienės, Sonatos Raguotienės, Ramunės Steiblienės, Majos Bernat darbai. Jie pritaikomi praktiškai, teikia jaukumo ir modernumo namams, o autorėms, dėvinčioms pačių sukurtą drabužį, suteikia išskirtinio žavesio.

„Man skiautiniai kaip žaislai mažam vaikui. Palikau savo siuvinius parodoje ir vis ateinu pažiūrėti, kaip jie čia „jaučiasi“, – sako Onutė Sakalauskienė, skiautinius vadinanti geriausia nervus raminančia darbo terapija.

Iš šimtų skirtingų detalių susiūtas Janinos Šutinienės „Gėlių kaleidoskopas“, Kristinos Kulikauskienės „Burtininko kilimėlis“, Vilmos Salčiūnienės „Saulėgrąža pievoje“, Neringos Bražėnienės batikos „Šviesa“, Ramutės Tutinienės „Egzotika“, Reginos Meškuotienės paklodė iš vyriškų marškinių, Alinos Purošienės „Rudenio burtai“, Violetos Puodžiukienės papuošalai „Spanguolių šokis“...

Ne vienas parodos lankytojas ilgai žiūri į skiautininkių darbus ir baltai pavydi kantrybės, kūrybiškumo, savito požiūrio į pasaulį ir jo smulkmenas.

„Darbai atlikti skirtingomis technikomis – siuvimas per popierių, siuvimas ant lekalo, šenili, denim, aplikacija, dygsniavimas, „katedros langai“ ir daugybe kitų. Tikiu, jog ateityje surengsime parodą, kurią vienys bendra tema. Tačiau mums dar reikia geriau pažinti vienoms kitas ir realizuoti idėjas, kurių mums atneša kiekviena nauja diena“, – įsitikinusi D.Pakerytė.

Kas žino, gal ne viena ir ne dvi, o kelios dešimtys Utenos moterų, pamėgusių skiautinius, atsidus kaip nuostabias rankines ir pagalvėles siuvanti užpalietė Nijolė Mackevičienė: „Kiek metų praradau, kol supratau, ko trūko mano gyvenime...“

Kai rudenį vorai audžia sidabro voratinklius ir sugauna juose rasos lašus ar saulės spindulius, jie sužimba nepaprastai trapiu „bobų“ vasaros grožiu. Tuo grožiu, kurio kartais taip trūksta mūsų kasdienybėje ir kurį kantriai kuria „Vorės“ klubo skiautininkės.

Utena

Autorės nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"