|
Jis su Tavimi, Tėvyne
Laiminga ta šalis, kurioje protingiausi ir doriausi
tampa mokytojais. Tai nepaneigiami Sokrato žodžiai. Tokia laiminga
šalis buvo ir Lietuva. Buvo
Mano kartai dar teko laimė per pamokas
klausytis žodžių tų, kurie, nešiodami saulę savyje, ta šviesa nušvietė
ir kitus. Niekas geriau už mokytojus neperteikdavo moralės, kilnių
poelgių, tėvynės meilės, tikėjimo išminties, pagaliau elementarios
atsakomybės ir ištikimybės principų. Jie dažnai jau iš nebūties
su pasididžiavimu žvelgė į savo buvusius mokinius Nepriklausomybės
kovų savanorius, 1941 metų birželio sukilėlius, pokario metų narsiuosius
Lietuvos partizanus, dvasinės rezistencijos dalyvius.
Ačiū jums, tos tikros Lietuvos tikriesiems mokytojams.
Ačiū, kad rodėte kelią į Laisvės žiburį. Nesvarbu, kad tas kelias
buvo žuvusių jūsų geriausių mokinių kūnais nuklotas. Toks jau yra
kovos kelias. Mokiniai kovoje krito, neklausę, kiek reikės mokėti
už kančias, už prarastą jaunystę. Jūsų mokiniai nemokėjo pasielgti
kitaip.
O kiek mankurtų šiandien užsiprašo (net pasidera)
vien už rankos pakėlimą balsuojant? Kiek iš jų atsižegnoja nuo vakarykščio
ta pačia ranka, kuri buvo pakelta balsuojant už. Už dvasinį genocidą,
už mokslo, už kūrybinį, už teisių ir paminklų naikinimą. Už rūpinimąsi
tik savimi šiandien!
Taip buvo lemta, kad šiais metais Tarptautinę
mokytojo dieną (spalio 5-ąją) sutikau Palangos miesto ligoninėje
kartu su anos, senosios kartos buvusiu mokytoju Vytautu Jurevičiumi.
Kaip susitarusios sustreikavo mūsų abiejų tuo pačiu ritmu plakančios
širdys. Nesulaukė mokytojas sveikinimų iš niekur. Kaip sulauks,
jeigu iki 1990 m. kovo 11-osios net 44 metus kentė lagerių ir tremties
siaubą (nekūrė Lietuvoje kolūkių, nešlovino KPSS). Kaip sulauks,
jeigu jau nepriklausomoje Lietuvoje, nepritaręs šūkiui Išvokime
Lietuvą kartu, buvo niekšiškai apšmeižtas, o šmeižtas įteisintas
sovietinio mąstymo papirktų teisėjų, kurie vadovavosi tik įstatymu.
Pagaliau kaip sulauks pasveikinimo toks, kuris ženkliai daugiau
davė Lietuvai, daugiau ir ilgiau kentėjo už tuos, kuriems užkabinti
Vyčio kryžiai ir kiti gal tik už nuolankumą skirti ordinai. Deja,
pasiklysta tarp tikrų ir netikrų didvyrių, gyvų ir tautai pusiau
mirusių veikėjų. Tylių ir apie savo nuopelnus garsiai rėkiančių.
Ta tarptautinės šventės diena, taip pat ir kitos,
kartu su mokytoju Vytautu ligoninėje praleistos savaitės dienos
man tapo tikra tautine mokykla. Jos suteikė galimybę giliau pažvelgti
į tikro lietuvio sielą, suvokti tikrąsias vertybes, peržvelgti savo
nueitą kelią. Nesiskundė mokytojas savo likimu. Jis išgyveno dėl
dabartinių nutautinamų moksleivių, niekaip negalėjo susitaikyti
su Lietuvos skurdinimo politika, naujų politrukų veidmainiavimu,
raudonųjų ir baltųjų gobšumu. Ne kartą mačiau jo veide ir ašaras.
Pateisinu tą jautrumą, pateisinu tą skausmo išraišką dėl savo tėvynės.
Kitaip net nesuprasčiau, kas žmogaus krūtinėje: neabejinga širdis
ar šaltas akmuo.
Suprantu, kad žmogaus likimą paskiria Dievas.
Tačiau negaliu susitaikyti su tuo, kad, praėjęs nesuskaičiuojamus
pragaro ratus, mokytojas Vytautas net šiandien žvelgia į savo tėviškę
pro strypus metalinės tvoros, juosiančios jau sovietmečio ponų pilį.
Tarsi pro grotas žvelgia į savo tik mintyse likusius vaikystėje
pramintus takelius, išlikusį tėvelio sodintą ąžuolą. Kodėl tą žmogų
visą gyvenimą supa grotos? Už ką? Nejaugi tai jį lydės iki grįžimo
į Amžinojo Tėvo namus? Mokytojo ir poeto poezijos rinkinyje Skausmo
akordai tarsi patvirtinama jo lemtis, jo gyvenimo prasmė:
Aš su Tavim, Tėvyne,
Kai palinkai po kryžium,
Kai Tu klūpai pusnynuos,
Kai Tu pakilti ryžais,
Aš su Tavim, Tėvyne.
Sigitas ŽALNERAVIČIUS
Palanga
© 2005 "XXI amžius"
|
