Verslu tampa ir vaistai, ir idėjos
Justinas ADOMAITIS
|
Kęstutis Orinas su žmona Birute
sako, jog jiems vaistai
gyvenimas kaime
|
Pagal mūsų įstatymus vaistinės yra pelno siekiančios
įmonės, žodžiu, parduotuvės, sako žinomas vaistininkas, literatas
ir kraštotyrininkas Kęstutis Orinas. Panašiai ir politinių partijų
idėjos. Nusipirkai rinkimų turguje, o nuo jų tau arba galvą susuko,
arba vidurius paleido. Ir vaistų, ir idėjų pardavėjai už produkto
vartojimą neatsako...
Su K.Orinu, keturis dešimtmečius vadovavusiu Alytaus
centrinei vaistinei ir jos filialams, o nūnai atsidėjusiam kraštotyros
studijoms ir kūrybai, kalbėjomės jo sodyboje Panemuninkuose (Alytaus
r.), visai šalia Punios šilo. Nuo kalnelio į rytus už Nemuno matyti
Punia, Jiezno bažnyčios bokštai, į vakarus Balbieriškis ir debesų
sklypai virš tėviškės Paviemuonio kaimo netoli Skriaudžių (Prienų
r.). Patirtis ir išmintis leidžia farmacininkui K.Orinui nuo savojo
gyvenimo kalno viršūnės pažvelgti į šalies sveikatos apsaugą, įvertinti
įstatymų leidėjų, politikų ir suinteresuotų asmenų veiksmus.
Sveikatos apsaugos reformos grimasos
Vaistinių Lietuvoje yra per daug, sako K.
Orinas. Kaip liudija istorija, ir carizmo laikais, ir prieškario
metais, ir sovietmečiu vaistinių skaičius buvo normuojamas pagal
gyventojus. Jose būdavo ir vaistų gamybos, ir gatavų vaistų skyriai,
daug sudėtingos įrangos, nemažai specialistų. Dabar tokių vaistinių
Lietuvoje tik kelios. Joms išsilaikyti sunku. Tačiau kaip epidemija
plinta vaistų parduotuvės. Kai prieš gerą dešimtmetį buvo rengiamas
Farmacijos įstatymas, senieji vaistininkai dar tikėjo jo kūrėjų
išmintimi ir padorumu. Tik vėliau paaiškėjo užkulisiniai žaidimai
ir berniukų interesai. Lietuva vienintelė šalis Europoje, kurioje
didmeninės vaistų prekybos firma gali turėti mažmeninės vaistų prekybos
tinklą. Įstatymu užprogramuotas nešvarus verslas, sako K.Orinas.
Pasak nusipelniusio farmacininko, didmenininkas gali vaistą savo
tinklo vaistinėse parduoti beveik už savikainą ir vis tiek turės
pelno. Taip buvo sunaikintos visos savivaldybių, taip pat mažesnės
miestelių, rajonų vaistinės, nepriklausiusios farmacijos verslo
rykliams.
K.Orinas prisimena visus kaimo žmones, ypač ūkininkus,
šiurpinusį atvejį. Premjero pienininko laikais buvo išpjautos
visos nedidelės pieninės, sūrinės. Atsirado kelios milijonierių
valdomos pieno perdirbimo įmonės. Panaši grupė monopolistų atsirado
ir farmacijos versle. Vaistines steigia metalo, naftos prekeiviai,
įvairiais būdais įsigiję daug pinigų ir pasivadinę vaistininkais.
Juk niekam ne paslaptis, kad pasaulyje didžiausius pelnus atneša
prekyba ginklais, narkotikais ir vaistais. Mūsų berniukai turi
uoslę.
Mieste atidaro prekybos centrą, o jame net
dvi vaistinės, stebisi K.Orinas. Farmacijos veteraną stebina
žmonių polinkis pirkti ypač reklamuojamą prekę. O juk vaistų reklamai
(ir vartotojams mulkinti) negailima milijonų.
Kai Vaistų kontrolės tarnybai vadovavo Vytautas
Budnikas, jis buvo nuvažiavęs į Rusiją tartis dėl pigesnių medikamentų.
Daugelį metų gydėmės rusiškais vaistais. Tačiau prekeiviai brangiais
vakarietiškais medikamentais V.Budniką suvalgė. Dabar pensininkai,
neįgalieji į brangius vaistus žiūri kaip į žvaigždes neįperka.
Ministras Žilvinas Padaiga juos kartą paguodė, esą vaistai prabangos
prekė. Šiandien jau beveik turime sveikatos reformos rezultatą:
sulaukei senatvės ar sunkios ligos eik ne pas gydytoją ar vaistininką,
o pas stalių...
Naujieji vaistininkai įvairiomis akcijomis vilioja
pirkėjus, kviečia jų konsultacijoms gydytojus. Prekybininkų tikslas
priversti į vaistinę užklydusį žmogų prisipirkti ir reikalingų,
ir nereikalingų vaistų.
K.Orinas stebisi televizijos laidomis, kuriose
tarsi reikėtų kalbėti apie ligas ir jų gydymą, tačiau viskas virsta
reklama. Paskelbiama liga, o medikas studijoje pasakoja, kokiais
vaistais ją reikėtų gydyti.
Senieji vaistininkai anksčiau gana kritiškai vertindavo
gydytojų išrašytus receptus. Pasitaikydavo, kad pacientas jau lankėsi
pas kelis medikus. Farmacininkas aiškindavo žmogui, jog ne visi
gydytojų paskirti vaistai dera tarpusavyje, įspėdavo apie vartojimą.
Dabar net ir septynis receptus atsinešęs vaistinės lankytojas gaus
visus vaistus. Už jų vartojimą atsakingas bus pats ligonis.
Ties skurdo riba gyvenantys pensininkai, kaimo
senoliai neįperka vaistų, todėl eina gydytis pas šundaktarius, užkalbėtojas,
vartoja žolelių užpilus. Gydymasis vaistažolėmis nėra panacėja,
sako K.Orinas. Savo organizmą gerai pažįstantis žmogus gali gydytis
gamtos teikiamais vaistais, tačiau mokslininkai, tarkim, nėra atskleidę
sidabražolės ar kaštono žiedo farmakologinio mechanizmo. Cheminių
junginių poveikį lengva ištirti laboratorijoje, išbandyti su pelėmis
ar žiurkėmis. Be to, daugelio sintetinių vaistų veiklioji medžiaga
gali būti augalinės kilmės. Pats vaistininkas yra patyręs organizmo
kraujotakos sutrikimų, vartojęs amerikietiškų tablečių. Vėliau K.Orinas
išsiaiškino, jog jų pagrindą sudarė česnako ištrauka.
Kartą pastebėjau, kaip mano šunelis ėda žolę,
pasakoja vaistininkas. Pasirodo, gyvūnėlis nesuvirškino riebios
košės, todėl taip gydėsi apsunkusį skrandį. Tad pravartu ir žmogui
daugiau dėmesio skirti savo organizmui, jį pažinti.
Geriausiai gydo darbas ir prasminga veikla
Geriau už vaistus gydo darbas. K.Orinas tai patyrė
prieš dešimtmetį atsiėmęs tėvų žemę Skriaudžiuose (Prienų r.). Pavasarį
po gydymosi ligoninėje ir sanatorijoje nuvažiavo į tėviškę visai
be sveikatos. Vasarą šienavo, kūlė, dirbo neprisėsdamas. Po javapjūtės
su sveikais vyrais į priekabą miežių maišus mėčiau, prisimena
ūkininkavimo ir sveikatos pamokas K.Orinas. Atsikratyti nereikalingų
kilogramų padėjo ne tik darbas kaime, bet ir racionalus badavimas,
tačiau kitiems farmacininkas nepatartų imtis savigydos be specialisto
pagalbos ar gerai nepažinus savo organizmo.
Šią vasarą šalia visų žemės ūkio darbų K.Orinas
įsipareigojęs savo gimtajam Skriaudžių kraštui padovanoti istorijos
ir kraštotyros studijų knygelę. Ji bus jau ketvirtoji farmacininko
ir publicisto biografijoje.
Pasak K.Orino, Skriaudžiai pažangių ūkininkų,
raštingų ir šviesių žmonių kraštas. Pirmąkart vietovė minima po
Kęstučio nužudymo, kai Vytautas buvo išbėgęs pas kryžiuočius. Ordino
žvalgai tada gana tiksliai ištyrė ir aprašė apie 100 maršrutų į
Lietuvą. Vienas kelias link Trakų ėjo per Skriaudžius. Yra duomenų,
jog XIV a. pabaigoje kryžiuočiai juo vežė medinę patranką ir ties
Darsūniškiu iš jos iššovė. Tai buvo pirmas toks atvejis Lietuvos
teritorijoje. Vėliau tuos kraštus aprašė Žygimanto Augusto matininkas
Grigalius Valavičius (1559 m.). Keliu iš Darsūniškio į pasienio
miestelį Virbalį gabenta derva, mediena, pelenai gaminti potašui.
Tikrai žinoma, jog 1812 metais Napoleonas į Rusiją vyko pro Skriaudžius.
