„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 3 (18)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Verslu tampa ir vaistai, ir idėjos

Justinas ADOMAITIS

Kęstutis Orinas su žmona Birute
sako, jog jiems vaistai –
gyvenimas kaime

„Pagal mūsų įstatymus vaistinės yra pelno siekiančios įmonės, žodžiu, parduotuvės“, – sako žinomas vaistininkas, literatas ir kraštotyrininkas Kęstutis Orinas. Panašiai ir politinių partijų idėjos. Nusipirkai rinkimų turguje, o nuo jų tau arba galvą susuko, arba vidurius paleido. Ir vaistų, ir idėjų pardavėjai už produkto vartojimą neatsako...

Su K.Orinu, keturis dešimtmečius vadovavusiu Alytaus centrinei vaistinei ir jos filialams, o nūnai atsidėjusiam kraštotyros studijoms ir kūrybai, kalbėjomės jo sodyboje Panemuninkuose (Alytaus r.), visai šalia Punios šilo. Nuo kalnelio į rytus už Nemuno matyti Punia, Jiezno bažnyčios bokštai, į vakarus – Balbieriškis ir debesų sklypai virš tėviškės – Paviemuonio kaimo netoli Skriaudžių (Prienų r.). Patirtis ir išmintis leidžia farmacininkui K.Orinui nuo savojo gyvenimo kalno viršūnės pažvelgti į šalies sveikatos apsaugą, įvertinti įstatymų leidėjų, politikų ir suinteresuotų asmenų veiksmus.

Sveikatos apsaugos reformos grimasos

„Vaistinių Lietuvoje yra per daug“, – sako K. Orinas. Kaip liudija istorija, ir carizmo laikais, ir prieškario metais, ir sovietmečiu vaistinių skaičius buvo normuojamas pagal gyventojus. Jose būdavo ir vaistų gamybos, ir gatavų vaistų skyriai, daug sudėtingos įrangos, nemažai specialistų. Dabar tokių vaistinių Lietuvoje tik kelios. Joms išsilaikyti sunku. Tačiau kaip epidemija plinta vaistų parduotuvės. Kai prieš gerą dešimtmetį buvo rengiamas Farmacijos įstatymas, senieji vaistininkai dar tikėjo jo kūrėjų išmintimi ir padorumu. Tik vėliau paaiškėjo užkulisiniai žaidimai ir „berniukų“ interesai. Lietuva – vienintelė šalis Europoje, kurioje didmeninės vaistų prekybos firma gali turėti mažmeninės vaistų prekybos tinklą. „Įstatymu užprogramuotas nešvarus verslas“, – sako K.Orinas. Pasak nusipelniusio farmacininko, „didmenininkas“ gali vaistą savo tinklo vaistinėse parduoti beveik už savikainą ir vis tiek turės pelno. Taip buvo sunaikintos visos savivaldybių, taip pat mažesnės miestelių, rajonų vaistinės, nepriklausiusios farmacijos verslo „rykliams“.

K.Orinas prisimena visus kaimo žmones, ypač ūkininkus, šiurpinusį atvejį. Premjero „pienininko“ laikais buvo „išpjautos“ visos nedidelės pieninės, sūrinės. Atsirado kelios milijonierių valdomos pieno perdirbimo įmonės. Panaši grupė monopolistų atsirado ir farmacijos versle. Vaistines steigia metalo, naftos prekeiviai, įvairiais būdais įsigiję daug pinigų ir pasivadinę vaistininkais. Juk niekam ne paslaptis, kad pasaulyje didžiausius pelnus atneša prekyba ginklais, narkotikais ir vaistais. Mūsų „berniukai“ turi uoslę.

„Mieste atidaro prekybos centrą, o jame – net dvi vaistinės“, – stebisi K.Orinas. Farmacijos veteraną stebina žmonių polinkis pirkti ypač reklamuojamą prekę. O juk vaistų reklamai (ir vartotojams mulkinti) negailima milijonų.

Kai Vaistų kontrolės tarnybai vadovavo Vytautas Budnikas, jis buvo nuvažiavęs į Rusiją tartis dėl pigesnių medikamentų. Daugelį metų gydėmės rusiškais vaistais. Tačiau prekeiviai brangiais vakarietiškais medikamentais V.Budniką „suvalgė“. Dabar pensininkai, neįgalieji į brangius vaistus žiūri kaip į žvaigždes – neįperka. Ministras Žilvinas Padaiga juos kartą „paguodė“, esą vaistai – prabangos prekė. Šiandien jau beveik turime sveikatos reformos rezultatą: sulaukei senatvės ar sunkios ligos – eik ne pas gydytoją ar vaistininką, o pas stalių...

Naujieji vaistininkai įvairiomis akcijomis vilioja pirkėjus, kviečia jų konsultacijoms gydytojus. Prekybininkų tikslas – priversti į vaistinę užklydusį žmogų prisipirkti ir reikalingų, ir nereikalingų vaistų.

K.Orinas stebisi televizijos laidomis, kuriose tarsi reikėtų kalbėti apie ligas ir jų gydymą, tačiau viskas virsta reklama. Paskelbiama liga, o medikas studijoje pasakoja, kokiais vaistais ją reikėtų gydyti.

Senieji vaistininkai anksčiau gana kritiškai vertindavo gydytojų išrašytus receptus. Pasitaikydavo, kad pacientas jau lankėsi pas kelis medikus. Farmacininkas aiškindavo žmogui, jog ne visi gydytojų paskirti vaistai dera tarpusavyje, įspėdavo apie vartojimą. Dabar net ir septynis receptus atsinešęs vaistinės lankytojas gaus visus vaistus. Už jų vartojimą atsakingas bus pats ligonis.

Ties skurdo riba gyvenantys pensininkai, kaimo senoliai neįperka vaistų, todėl eina gydytis pas šundaktarius, užkalbėtojas, vartoja žolelių užpilus. „Gydymasis vaistažolėmis nėra panacėja“, – sako K.Orinas. Savo organizmą gerai pažįstantis žmogus gali gydytis gamtos teikiamais vaistais, tačiau mokslininkai, tarkim, nėra atskleidę sidabražolės ar kaštono žiedo farmakologinio mechanizmo. Cheminių junginių poveikį lengva ištirti laboratorijoje, išbandyti su pelėmis ar žiurkėmis. Be to, daugelio sintetinių vaistų veiklioji medžiaga gali būti augalinės kilmės. Pats vaistininkas yra patyręs organizmo kraujotakos sutrikimų, vartojęs amerikietiškų tablečių. Vėliau K.Orinas išsiaiškino, jog jų pagrindą sudarė česnako ištrauka.

„Kartą pastebėjau, kaip mano šunelis ėda žolę“, – pasakoja vaistininkas. Pasirodo, gyvūnėlis nesuvirškino riebios košės, todėl taip gydėsi apsunkusį skrandį. Tad pravartu ir žmogui daugiau dėmesio skirti savo organizmui, jį pažinti.

Geriausiai gydo darbas ir prasminga veikla

Geriau už vaistus gydo darbas. K.Orinas tai patyrė prieš dešimtmetį atsiėmęs tėvų žemę Skriaudžiuose (Prienų r.). Pavasarį po gydymosi ligoninėje ir sanatorijoje nuvažiavo į tėviškę visai be sveikatos. Vasarą šienavo, kūlė, dirbo neprisėsdamas. „Po javapjūtės su sveikais vyrais į priekabą miežių maišus mėčiau“, – prisimena ūkininkavimo ir sveikatos pamokas K.Orinas. Atsikratyti nereikalingų kilogramų padėjo ne tik darbas kaime, bet ir racionalus badavimas, tačiau kitiems farmacininkas nepatartų imtis savigydos be specialisto pagalbos ar gerai nepažinus savo organizmo.

Šią vasarą šalia visų žemės ūkio darbų K.Orinas įsipareigojęs savo gimtajam Skriaudžių kraštui padovanoti istorijos ir kraštotyros studijų knygelę. Ji bus jau ketvirtoji farmacininko ir publicisto biografijoje.

Pasak K.Orino, Skriaudžiai – pažangių ūkininkų, raštingų ir šviesių žmonių kraštas. Pirmąkart vietovė minima po Kęstučio nužudymo, kai Vytautas buvo išbėgęs pas kryžiuočius. Ordino žvalgai tada gana tiksliai ištyrė ir aprašė apie 100 maršrutų į Lietuvą. Vienas kelias link Trakų ėjo per Skriaudžius. Yra duomenų, jog XIV a. pabaigoje kryžiuočiai juo vežė medinę patranką ir ties Darsūniškiu iš jos iššovė. Tai buvo pirmas toks atvejis Lietuvos teritorijoje. Vėliau tuos kraštus aprašė Žygimanto Augusto matininkas Grigalius Valavičius (1559 m.). Keliu iš Darsūniškio į pasienio miestelį Virbalį gabenta derva, mediena, pelenai gaminti potašui. Tikrai žinoma, jog 1812 metais Napoleonas į Rusiją vyko pro Skriaudžius.

Šį kraštą gana anksti pasiekė technikos pažanga: 1870 metais Stasio Matulaičio tėvų ūkyje jau buvo kuliamoji mašina su motoru. K.Orino gimtasis Paviemuonio kaimas iš rėžinio į viensėdijas „išėjo“ 1890 metais. Vėliau Lietuvos istorijoje kruviną pėdsaką paliko 1935 metų valstiečių streikas, prasidėjęs Veiveriuose. K.Orino tėvas pasakojo, kaip iš svetur atvykę dailiai apsirengę ponai (vokiečių ir bolševikų agitatoriai) ragino, kurstė žmones sukilti prieš Lietuvos valdžią, deginti pasiturinčių ūkininkų sodybas. Jie šaukė vienytis miesto darbininkus ir kaimo valstiečius. Jau tuomet socialdemokratinių pažiūrų iš JAV parsivežęs K.Orino tėvas su kaimynais sakė, jog tokia vienybė neįmanoma: kaimietis nori savo užaugintą produkciją parduoti kuo brangiau, o miestietis – iš jo nupirkti kuo pigiau.

Kai nepasimokome iš istorijos

Istorinių paralelių, pasak K.Orino, esama ir mūsų dienomis. Šalyje netrukdomos veikia svetimų valstybių specialiosios tarnybos. Kaip ir 1935 metais, žmonės kurstomi nepasitikėti savo valdžia, politikais, griauti savo sveikatos apsaugos, švietimo sistemas. Ne Lietuvoje kuriami ministrų ir vyriausybių griūties planai. Piliečiams nuolat teigiama, jog tokioje šalyje gyventi neverta. Istorinės vertybės paminamos, naujos nekuriamos, skatinamas ir propaguojamas aukso veršio kultas.

Iš dvasios nerimo, iš piliečio atsakomybės istorijai gimsta K.Orino eilėraščiai, publicistiniai pasvarstymai. Viename straipsnyje nusipelnęs vaistininkas ir kraštotyrininkas rašo:

„Teigiama, jog jau 400 tūkst. jaunų žmonių paliko Lietuvą. Lygiai tiek šalis neteko nuo 1941 iki 1990 metų. Į tą skaičių įeina ištremti ir sunaikinti pažangiausi mokytojai, karininkai, organizacijų vadovai, žodžiu, aktyviausia inteligentija, pokary miškuose iššaudyti, kalėjimuose ir lageriuose sunaikinti, į Sibirą išvežti ir į Vakarus pabėgę gabūs bei aktyvūs žmonės. Nors pastariesiems labiausiai pasisekė, bet Lietuva vis dėlto jų neteko, nes negalėjo pasinaudoti jų protu, rankų darbu, dvasiniais turtais.

Taip yra ir dabar. Tautos žiedas ir ateitis — aktyvusis jaunimas — savotiški tremtiniai. Tik ne okupantų, o savųjų ištremti. Kodėl jaunimas palieka Lietuvą?

Pirma, sugriuvus sovietų laikų pasenusių technologijų gamykloms, niekas nepadaryta naujoms sukurti. Antra, naujai gamybai įdiegti valstybė nedavė lengvatinių paskolų. Biudžete tokiems dalykams nebuvo pinigų, tačiau išplaukiančių į visas puses, aplenkiant biudžetą, jų buvo milijardai. Trečia, ar kas nors skaičiavo, kiek pinigėlių išmokama sėdintiesiems merijose, ministerijose, apskrityse ir t.t.? O juk taip garsiai kažkada buvo žadėta mažinti biurokratinį aparatą.

Ketvirta, teisėjų algomis, pabrėžiančiomis „neužmiršk, kaip ir kam dirbi“, pripratome nebesistebėti. Bet kiek dar yra „ypatingų“ etatų su kvapą gniaužiančiomis algomis!

Jauni žmonės nesileidžia išnaudojami ir išvažiuoja užsidirbti kitur. O jei pritrūks darbo jėgos, ne bėda, į Lietuvą jos priplūs iš tų šalių, kuriose dar blogiau.

400 tūkst. išvažiavusiųjų! Tai jau tautos genocidas. Antras per šimtmetį. Tai — karas be karo, šienaujantis tautos gėlyną tykiai, bet konkrečiai. Regis, 1953 metais prelatas Mykolas Krupavičius per „Amerikos balsą“ kalbėjo: „Ateis diena ir susės prie vieno stalo visa tauta kaip viena šeima“. Ašaros tada byrėjo, nes nesitikėjome tokios dienos sulaukti. Sulaukėme. Pasėdėjome. Pasėdėjome ir skirstomės. Gal stalas ne tas, gal susėdome už jo ne tie, kad kalbos nesurandame“.

Kęstutis ir Birutė Orinai į kaimą pabėgo prieš dešimtmetį. Iki Alytaus – dešimt minučių kelio autobusu. Šalimais – darbščių, dorų dzūkų sodybos. Per stebuklą šiame krašte išlaikytas bendruomeniškumo jausmas. Geriau už vaistus gydo kaimo oras, kasdienis darbas, minčių bendrystė. „Kai žvelgi nuo kalno, ir save geriau pamatai“, – kalba K.Orinas ir priduria, kad geriau už vaistą gydo šviesios žmogaus mintys. Ir ieškodamas jų randi, randi...

Alytaus rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija