Kardinolo pusbrolis

Bronius VERTELKA

Petras Povilas Bačkis Autoriaus nuotrauka

Petrą Povilą Bačkį pažįstu ne pirmi metai. Mūsų žemės lopinėliai sodų bendrijoje „Klevas“ – kaimynystėje. Susitinkame retokai, nes ten negyvename. Žinojau tik tiek, jog mano kaimynas – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolo Audrio Juozo Bačkio pusbrolis. Atviras pokalbis su Petru Povilu vyko jo bute Nevėžio gatvėje.

Teko kęsti Kolymos šalčius

Gerokai nustebau sužinojęs, jog jis jau įpusėjo 83-iuosius gyvenimo metus. Rudenį talkino sūnui „Kleve“ statantis gyvenamąjį namą. Nemažai ten darbų jiedu atliko. Tad iš kur toks žmogaus stiprumėlis?

Kiekvieną rytą Petras Povilas būtinai daro mankštą, retkarčiais palenda po šaltu dušu. Žinoma, kartais ir ligos aplanko: skauda sąnarius, turėjo radikulitą.

Jaunystėje P.P.Bačkis nukentėjo nuo abiejų okupantų. Vokiečiai prievarta nuvežė netoli jų apsupto Leningrado, kur dirbo pagalbinius darbus.

Artinantis rusų frontui prie Lietuvos, su šeima pasitraukė iš namų, bet sūnų suėmė rusai. Aklinai uždarytame vagone Petras Povilas išbuvo mėnesį. Be teismo nuosprendžio buvo pristatytas kasti auksą Kolymoje. Po to dar trejus metus turėjo tarnauti sovietų armijoje. Namo grįžo 1950-aisiais, tėvo nematęs septynerius metus.

Garbės pirmininkas

Kai susitikome Petro Povilo namuose, jis ką tik buvo grįžęs iš cukraus fabriko. Ten dirbti pradėjo 1960-aisiais, direktoriaus B.Kačkaus pakviestas. Iš pradžių buvo katilinės šilumininkas. Netrukus išrinko profsąjungos pirmininku. Išėjęs į pensiją, dar dirbo statybos remonto brigadoje, kartu buvo ir profsąjungos pirmininkas. Šias pareigas perėmus kitam žmogui, liko pavaduotoju. Profsąjungų darbas tuo metu ėmė merdėti. Sunkiausiu momentu P.P.Bačkis vėl tapo profsąjungos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki praėjusių metų vasario pabaigos. Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikų profsąjungoms susijungus į vieną, jų reikalus liko tvarkyti Panevėžyje kaip kėdainiškės pirmininkės pavaduotojas. Pernai Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos respublikinis komitetas P.P.Bačkiui suteikė simbolinį profsąjungų garbės pirmininko vardą.

Šiuo metu į įmonę jis vyksta ne kasdien ir tik kelioms valandoms. Fabrike nuolatinį darbą turi apie 190 žmonių, iš jų apie 60 proc. priklauso profesinei sąjungai.

Požiūris į profsąjungas

Danai, tapę įmonės savininkais, iš karto klausė, ar joje yra profsąjunga, ar bus su kuo derėtis sudarant kolektyvinę darbo sutartį, sprendžiant įvairius klausimus. Jau tris kartus su danais buvo pasirašyta tokia sutartis. Keletą metų įmonėje buvo rengiami kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos mokymo kursai. Juos galėjo lankyti visi norintieji. Profsąjunga sugebėjo pasiekti, kad nors palaipsniui didėtų dirbančiųjų atlyginimai, būtų gerinamos jų darbo sąlygos. Kilus ginčui su darbdaviu, suteikiama nemokama teisinė konsultacija. Dirbančiuosius gina veikiančios profsąjunginės komisijos. Jų darbui netrukdo administracija. Prispyrus būtinybei, ji profsąjungą remia finansiškai.

Neseniai į Panevėžį buvo atvažiavę apie 40 profsąjungos narių iš Kėdainių, taip pat svečių teisėmis – iš Pasvalio sūrių gamybos įmonės. Susirinko per šimtas žmonių. Susitikimas vyko fabriko klube. Jame dalyvavęs Seimo narys Gintaras Šileikis papasakojo apie savo darbą. Žmonės teiravosi, kokia ateitis laukia Lietuvos cukraus gamybos įmonių.

Pulsuojanti žmogaus energija

Vienu metu P.P.Bačkis turėjo net 19 visuomeninių pareigų, 35 metus, kol fabrike veikė vyrų choras, buvo jo dalyvis. Saviveikla susidomėjo dar 1934-aisiais, mokydamasis Pasvalio gimnazijoje. Dabar garbaus amžiaus vyras dainuoja miesto Senolių chore. Daug kartų lankėsi Sovietų Sąjungoje, išskyrus Kamčiatką, išmaišė ją skersai ir išilgai. Buvo net Solovkuose. Į ekskursijas važinėjo profsąjungos lėšomis arba kartu su choru.

P.P.Bačkis puikiai moka rusų kalbą, jis susikalbėtų angliškai ir vokiškai. Iš gimnazijos laikų prisimena lotynų kalbą.

Graudu jam darosi, kad pamirštama tai, ką reikėtų išsaugoti. Cukraus fabrikas yra įtrauktas į turistų lankomų objektų sąrašą, tačiau pernai nebuvo pažymėta fabriko 65 metų gyvavimo sukaktis. Apgailėtina įmonės muziejaus, kurio eksponatai buvo renkami dešimtmečiais, padėtis.

Laukia tėvų sodyba

Petro Povilo gimtinė – Pasvalio rajono Pantakonių kaimas, maždaug keturi kilometrai nuo Joniškėlio. Jo senelių sodyba stovėjo prie pat Mūšos upės, tėvų – jau vienkiemyje. Bačkių šeimoje augo dešimt vaikų, tarp kurių Povilas Petras buvo vyriausias. Dabar gyvi penki – du broliai ir trys seserys. Viena jų ūkininkauja tėviškėje. Melioracija tėvų sodybos nepalietė. Tebėra ten 1930 metais statytas medinis kryžius.

Šeimoje, kurioje augo Petro Povilo mama, irgi buvo dešimt vaikų. Ji buvo Bačkytė, tačiau su būsimuoju vyru Povilu Bačkiu nesiejo jokie giminystės ryšiai. Dar gyvas mamos brolis, kuriam pernai suėjo 101 metai. Tėvas irgi augo septynių vaikų šeimoje. Panevėžyje gyvenantis P.P.Bačkis yra sudaręs tėvo ir motinos giminių genealoginius medžius.

2003 metais į susitikimą Joniškėlyje jis buvo surinkęs giminaičius iš mamos pusės. Suvažiavo 70 žmonių. Vykdami į Pasvalį pietų, pakeliui aplankė kapines, kur palaidoti jiems artimi žmonės.

P.P.Bačkis mano, jog giminių iš tėvo pusės tikrai surinktų 60 žmonių. Turi jų visus adresus ir telefonų numerius.

Sutiko nematytus pusbrolius

Laisvėjant Lietuvai, apie 1988 metus, Olandijos arkivyskupu dirbęs A.J.Bačkis atvyko į Panevėžį dalyvauti kun. A.Lipniūno palaikų perlaidojimo Kristaus Karaliaus Katedros šventoriuje ceremonijoje. Tai sužinojo Pasvalyje gyvenantis Petro Povilo brolis. Panevėžyje jiedu sutiko savo pusbrolį. Nuėję pas Panevėžio vyskupą Juozą Preikšą ėmė prašyti, kad giminaitį leistų nusivežti į Joniškėlį. Šis sutiko, bet prisakė, kad garbų svečią jam pristatytų iki dvyliktos valandos nakties.

Tada visi nuvyko į Joniškėlį, apsilankė Pantakonių kaime. Garbingą svečią pervedė per Mūšos medinį lieptą. Šis stebėjosi, kaip žmonės tokiu siauru vaikšto. Pabuvo ir Pasvalyje. Sutartu laiku svečias buvo Panevėžyje.

Po poros metų į cukraus fabriką atvažiavo prancūzų delegacija. Direktorius Povilui Petrui ir sako, kad su ja atvyko lietuvis, turintis Bačkio pavardę. Jis nuėjo į valgyklą, kur svečiai pietavo. Taip susipažino ir su Ričardu, kitu savo pusbroliu.

Dalyvavo kardinolo šventinimo ceremonijoje

A.J.Bačkio šventinimo į kardinolus ceremonijoje dalyvavo du jo pusbroliai ir trys pusseserės. Tris dienas jie gyveno Vatikane, iš arti galėjo matyti popiežių Joną Paulių II. Buvo užlipę į Vatikano Bazilikos bokštą. Teko kopti siaurais laiptais. Ne vienas paskui stebėjosi, kaip tokį aukštį atlaikė Petro Povilo širdis. A.J.Bačkis, jau kardinolas, nusivedė savo gimines į vieną Romos kavinukę. Pokalbis ten užtruko apie penkias valandas.

P.P.Bačkis sakė, jog su kardinolu yra lengva bendrauti. Jis labai paprastas žmogus. Pusbroliai vienas kitą vadina vardais. Būdamas Vilniuje, jeigu leidžia galimybės, Petras Povilas užsuka pas kardinolą arba pasikalba su juo telefonu.

Daugiau nei 50 metų buvo greta

Penkiaaukščio namo dviejų kambarių bute – beveik ideali tvarka, nors čia ją palaiko vienas Petras Povilas. Jo žmona Valerija mirė prieš keletą metų.

Su Valerija jis susipažino Joniškėlyje. Tada ji mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Atvažiuodavo ši pas seserį, kurios vyras dirbo Joniškėlio finansų skyriuje. Petras Povilas irgi ten darbą turėjo. Jį, kaip nepatikimą, atleido. Tada šis išvyko į Vilnių. Valerijai baigus mokslus, jau abu grįžo į Panevėžį. Kartu pragyveno daugiau nei 50 metų. Valerija dirbo istorijos mokytoja. Bačkiai išaugino vieną sūnų. Tai buvo graži šeima.

Petrui Povilui irgi truputį teko ragauti mokytojo duonos. Baigęs Pasvalio gimnaziją, jis lankė pedagoginius kursus Panevėžyje. Jų direktoriumi buvo kalbininkas Petras Būtėnas, turėjęs giminystės ryšių su Bačkiais. Įgijęs jaunesniojo mokytojo cenzą, pusantrų metų Petras Povilas mokė vaikus Januškų dvare, kuris buvo tarp miškų.

V.Bačkienė buvo itin stiprios valios moteris. Jaunystėje ji aktyviai sportavo. Nesiskųsdavo, jeigu prastai jausdavosi, bet dažniausiai šypsodavosi.

Panevėžys

© 2006 „XXI amžius“