Šį kraštą gana anksti pasiekė technikos pažanga:
1870 metais Stasio Matulaičio tėvų ūkyje jau buvo kuliamoji mašina
su motoru. K.Orino gimtasis Paviemuonio kaimas iš rėžinio į viensėdijas
išėjo 1890 metais. Vėliau Lietuvos istorijoje kruviną pėdsaką
paliko 1935 metų valstiečių streikas, prasidėjęs Veiveriuose. K.Orino
tėvas pasakojo, kaip iš svetur atvykę dailiai apsirengę ponai (vokiečių
ir bolševikų agitatoriai) ragino, kurstė žmones sukilti prieš Lietuvos
valdžią, deginti pasiturinčių ūkininkų sodybas. Jie šaukė vienytis
miesto darbininkus ir kaimo valstiečius. Jau tuomet socialdemokratinių
pažiūrų iš JAV parsivežęs K.Orino tėvas su kaimynais sakė, jog tokia
vienybė neįmanoma: kaimietis nori savo užaugintą produkciją parduoti
kuo brangiau, o miestietis iš jo nupirkti kuo pigiau.
Kai nepasimokome iš istorijos
Istorinių paralelių, pasak K.Orino, esama ir mūsų
dienomis. Šalyje netrukdomos veikia svetimų valstybių specialiosios
tarnybos. Kaip ir 1935 metais, žmonės kurstomi nepasitikėti savo
valdžia, politikais, griauti savo sveikatos apsaugos, švietimo sistemas.
Ne Lietuvoje kuriami ministrų ir vyriausybių griūties planai. Piliečiams
nuolat teigiama, jog tokioje šalyje gyventi neverta. Istorinės vertybės
paminamos, naujos nekuriamos, skatinamas ir propaguojamas aukso
veršio kultas.
Iš dvasios nerimo, iš piliečio atsakomybės istorijai
gimsta K.Orino eilėraščiai, publicistiniai pasvarstymai. Viename
straipsnyje nusipelnęs vaistininkas ir kraštotyrininkas rašo:
Teigiama, jog jau 400 tūkst. jaunų žmonių paliko
Lietuvą. Lygiai tiek šalis neteko nuo 1941 iki 1990 metų. Į tą skaičių
įeina ištremti ir sunaikinti pažangiausi mokytojai, karininkai,
organizacijų vadovai, žodžiu, aktyviausia inteligentija, pokary
miškuose iššaudyti, kalėjimuose ir lageriuose sunaikinti, į Sibirą
išvežti ir į Vakarus pabėgę gabūs bei aktyvūs žmonės. Nors pastariesiems
labiausiai pasisekė, bet Lietuva vis dėlto jų neteko, nes negalėjo
pasinaudoti jų protu, rankų darbu, dvasiniais turtais.
Taip yra ir dabar. Tautos žiedas ir ateitis
aktyvusis jaunimas savotiški tremtiniai. Tik ne okupantų, o savųjų
ištremti. Kodėl jaunimas palieka Lietuvą?
Pirma, sugriuvus sovietų laikų pasenusių technologijų
gamykloms, niekas nepadaryta naujoms sukurti. Antra, naujai gamybai
įdiegti valstybė nedavė lengvatinių paskolų. Biudžete tokiems dalykams
nebuvo pinigų, tačiau išplaukiančių į visas puses, aplenkiant biudžetą,
jų buvo milijardai. Trečia, ar kas nors skaičiavo, kiek pinigėlių
išmokama sėdintiesiems merijose, ministerijose, apskrityse ir t.t.?
O juk taip garsiai kažkada buvo žadėta mažinti biurokratinį aparatą.
Ketvirta, teisėjų algomis, pabrėžiančiomis neužmiršk,
kaip ir kam dirbi, pripratome nebesistebėti. Bet kiek dar yra ypatingų
etatų su kvapą gniaužiančiomis algomis!
Jauni žmonės nesileidžia išnaudojami ir išvažiuoja
užsidirbti kitur. O jei pritrūks darbo jėgos, ne bėda, į Lietuvą
jos priplūs iš tų šalių, kuriose dar blogiau.
400 tūkst. išvažiavusiųjų! Tai jau tautos genocidas.
Antras per šimtmetį. Tai karas be karo, šienaujantis tautos gėlyną
tykiai, bet konkrečiai. Regis, 1953 metais prelatas Mykolas Krupavičius
per Amerikos balsą kalbėjo: Ateis diena ir susės prie vieno stalo
visa tauta kaip viena šeima. Ašaros tada byrėjo, nes nesitikėjome
tokios dienos sulaukti. Sulaukėme. Pasėdėjome. Pasėdėjome ir skirstomės.
Gal stalas ne tas, gal susėdome už jo ne tie, kad kalbos nesurandame.
Kęstutis ir Birutė Orinai į kaimą pabėgo prieš
dešimtmetį. Iki Alytaus dešimt minučių kelio autobusu. Šalimais
darbščių, dorų dzūkų sodybos. Per stebuklą šiame krašte išlaikytas
bendruomeniškumo jausmas. Geriau už vaistus gydo kaimo oras, kasdienis
darbas, minčių bendrystė. Kai žvelgi nuo kalno, ir save geriau
pamatai, kalba K.Orinas ir priduria, kad geriau už vaistą gydo
šviesios žmogaus mintys. Ir ieškodamas jų randi, randi...
Alytaus rajonas
© 2006 XXI amžius
|