„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. gegužės 5 d., Nr. 2 (17)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mokiusi ne tik vokiečių kalbos

Dr. Aldona Kačerauskienė

Dr. Ona Norušytė-Januševičienė
su sūnumi Gediminu

Dr. Ona Norušytė-Januševičienė
(kairėje) su artimaisiais

...1956-ųjų Vėlinių diena. Vilniaus universiteto Bendroji skaitykla pilna studentų filologų. Per stalus siunčiamas raštelis: „Vakare ateik į Rasų kapines“. Tai žadino smalsumą, dar nebuvo nuslūgę patriotiniai jausmai, kuriuos sužadino įvykiai Vengrijoje. Todėl užteko šito trumpučio pakvietimo ir vakare Rasų kapinėse buvo tūkstančiai studentų. Gražiai sutvarkyti ir papuošti karių savanorių kapai, Lietuvos himnas prie tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, giesmės ir dainos... Dalyvavusieji prisimena: „Studentiškam jaunimui tramdyti tuomet buvo iškviesta net generolo vadovaujama sovietinė kariuomenė“. Ir dar: „Atsiradus universiteto studentiškoms kepuraitėms, buvo organizuotas, užsidėjus jas, demonstratyvus sekmadienio šv. Mišių lankymas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, išreiškiant ištikimybę tikėjimo vertybėms, dvasiniams idealams“.

Valdžios reakcija buvo pikta ir greita. Vieni studentai pašalinti iš universiteto, kiti paimti į sovietinę armiją, treti uždaryti lageriuose. Labiausiai nukentėjo 1955-1960 metų laidos lituanistų kurso vyrai. Sustiprintas persekiojimas dėl idealistinių nuostatų.

Mūsų, 1957-1962 metų lituanistų kursas, taip pat buvo stebimas. Stebėjome ir mes, taip pat savo kailiu patyrėme, kas čia vyksta. O vyko šiurpūs dalykai! 1958 metais už „nemarksistinį literatūros dėstymą“ buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra, vadovaujama dr. Meilės Lukšienės, atleisti neįtikę dėstytojai. Prasidėjo vieši studentų teismai. Be jokio pasigailėjimo už bažnyčios lankymą iš universiteto buvo išvaromi filologai. Į didžiausią auditoriją sueidavo daug studentų, taip pat įžengdavo paniekos pažymėtais veidais kaltintojai – komjaunimo ir partinio biuro atstovai. Pasmerktasis veidu turėjo stovėti prieš auditoriją. Jis buvo spjaudomas visų, kurie tik to panorėdavo. Pasmerktajam būdavo suteikiamas paskutinis žodis. Nesvarbu, ką jis kalbėdavo. Nuosprendis visiems vienodas: „Nevertas garbingo tarybinio studento vardo“.

Artėjo ir mano pasmerkimo valanda. Komjaunimo komitetas surengė mūsų kurso susirinkimą, skirtą netinkamam mano elgesiui apsvarstyti. Turėjo teisę ten kalbėti visi, kurie tik norėjo gauti balų savo ateičiai, kurioje jau matėsi komunizmo pergalė. Klausiausi gausybės pasmerkimų dėl to, kad nesu „atsikračiusi religinių prietarų“. Laimei, atsirado drąsių kurso draugių, kurios stengėsi mane apginti. Buvau apstatyta šnipais, jų dėmesį jaučiau iki pat studijų pabaigos. Visa tai didelis išbandymas jaunai merginai, iš kaimo glūdumos į sostinę atvykusiai studijuoti mėgstamą dalyką devyniolikmetei. Reikėjo moralinės pagalbos. Ir Dievas ją atsiuntė.

Mūsų dėstytojai nutarė, jog mums, lituanistams, būtina išmokti vokiečių kalbą. Jeigu kas norėjo, galėjo tęsti iš vidurinės mokyklos „atsineštų“ užsienio kalbų mokymąsi. Tačiau svarbiausia – vokiečių kalba. Privalėjome laikyti tos kalbos egzaminą.

Vokiečių kalbos mus pradėjo mokyti dėstytoja Ona Januševičienė, santūri, griežta, paprastai ir kukliai apsirengusi, be jokių kosmetikos pėdsakų ant veido moteris. Jai tuomet buvo vos per penkiasdešimt metų. Iš pat pirmųjų užsiėmimų pajutau tai moteriai pagarbą ir pasitikėjimą. Vertimams ji parinkdavo tekstus iš Lietuvos istorijos, lietuvių kultūros, mūsų tautai nusipelniusių žmonių, apie kuriuos tuomet nieko nebuvome girdėję, gyvenimo. Vokiečių kalbą mokytis man patiko. Ši kalba atrodė daug lengvesnė už vidurinėje mokykloje bandytą pramokti prancūzų kalbą. Su malonumu daug mokiausi, nes nenorėjau nuvilti dėstytojos. Koks buvo mano nustebimas, kai savo mylimą dėstytoją pamačiau Šv. Mikalojaus bažnyčioje besimeldžiančią. Kartą, kitą, trečią... Per šv. Mišias ji visada priimdavo Komuniją. Tai man buvo didelė paguoda, pasaulėžiūros sutvirtinimas ir paskatinimas nesitraukti iš pasirinkto kelio. Apsidžiaugiau, kad ir ji mane pastebėjo bažnyčioje. Per užsiėmimus dažnai sutikdavau jos malonių akių žvilgsnį, padrąsinančią šypseną. Kartais pavadindavo mažybiniu vardu.

Po kelerių metų vėl susitikome, kai sugalvojau stoti į aspirantūrą. Rengiausi laikyti kandidatinio minimumo egzaminus. Vokiečių kalbos žinias nutariau gilinti Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų katedroje. Koks buvo malonus nustebimas sužinojus, kad mus mokys dėstytoja O.Januševičienė. Tuomet buvau ištekėjusi, mūsų šeimoje augo trys maži vaikai. Mane dar labiau ėmė traukti dėstytojos asmenybė, domino jos gyvenimo patirtis. Daug kalbėdavomės ne tik vokiškai, bet ir gimtąja kalba.

Sužinojau, kad ji gimė Amerikoje, mokėsi Lietuvoje; labai gražiai kalbėdavo apie savo motiną, pamaldžią ir lietuviškas tradicijas puoselėjančią moterį. Vienoje (Austrija) Ona Norušytė (vėliau Januševičienė) studijavo socialinę veiklą, apgynė daktarinę disertaciją, kurios sovietų valdžia nepripažino. Disertacijoje rašė apie lietuvės katalikės motinos dorovę, vaikų ugdymą šeimoje, rėmėsi sukauptomis psichologijos ir pedagogikos žiniomis. Būtinus tyrimus atliko Lietuvoje. Grįžusi į tėvynę, pasinėrė į darbus: jai labai norėjosi savo šalyje pritaikyti tai, ką išmoko ir pamatė gyvendama užsienyje; tapo veiklia Lietuvių katalikių moterų draugijos nare, pirmininkavo 1938 metų kovą tos Draugijos surengtoje konferencijoje; daug nuveikė Mergaičių globos sekcijoje, kurios tikslas buvo teikti pagalbą įvairaus amžiaus ir profesijos mergaitėms ir jaunoms moterims. Sekcija kūrė įvairias įstaigas, kurios rengė mergaites profesijai, padėdavo rasti darbą, steigė informacijos biurus toms, kurios norėdavo išvažiuoti iš Lietuvos, ir t.t. 1939 metų gegužės pabaigoje Kaune įvyko lietuvių katalikių moterų kongresas. Pranešimą apie tarptautinį katalikių moterų kongresą Romoje skaitė ir dr. O.Norušytė, to kongreso dalyvė. Ji taip pat atstovavo Lietuvos katalikėms Briuselyje. 1935 metais buvo išrinkta Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos pirmininke. Šias pareigas ėjo iki 1940 metų. Skaitė paskaitas, rašė į spaudą. Jai itin buvo svarbu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.

1995 metais, sušaukus Lietuvių katalikių moterų suvažiavimą Vilniuje, O.Norušytė-Januševičienė, jau pradėjusi devyniasdešimtuosius savo gyvenimo metus, įdomiai pasakojo apie Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos darbo užmojus 1931-1940 metais. Pranešimas išspausdintas suvažiavimo „Tiesos ir meilės keliu“ pranešimų rinkinyje. Jame randame įdomių pastebėjimų apie žymius žmones, galbūt būsimus šventuosius.

„...Mūsų socialinė mokykla kėlėsi į Vilnių 1940 metų pradžioje. Sausio 7 dieną kaukšėjau Suvalkų gatve į Aušros Vartus, kur kunigas Alfonsas Lipniūnas, mokyklai jau paskirtas dvasios vadovas ir religijos mokytojas, aštuntą valandą aukojo šv. Mišias. Pasakė ir pamokslėlį, įvertindamas mūsų ryžtą ir ištvermę.

Po kelių savaičių kunigas A.Lipniūnas atnešė savo išsamų darbo planą, nurodė atitinkamą literatūrą. Į jo lyg ir nedrąsų klausimą, ar reikėtų ieškoti religinės disciplinos mokytojo ikimokyklinio amžiaus vaikams, buvo atsakyta taip pat klausimu: ar jis pats nenorėtų pabandyti įveikti šį „slenkstį? Nusišypsojęs A.Lipniūnas linktelėjo galvą... Mus ypač nudžiugino jo žinios apie socialinį seserų atliekamą darbą Belgijoje, Prancūzijoje, kur jam teko studijuoti ir turėti progų tai pamatyti bei įvertinti. Paaiškėjo, kad ir pats kunigas A.Lipniūnas dosniai dalijo meilę ir pasiaukojimą žmogui“.

