Žiaurūs ir baisūs okupacijos metai

Antanas Šimėnas

Perskaičiau „XXI amžiaus“ (2005 m. birželio 15 d. Nr.46) straipsnį „Garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti…“, ir man kilo mintis parašyti apie vienos šeimos sunaikinimą baisiu sovietinės okupacijos metu. Taip pat ir apie savo išgyvenimus.

Esu kilęs iš neturtingos šeimos. Man nuo aštuonerių metų teko tarnauti piemenuku ir pusberniu gana apsišvietusioje Kadžių šeimoje, kuri buvo išblaškyta bei sunaikinta sovietinės okupacijos metu. Net septynerius metus buvau tos šeimos narys. Būtent čia aš ir patyriau okupanto baisumus. Man tuo metu ėjo keturiolikti metai. Šioje šeimoje vienas sūnus Kazys Kadžius-Karukas buvo partizanas, už tai ši šeima buvo ypač persekiojama, o kartu ir aš. Karo pabaigoje, artėjant frontui, sūnus Kazys traukėsi su vokiečiais, bet Žemaitijoje buvo atkirstas nuo vokiečių ir grįžęs namo 1944 metų rudenį stojo partizanauti į Petro Masilionio-Napoleono būrį, kur jis partizanavo iki 1946 metų. Tada išdaviko šeimoje jį miegantį užklupo. Jis buvo nuteistas ir išvežtas kalėti į Vorkutą. Kazys namuose buvo įsirengęs dvi slėptuves, kurias ir aš jam padėjau įrengti. Jis man davė pirmą užduotį: rinkti šovinius ir juos kaupti, kuriuos vėliau jam atiduodavau. Aš tą užduotį vykdžiau stropiai ir surinkau gana daug. O 1945 m. gegužės 15 d. buvau prisaikdintas. Gavau Mikėno, o vėliau – Lietuvninko slapyvardžius ir jau vykdžiau įvairias partizanų užduotis.

Jau 1940 metais pajutau didelę neapykantą sovietų okupantams, nes mačiau nukankintus Panevėžio gydytojus, taip pat ir sušaudytuosius Panevėžio cukraus fabrike.

Antros okupacijos metu aš pats patyriau enkavėdistų ir skrebų siautėjimą. Gerai prisimenu, kaip Subačiaus miestelio žydai bei vietiniai komjaunuoliai sutiko sovietų tankus. Metė ant tankų gėles dar ir 1939 metais, ir vokiečiams traukiantis. Mane patį norėjo įtraukti į pionierių organizaciją, bet aš, žinoma, nestojau.

Jau 1944 metų rudenį padėjau tik ką įsikūrusiems partizanams. 1944 metų gruodį į Subačių ir Troškūnus atvyko enkavėdistai ir mūsų krašte surengė bauginimo akciją. Sudegino keletą kaimų. Šaudė niekuo nekaltus, beginklius žmones. Tos sovietų akcijos tik paskatino vyrus eiti partizanauti ir kovoti su sovietų okupantais ir jų pakalikais skrebais.

Gerai prisimenu tą gražų gruodžio pabaigos rytą. Tada nakvojo namuose šeimininkų sūnus Kazys-Karukas. Namuose buvo įrengtos dvi slėptuvės – viena arklidėje po mėšlu, o antra – po gyvenamuoju namu. Įlįsti ten buvo galima mano kambarėlyje atitraukus lovą ir pakėlus grindų plačią lentą.

Tądien ankstų rytą išėjau liuobti gyvulių ir, baigęs liuobą, pamačiau enkavėdistus, supančius sodybą. Aš ramiai grįžau į namą ir pažadinau Kazį. Jis norėjo bėgti į tvartą, bet aš perspėjau, kad jį gali pastebėti. Atitraukiau savo lovą, pakėliau lentą, ir jis įlindo į slėptuvę. Turėjau smulkiai sutrinto tabako, kuriuo pabarsčiau grindis, kad šuo nesuuostų pėdsakų, ir kaip niekur nieko įėjau į bendrą kambarį. Žiūrime – Trakininkų kaime matėsi gaisrai, girdėjosi šaudymas. Netrūko užplūsti ir mūsų sodybą daugybė enkavėdistų ir skrebų su Subačiaus valsčiaus skrebų vadu Juozu Ramonu priešakyje.

Prasidėjo sodyboje baisi krata. Iš kiemo įeinant į namą buvo nemažas prieškambaris. Čia, ant sienoje esančių kablių, buvo kabinami arklių kinkymo padargai, dalis jų gulėjo ant žemės. Kareiviai pradėjo daužyti grindis, reikalauti laužtuvo, bet atsiradęs karininkas koja padaužė grindis ir nusikeikęs liepė visiems eiti į klojimą ir išversti iš visų šalinių šiaudus ir dobilus.

Tuo momentu atėjo skrebų vadas J.Ramonas ir pakvietė su juo eiti pasieniečių karininką, keletą skrebų, su jais eiti liepė ir man. Nusivedę ant aukšto liepė sėstis šalia jų ir pradėjo mane klausinėti apie šeimininkų sūnų Kazį-Karuką. Karininkas pareiškė turįs žinių, kad jis pasislėpęs namuose. Pradėjo mane tardyti, iš karto gražiuoju, paskui susirado virvę, užnėrė man ant kaklo, permetė per gegnių skersinį ir pasakė, kad mane pakars, jei nepasakysiu, kur Kazys. Patempia mane už virvės, užsmaugia ir vėl paleidžia.

Aš visa gerkle rėkiu, jog nežinau, kur jis, nemačiau nuo vokiečių pasitraukimo. Po to primušė mane ir liepė dingti. Šeimininką ir dukrą Kazę taip pat tardė ilgai. Ir taip visą dieną nuo aušros iki sutemos. Vėliau atsivarė dvi pastotes – vieną prisikrovė pilną dobilų. Nušovė dvi kiaules. Paėmė kumpius, dešras, lašinių ir išsidangino temstant.

Kadžių šeima buvo išblaškyta. Šeimininkas mirė 1946 metais. Dvi dukros – Kazė ir Bronė – tapo vienuolėmis. Jos vėliau dalyvavo „LKB kronikos“ leidime. Mane suėmė 1948 metais ir išvežė į Vorkutą, kur 1950 metais atvežė kunigą A.Kadžių. Sūnus Kazys-Karukas mirė Vorkutoje. Kunigas Alfonsas buvo pakartas Avilių miestelyje. Vyresnioji dukra Zanė jau mirusi (buvo su vyru ištremta). Vienuolė Kazytė mirė prieš dvejus metus Panevėžio vienuolyne. Iš jų šeimos likusi tik Bronė, kuri gyvena Rokiškio vienuolyne. Mes dažnai susitinkame. Taip sutapo, kad su kunigu A.Kadžiu teko kalbėti viename lageryje Vorkutoje.

Ir dabar buvę komunistai vaizduoja didvyrius. Už tą baisų genocidą reikėtų juos patraukti teisminėn atsakomybėn. Bet nėra kam tai padaryti. Jie ir toliau iš mūsų tyčiojasi.

Antanas ŠIMĖNAS,
Laisvės kovų dalyvis

Panevėžys

© 2006 „XXI amžius“