|
Prie vargonų 40 metų
Bronius VERTELKA
 |
|
Panevėžio Šv. apaštalų Petro
ir Povilo bažnyčios vargonininkas
Antanas Aleksandravičius
|
Chorų siela vargonininkas
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios
Sumos ir Votyvos choruose kartu sudėjus per 60 dalyvių. Jų vadovas
Antanas Aleksandravičius. Liepos 1-ąją sukako 40 metų, kai jis
dirba vargonininku šventovėje. Tai ilgiausiai vienoje vietoje triūsiantis
šios profesijos žmogus Panevėžio vyskupijoje.
A.Aleksandravičius ypatingai gero būdo vyras.
Per jo vadovavimo metus nebuvo didelių nesutarimų. Tiesa, geranoriškai
chorą paliko viena moteris, kuri nebuvo balsinga. Panevėžiečiai
choristai yra giedoję daugelyje Lietuvos bažnyčių, dalyvavę religinės
muzikos festivaliuose. Neretai jie ir savo laisvalaikį praleidžia
kartu: rengia vakarones ar vyksta pasidžiaugti gyvenimu gamtos prieglobstyje.
Nepamirštamų akimirkų paliko poilsinės kelionės į Andrioniškį, prie
Šventosios upės. O susirinkę prie Lėvens kartą pateko į komišką
situaciją. Sugalvojo nusifotografuoti ant skalbiniams velėti skirto
lieptelio, tačiau šis neatlaikė svorio. Šeši vyrai sukrito į vandenį.
Šiemet, švenčiant Valstybės atkūrimo dieną, giesmininkai
kartu pažymėjo Bronislavos Vyčienės 85-ąjį gimtadienį. Tai amžiumi
vyriausia bažnyčios choristė.
Sutiko laimę
Grodamas 1897 metais statytais vargonais, A.Aleksandravičius
sutiko Mildą, kuri vėliau tapo jo žmona. Iš pirmo žvilgsnio jam
į akį krito simpatiška mergina. Choristė gražiai šypsojosi, buvo
linksma ir nuoširdi. Aleksandravičiai išaugino du sūnus ir vieną
dukrą. Mažus juos veždavosi į repeticijas. Dabar dukra dirba bibliotekoje,
vienas sūnus yra kompiuterių specialistas, kitas pasekė tėvo pėdomis
vargonininkauja Saločių bažnyčioje. Atgyja senelių butas Beržų
gatvėje, kai čia apsilanko keturi jų vaikaičiai.
A.Aleksandravičius būtinai kasdien groja pianinu
2-3 valandas. Repetuoti jam padeda ir žmona. Laiką repeticijoms
renkasi tada, kada gretimuose butuose nėra žmonių. Kaimynai ir šiaip
nepyksta, jeigu girdi gražiai skambančius pianino garsus ar sutartinus
Aleksandravičių balsus.
Daug gražių prisiminimų paliko monsinjoras
A.Aleksandravičius šiltai prisimena monsinjorą
Joną Juodelį. Panevėžyje jis klebonavo nuo 1970 metų. Tai buvo Dievo
tarnystei atsidavęs kunigas. Jis mokėjo keliolika kalbų, buvo sukaupęs
didžiulę asmeninę biblioteką, turėjo teologijos daktaro laipsnį.
Monsinjoras buvo tylus žmogus. Pietaudamas su kunigais kartais neištardavo
nė žodžio. Sykį pakilęs nuo stalo jis tarė: Atleiskite, gal kažką
ne taip pasakiau. Nors per pietus klebonas visiškai nekalbėjo.
Apie tai A.Aleksandravičius pasakojo su šiltu humoru.
Šiemet mons. J.Juodelis mirė. Į jo laidotuves
susirinko tūkstančiai panevėžiečių. Ne vienas jų užkasant karstą
su kunigo palaikais šluostėsi ašaras. Monsinjoro amžinojo poilsio
vieta tapo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorius. Prie
jo kapo ateina ir A.Aleksandravičius, kad mintimis pabūtų kartu
su šaltoje žemėje gulinčiu monsinjoru.
Iš plytinės prie vargonų
Pirmą kartą vargonų muziką Antanas išgirdo Daujėnų
(Pasvalio r.) bažnyčioje, į kurią jį už rankutės atsivedė mama.
Nuo 16 metų giedojo bažnyčios chore. Prie vargonų klavišų prisilietė
dirbdamas Pajiešmenės plytinėje. Saločiuose kunigavę Pranciškus
Masilionis ir Antanas Balaišis, sužinoję apie muzikai gabų jaunuolį,
nutarė jį paremti. Pasiuntė Antaną pas Antaną Virbicką, vargonininku
dirbusį Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Panevėžyje. A.Aleksandravičius
dvejus metus savarankiškai vargonininkavo Vadaktėliuose, tiek pat
laiko Daujėnuose. Mirus A.Virbickui, jis užėmė mokytojo vietą.
Panevėžyje vargonininkaujantis A.Aleksandravičius
turėjo septynis mokinius. Vienas jų Algis Neverauskas, dabar kunigas,
Pasvalio klebonas ir dekanas.
Panevėžys
Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