Nepamirštamas jos atmintyje išliko 1940 m. gegužės 12-14 d. – Sekminių metas – įvykęs Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos suvažiavimas Vilniuje. Jai, Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos pirmininkei, buvo patikėta pasveikinti iš visos Lietuvos Arkikatedros aikštėje susirinkusią moterų minią, baltuojančią sodiečių skarelėmis, tarp kurių margavo inteligenčių skrybėlaitės ir studenčių kepuraitės. Per tas dienas buvo kalbėta apie moters vaidmenį šeimoje, artimoje ir tolimoje aplinkoje, apie moters organizuotos veiklos svarbą tautai, valstybei ir tarptautiniu mastu. Kelionė pėsčiomis į Vilniaus Kalvarijas, maldos Aušros Vartuose… Arkikatedroje šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė vyskupas Mečislovas Reinys. Argi galima buvo visa tai pamiršti?

Po mėnesio prasidėjo bolševikų okupacija. Dienos buvo slogios, o naktys – baugios ir bemiegės. Žmonės pradėjo trauktis iš Vilniaus, ieškotis saugesnių vietų kaimuose. „Išvažiavau ir aš su kūdikiu į Žemaitiją, kartu išsiveždama ir gražiąją Lietuvių katalikių organizacijų sąjungos vėliavą, likusią pas mane po suvažiavimo. Jos, deja, neišsaugojau: liko užkasta žemėje drauge su mano to meto užrašais, kai teko vėl iš namų išvažiuoti ilgiems metams“, – pasakojo dėstytoja.

Išvažiavo ne iš gero. Prasidėjus masiniams trėmimams, gavo žinią, jog jų šeimai taip pat iškilo pavojus. „Pasikinkėme arklį, į vežimą susodinome vaikus, pasiėmėme duonos kepalą, būtiniausių daiktų ir su vyru patraukėme, kur akys mato“, – prisiminė pokario metus dėstytoja O.Januševičienė. Atklydo į Laurus, esančius Vilniaus pašonėje. Abu su vyru pradėjo dirbti vaikų namuose. Paskui Vilniaus universitetas, Lietuvos mokslų akademija, kur ji dėstė vokiečių kalbą. Akademijos klausytojų, gilinančių vokiečių kalbos žinias, ir savo kolegų ji buvo labai gerbiama ir mylima už profesionalumą, kūrybingumą, iniciatyvą, darbštumą, humaniškumą, patriotiškumą, jaunatviškumą.

Atskira pastraipa norėtųsi apžvelgti dr. O.Norušytės knygą „Motinos mokykloje“, prieš karą išleistą Lietuvių katalikių moterų draugijos. Ši knyga bolševikų buvo įtraukta į draudžiamų skaityti knygų sąrašus, išimta iš bibliotekų ir kartu su kitomis idealistinės pakraipos knygomis sunaikinta. „Motinos mokykloje“ autorė maloniai šią knygą paskolino. Skaičiau ir gėrėjausi. Meniškai sukurtais vaizdeliais pasakojama apie tai, kas vyksta vienos šeimos pastogėje. Pradėjus leisti „Caritas“ žurnalą, dalis tų vaizdelių išspausdinta 1990 metų 2, 3, 4, 5 ir 6 numeriuose. Skaitytojai po ilgų ateistinės priespaudos metų vėl galėjo sužinoti, kaip katalikiškai švęsti šventes, ką veikti per Užgavėnes, kaip elgtis per Gavėnią, kaip praleisti Didžiąją savaitę, kaip sutikti Motinos dieną, kaip atgaivinti gegužines pamaldas ir t.t.

Nežinau, ar kur nors O.Januševičienė aprašė Lurde matytą stebuklą. Man ji pasakojo: „Atsivežė motina į šią šventovę du aklus vaikelius. Tokie jie buvo gimę. Karštai meldėsi, prašė Švč. M. Marijos pagalbos. Aukojant šv.Mišias, per patį pakylėjimą, įvyko stebuklas – vaikeliai praregėjo. Pasigirdo džiugūs žmonių šauksmai, garbinantys Dievo galybę“.

Teko svečiuotis dėstytojos O.Januševičienės šeimoje, susipažinti su sūnumis Gediminu, Tautginu ir Bernardu. Visi jie užaugo puikūs žmonės, nevengiantys nei fizinių, nei virtuvės darbų. Labai apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta į sūnaus Bernardo vestuves. Santuokos sakramentą jaunavedžiai priėmė Šv. Mikalojaus bažnyčioje viešai, nors tuomet dar Atgimimo vėjai trispalvių neplaikstė. Paskui visi nuvykome į jaukią Januševičių sodybą netoli Vilniaus. Pasitaikė šilta, saulėta vasaros diena. Vestuvių puotos stalai buvo padengti po atviru dangumi, vešliai žaliuojančių obelų pavėsyje. Dėstytoja pristatė svečius, kiekvienam negailėdama gerų žodžių. Žinojome, su kuo bendraujame. Man šitai paliko gerą įspūdį. Per didžiuosius mūsų šeimos susibūrimus elgiuosi taip pat.

Iš patirties žinome, kad žmogus sukurtas ne vien džiaugsmui ir laimės skrydžiams. Mūsų žemiškąją kelionę lydi netektys, praradimai, nelaimės.

„Sutiktą neišvengiamą kančią reikia iškentėti. Nenorėčiau, kad paskutinę gyvenimo valandą man kas duotų raminamųjų vaistų. Su Dievu norėčiau susitikti, būdama visos sąmonės, blaivaus proto“, – yra sakiusi dėstytoja O.Januševičienė. Kančios jos gyvenime būta apsčiai. Eidama tik penktuosius metus nuo difterito mirė vienintelė dukrytė Gražvydėlė, graži, guvi, protinga mergytė. Iš nuotraukos į mus žvelgia šviesia suknele aprengta ilgakasė, saugi ir laiminga tarp savo trijų broliukų. „Koks tai skausmas – laidoti savo vaiką. Kartais norėdavosi lėkti laukais. Kaip sunku tuomet, kalbant „Tėve mūsų“, ištarti „teesie Tavo valia“, – tai dėstytojos žodžiai, pasakyti atvirumo valandėlę. Tačiau meldžiantis, pasikliaujant Dievu, pastiprinimas ateina iš paties Dangaus. „Sekmadienio rytą mačiau viziją: žalioje pievutėje guli mano dukrytė, linksma, graži, viskuo patenkinta. Klausiu: „Ką tu čia veiki, Gražvydėle?“ Atsako šypsodamasi: „Šildausi prieš saulutę“. Tada apsiraminau. Mano mergytei Amžinybėje yra gera, šviesu ir šilta. Ji apsupta neapsakomos Dievo meilės ir malonės“, – pasakojo toliau. Šis epizodas gerai įstrigo į atmintį. Prieš keletą metų dėstytoją pastebėjau juodai apsirengusią, sėdinčią mieste ant suoliuko, vienišą ir liūdną. „Ar kas atsitiko? – paklausiau priėjusi. „Mirė Tautginas. Staiga. Rytą lovoje rado nebegyvą“, – atsakė. Man išsprūdo pažadas: „Aš už jį pasimelsiu“. „Gerai, vaikeli“, – apsidžiaugė.

Šie atvirų pokalbių momentai man buvo tikros gyvenimo pamokos. Autoavarijoje žuvus mūsų sūnui Sauliui, atsisakiau raminamųjų vaistų. „Jeigu Dievas siunčia kančią, noriu ją išgyventi blaivia galva“, – toks buvo svarbiausias motyvas. Ir man Viešpats, kaip ir jai anuomet, atsiuntė suraminimo viziją. Išgirdau tvirtą balsą: „Jis yra. Jis niekur nepradingo. Gali su juo bendrauti maldoje“. Kai artimesni ar tolimesni žmonės pažadėdavo už mūsų sūnų pasimelsti, tarsi gydantis balzamas užpildavo kraujuojančią širdies žaizdą.

Ir dar. Dėstytoja papasakojo apie savo vyro mokytojo šermenis ir laidotuves. Per tas dienas buvo meldžiamasi, daug meldžiamasi. Dabar žinau, ką reikia daryti, nuėjus į šermenis – reikia melstis. Buitinių reikalų aptarimo šurmulys šermenyse greitai nurimsta, kai kas nors išdrįsta balsiai kalbėti rožinį.

Dabar dėstytoja O.Januševičienė gyvena kartu su sūnaus Bernardo šeima netoli Vilniaus esančioje sodyboje, kurią ilgus metus tvarkė ir puoselėjo jų darbščios šeimos žmonių rankos. Savo butą Vilniuje dovanojo našlaitei. „Kas ja pasirūpins?“ – sakė ji.

Balandžio 16-ąją dėstytojai dr. O.Norušytei-Januševičienei sukako šimtas metų.

Linkėdami geros sveikatos ir Dievo palaimos, tariame nuoširdų ačiū. Esame dėkingi, kad mokėte mus ne tik vokiečių kalbos, kad dalijotės savo turtingu dvasiniu pasauliu, kad savo pavyzdžiu stiprinote ir drąsinote niūriais sovietmečio laikais.

Vilniaus rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija