|
Senienų sergėtojas išėjo
XXI amžiuje prieš kurį laiką pasakojome apie
Anykščių krašto istorijos puoselėtoją, privataus muziejaus įkūrėją,
nusipelniusį rajono kultūrai žmogų viešintiškį Povilą Jurkštą.
Šiandien apie jį rašome jau būtuoju laiku. Mat
garbaus amžiaus kraštotyrininkas, muziejininkas mėgėjas (gimęs 1919
metais) balandžio 4-ąją baigė savo žemiškąją kelionę. Ta proga dar
kartą norėtųsi prisiminti P.Jurkšto pomėgį rinkti įvairias senienas
ir išsaugoti jas nuo sunaikinimo, sunykimo ateinančioms kartoms.
Taip pat prisiminti šį uolų kataliką, savo šalies patriotą, rūpestingą
moralės ir dorovės sergėtoją, gimtojo krašto metraštininką.
P.Jurkštas Viešintose pasistatė dailų namelį.
Pats savo rankomis įsirengė būstą, pasodino sodą ir tuo labai didžiavosi.
Jei kam ko prireikdavo vis į Povilą kreipdavosi. Jis remontuodavo
dviračius, siuvimo mašinas, visokius padargus, kaustė arklius, neatsisakydavo
dirbti ir kitų darbų. Pokario metais jam teko darbuotis Troškūnų
rajone, miestelyje įrengė kepyklą, vandentiekį, tvarkė įvairius
įrengimus.
Ištisus dešimtmečius P.Jurkštas visur nešiodavosi
fotoaparatą. Pats savarankiškai išmoko daryti nuotraukas ir to pomėgio
neatsisakė iki pat senatvės. Jo darytos nuotraukos puošė ne tik
asmeninius žmonių albumus, bet ir mokyklų, įstaigų, kultūros namų,
bibliotekų stendus, istorijos albumus, metraščius. Daug nuotraukų
jis spausdindavo vietiniuose laikraščiuose.
Dar P.Jurkštas užrašinėdavo senolių prisiminimus,
pasakojimus. Po tokių susitikimų atsirasdavo kraštotyriniai darbai,
kuriuos dovanodavo mokykloms, muziejams, bibliotekoms. Yra užrašęs
ir bažnyčių istorijų, giesmių tekstų.
Važinėdamas po kaimus viešintiškis prisirinkdavo
ir įvairių senienų. Taip ir atsirado jo namuose pirmoji ekspozicija.
Iš pradžių P.Jurkštas apie muziejaus steigimą net negalvojo. Tačiau
kai prasidėjo melioracija, kai sparčiai vyko sodybų tuštėjimo metas,
jis negalėjo ramiai žiūrėti į griaunamus pastatus, deginamus, niokojamus,
be jokio gailesčio užkasamus į žemę senus rakandus, žemės ūkio padargus,
namų apyvokos daiktus. Povilas tų senienų gailėjo ir vis tempdavosi
į namus.
Gyvenamajame name darėsi per ankšta, tad P.Jurkštas
paskyrė muziejui ir ūkinį pastatą, nes nutarė gyvulių nebelaikyti.
O kai ir tvarte nebeliko vietos, pradėjo ieškoti kaimuose klėčių.
Kelias jų nusipirko, išsiardė, susivežė rąstus ir vėl tas klėtis
pasistatė, tik jau savo sodybos kieme. Ypač didžiavosi tuo, kad
viena klėtis, statyta net 1780 metais, yra tikras jo muziejaus eksponatas.
Taigi troboje, ūkiniame pastate, keliose klėtyse,
net sandėliuke P.Jurkštas apgyvendino tūkstančius įvairiausių
senienų. Viešintose jis įkūrė privatų savo muziejų ir mielai sutikdavo
atvykusius ekskursantus, pavienius turistus. Ir tai darė be jokio
atlygio.
2002-ųjų vasarą, vykstant III pasaulio anykštėnų
suvažiavimui, Anykščių kultūros rūmuose viešintiškiui P.Jurkštui,
kaip labiausiai nusipelniusiam Anykščių krašto kultūros paveldo
sergėtojui, buvo įteikta Utenos apskrities viršininko nominacija
tauraus metalo medalis ir diplomas. Jis tapo pirmuoju žmogumi
apskrityje ir rajone, kuris buvo pagerbtas tokiu pripažinimo ženklu.
Prieš mirtį testamentu savo sodybą bei joje sukauptus
vertingus muziejinius eksponatus dovanojo Troškūnų Švč. Trejybės
bažnyčiai. Be abejo, šios bažnyčios klebonas kan. Saulius Filipavičius,
sugebėjęs rūpestingai restauruoti apleistą, nuniokotą buvusį Troškūnų
bernardinų vienuolyną, suremontuoti bažnyčią, galės pasirūpinti
ir viešintiškio P.Jurkšto sukauptomis senienomis.
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2006 XXI amžius
|
