„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 3 (18)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Aš eisiu, eisiu rast Šaltinio, kuris gyvybę lemia…“

Veronika KINDURIENĖ

Lietuvių kalbos mokytoja
Aldona Jurgelėnaitė-Grigaravičienė

 

Ne veltui pradėjau rašinį pačios poetės, lietuvių kalbos mokytojos Aldonos Jurgelėnaitės-Grigaravičienės žodžiais. Manau, kad čia išsakytas jos gyvenimo prasmės suvokimas. Pareiga sielai – visą savo gyvenimą siekti Dievo pažinimo, o pareiga kūnui (žinoma, ir sielai) – duona kasdienė, šeima, tauta. Ir visa tai sulieta į viena, kas sudaro žmogiškąją gyvastį, žmogiškąją esybę.

Mokytoja gimė ir augo labai gražioje Lietuvos vietovėje – Tauragnuose, tarp giliųjų ežerų, aukštųjų piliakalnių. Likimas lėmė turėti apsišvietusią, žmones ir Dievą mylinčią motiną. Dvasios tėvu nuo 1948 metų tapo kunigas Juozapas Lukša. Iki 1996 metų, iki pat kunigo mirties, mokytoja susirašinėjo su juo. Kunigo laiškai turėjo didžiulės reikšmės mokytojos dvasiniam gyvenimui. Neretai ir dabar sklaido jau pageltusius laiškų lapus, kurie trapiai, nedidukei, jau žilagalvei mokytojai suteikia dvasinės stiprybės. Gerasis, dieviškasis grūdas mokytojoje atrado tinkamą dirvą augti ir kiekvienais metais stiprėti bei stiebtis vis aukštyn.

Kiekvieno žmogaus kelias į Dievą – savitas ir nepakartojamas kaip ir kiekvienas žmogus. Bet be Dievo malonės mes negalime apsieiti. Visa, kas gera ir gražu žmogaus kelyje į Dievą, padeda išsaugoti Dievo malonė. Tikinčiųjų daug, bet tvirto tikėjimo žmonių nedaug. Manau, kad prie pastarųjų priklauso mokytoja A.Grigaravičienė. Tikėjimas skatina meilę grožiui ir Tiesai, skatina kurti. Gūdžiais pokario metais mokytoja rašė eiles. Rašė apie savo sielos gėlą, apie žūstančius jaunus žmones, apie kankinimus ir išniekinimus, apie brutalų ateizmą. Iki šiol mokytoją slegia kaltės jausmas, kad nepripažino savuoju (nors ir buvo ne jos) ir neapgynė rožinio, kurį rado mokytojas ateistas. Trankydamas į stalą šaukė: „Kieno?!“ Po daugelio metų jau laisvoje Lietuvoje mokytoja A.Grigaravičienė parašė eilėraštį „Kaltė“:

Kieno rožančius?

Kas meldžiatės?

Sakykit!

         Tebegirdžiu tą riksmą,

         matau pagiežos sklidinas akis.

         O klasėje – mirties tyla.

Sovietmečiu, kada vyko dvasinis genocidas, mokytojai buvo ypač sunku. Ji rašė: „Iš vaikystės dienų išlikęs nematomas ryšys tarp širdžių vedė prie Amžinojo“. Jos mokytojas Vytautas Petronis rinkinio „Maldos tyla“ įžangoje rašo: „… pokalbiai apie rašytojus, dailę, gėrį. Nors jie buvo riboti, atsargūs, bet jaučiau, kad joje slepiasi religinis jausmas. Aldonos eilėraščiai mano vaizduotei padeda atsiskleisti, nes daugiau ar mažiau suvokiu jos dvasinį nerimą, užslėptą gėlą, meilę, džiaugsmą, neviltį, norą nusiplauti žemiškas drumzles ir prisiartinti prie dieviškos palaimos, kurioje amžinas gėris, dvasinė ramybė“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pražysta gražiausia mokytojos A.Grigaravičienės kūrybos puokštė. Ir gražiausia joje gėlė – religinė poezija. Dabar jau Amžinybėn išėjęs kun. Petras Tarulis rašo: „… eilėraščiai pilni giliausio jausmo ir gražiausios religinės poezijos, jautriai parodančios, kokie yra nelaimingi tie, kurie, būdami toli nuo Kristaus, braido po gyvenimo purvynus… Ir kokie laimingi tie, kurie, jungdamiesi su kenčiančiu Kristumi, savo kančiomis, savo maldomis aukojasi už tuos nelaiminguosius“.

Vienas po kito pasirodo poezijos rinkinėliai: „Meilės pamoka“, „Kartu su Marija maldos kelyje“, „Vėlinių liepsnelės“, „Troškulys“, „Akimirkos iš tylos“, „Maldos tyla“, „Būk paukščiui lizdu“… Nesiimu reziumuoti mokytojos A.Grigaravičienės poezijos. Ji skamba kiekvienam atskirai, kiekvienam savaip. Tik žinau, kad ji dega meile Dievui ir žmogui. Dega meile ne tik poezijoje, bet ir gyvenime. „Kai meldžiuosi už visus man brangius žmones, kartais nežinau, ko prašyti. O juk reikia vieno vienintelio maldavimo:

Viešpatie, dovanok Meilę!

Kad eitų į Meilę

Kad dalintų Meilę,

Kad sudegtų Meilėje!

Ir šviesu bus nuo tos Meilės liepsnos!

Užverti jos mažą knygutę ir stebiesi, kiek joje yra daug pasakyta.

Sunku ir jaunam susilyginti su mokytojos dabartiniu turiningu ir dinamišku gyvenimu. Ji yra literatų klubo „Verdenė“ narė. Gyvojo rožinio vadovė. Būdama nepaprastai darbšti, be atlygio tvarko bažnytinius drabužius. Be to, veda užsiėmimus mokytojams katechetams, skaito paskaitas jaunavedžiams Šeimos centre. Jos, kaip tautodailininkės, nėriniai buvo demonstruojami Italijoje, Belgijoje, JAV, Vokietijoje. Pamenu ją scenoje, kaip puikią pasakorę ir skaitovę. Mokytoja A.Grigaravičienė turi ką pasakyti žmonėms, todėl kviečiama mielai apsilanko ir pasidalija savo mintimis, gyvenimo patirtimi. Dabar jos svajonė – išleisti jaunystės eilėraščių rinkinį ir pavadinti jį „Kanklės be stygų“.

Norėčiau šį rašinį apie mokytoją užbaigti žodžiais iš psalmės: „Vaikščiosiu aš tarp gyvųjų akivaizdoj Dievo pasauly šiame“.

Molėtų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija