„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 3 (18)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gera motina ir puiki audėja

Alvyra Grėbliūnienė

Tautodailininkė Marija Leseckienė

Mylėti Dievą ir Tėvynę

Mane išmokei, motinėle,

Už tai aš tau dėkoju,

Geroji sengalvėle.

,,Ačiū motinėle“.

Marija Sinkevičiūtė-Leseckienė

Ar dažnai mes dėkojame savo tėvams, artimiesiems, draugams, pažįstamiems ar visai svetimiems už gerą darbą, šiltą žodį, kasdienį rūpestį? Ar dažnai patys juos darome? Iš savo patirties žinau, kad vis skubame, pamirštame... Kai apsilankiau pas šio eilėraščio autorę, kuri visą savo gyvenimą sugebėjo nešti Dievo palaimintą motinystės šviesą ir dėkoti kitiems, dar kartą supratau, kad padaryti geri darbai sugrįžta dešimteriopai atgal...

,,Dėkojame, kad triūsiate Lietuvos labui... už gražų išaugintą būrį vaikų“, – šiais žodžiais kreipėsi Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras Artūras Margelis į smulkutę, susijaudinusią Blūdiškės kaimo moterį. Jis sveikino 85-metę Mariją Leseckienę, vieną iš 35 Lietuvos motinų, kurioms Prezidentas įteikė apdovanojimus Motinos dienos proga. Respublikos Prezidento dekrete rašoma: ,,Dėl daugiavaikių motinų apdovanojimo ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu M.Leseckienę, išauginusią ir gerai išauklėjusią 7 vaikus“. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, įteikdamas apdovanojimą, linkėjo moteriai sulaukti 100 metų ir dar daugiau. O kai sužinojo, kad ji dzūkė, dar pridėjo, kad labai geri dzūkų krašto žmonės.

Po gražių ir šiltų rajono vicemero, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Linos Margelienės ir Šeštokų seniūnės Aldonos Surdokienės palinkėjimų, M.Leseckienė visus pakvietė į kambarį – muziejų. Čia svečiams padėkojusi už sveikinimus, prisipažino, kad dar nenori mirti, nes daug ko nepadarė. Išsiskirsčius jos vaikams iš gimtojo lizdo, ji nesėdi sudėjusi rankų. Kambaryje ant senoviškai paklotos lovos su pūpsančiomis, lyg balto sniego pusnys, mezginiais išpuoštomis pagalvėmis buvo suguldytos ir tarsi įvairiaspalvė pieva mirgėjo, šilko gijomis tviskėjo tik jai žinomų raštų tautinės juostos. Ant stalo pataisytos, vąšeliu nertos lauko ir darželio gėlių žiedų ir lapų motyvais staltiesės, staltiesėlės, palubyje siūbavo ,,sodai“, stiebėsi iš šukuotų linų supintos aguonų galvutės... O šalia stalo stovėjo juostų audimo staklės, kuriose žaliais ąžuolo lapais iškaišyta ruošėsi apkabinti kažkieno pečius dar nepabaigta nauja juosta... Tarp tų visų tautinių vingrybių viena iš jų M.Leseckienei yra labai brangi. Lietuvos nepriklausomybės 20 metų jubiliejaus proga, 1938 metais Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokykloje vykusioje parodoje šiai Marijos išaustai kaklajuostei buvo pripažinta pirmoji vieta ir paskirta 10 litų premija. Vėliau, kai ji ištekėjo, juostą padovanojo savo vyrui, kuria jis mėgdavo per šventes pasipuošti. Daug rankdarbių M.Leseckienė išdovanojo Lietuvoje, daug iškeliavo į užsienį.

Austi lovatieses, juostas, daryti kitus rankdarbius Marija (vadinu šiuo vardu, nes taip ją vadina artimieji) išmoko iš močiutės ir mamos. Tai perdavė savo dukroms bei vaikaitėms. Atrodo, kad šių moterų darbštumas užkoduotas genuose ir keliauja iš kartos į kartą. Kitas kambaryje priglaustas unikalus eksponatas – tai jos močiutės prieš 140 metų austa prijuostė. Ir audinys, ir spalvos puikiai išsilaikę. M.Leseckienę aplanko rajono mokyklų mokiniai, kiti tautodailės gerbėjai, todėl ji dar lauko virtuvėje sustatė ir apmetė audimui apie 200 metų senumo stakles. Šalia surikiavo siūlų verpimo, vijimo, lenkimo prietaisus.

Aprodžiusi savo turtą, Marija pakvietė prie stalo. Be kitų lietuviškų skanėstų, pavaišino brolio atvežtu medumi, pačios suspaustu ožkos sūriu ir sumuštu sviestu. (Kad iš ožkos pieno galima sumušti sviestą, pirmą kartą išgirdau iš Marijos.) Čia mus visus sujungė per ilgus ir nelengvus gyvenimo metus į rankdarbius po uogelę surinkti ir ant vingiuoto istorijos siūlo suverti lietuvės kaimo moters širdies ir rankų šilumos karoliai. Apsirengusi balta palaidine, įsisegusi vaivorykštės spalvomis žaižaruojančią sagę, ji pati švietė kažkokia vidine šviesa. Visi kartu pasijutome tokie artimi ir paprasti, visi lygūs Dievo vaikai, nepaisant užimamų aukštų pareigų ir amžiaus. L.Margelienė prisiminė savo motinos nertas staltiesėles, vicemeras surado nuotraukose bendrų pažįstamų. P.A.Surdokienė porino apie Marijos labai gražų ožį ir ožkutes, būrį paukščių... O aš vos spėjau užrašinėti pasakojimą. M.Leseckienės gražūs, rišlūs žodžiai tekėjo, gurgėjo tarsi senoviško lietuviško kaimo skaidraus upelio vanduo.

Marija gimė 1921metais Aštriosios Kirsnos kaimo dvare. Jos tėvelis Vincentas Sinkevičius buvo Lietuvos savanoris. Jis kartu su kitais gavo dvaro žemės. Naujakuriai ją pavadino Dzūkų kaimu. Ji augo daugiavaikėje šeimoje. Lankė Dervinių pradžios mokyklą. Mokytojas Viktoras Bulkaitis ją priėmė į skautes. Galbūt Marija yra rajone seniausia skautė? 1935 metais ji pradėjo lankyti Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklą. Jos įkūrėjas – agronomas, dvaro savininkas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Vladas Kriaučiūnas. Čia Marija parašė ir pirmuosius eilėraščius, bet jų neišsaugojo. (Beje, eilėraščius rašo ir jos brolis.) Po dvejų metų mokyklą baigė. Pasiliko dirbti Aštriosios Kirsnos dvare, pas Kriaučiūnus guvernante. Mokykloje, o vėliau Kriaučiūnų šeimoje įgytos kultūringo aptarnavimo ir bendravimo bei valgių gaminimo žinios pravertė moters gyvenime. Pas juos Marija tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. ,,Tų kavalierių sukosi ne vienas, bet Petras buvo atkakliausias. Jis vis kalbėjo, kad niekas manęs nepaims, tik jis. Be to, jis buvo kalvis. Man lauko darbai nelabai patiko. Norėjau būti ponia. O gavosi atvirkščiai“, – prisiminė Marija. Taip 1941 metais ji ištekėjo už Petro Lesecko. Iš pradžių gyveno pas vyro tėvus, vėliau, gimus dukrai, pradėjo statytis savo namą. Slinko sunkūs karo, pokario metai. Vaikai gimė vienas po kito. Kūrėsi kolūkiai. Leseckai neteko žemės. Šeimos galva teko būti Marijai. Petras buvo rūpestingas ir geras. Jis parnešdavo pinigus, atiduodavo juos pačiai ir niekada neprieštaravo žmonos vadovavimui. Pati iš savo motinos ir močiutės išmokusi vaikų auginimo ir auklėjimo gudrybių, jas taikė savo šeimoje.

Visus vaikus pagimdė namuose per 15-20 minučių. Marija sakydavo: ,,Galiu už visą kaimą vaikų prigimdyt, tik patys turėsit užauginti ir išmokyti“. Darbus vis tiek visus reikėjo nudirbti. Marija pasakojo: ,,Būdavo, vienu koju supu vygį, kitu vindelį (ratelį) suku. Mano dzienos, mano nakcys“. Toliau jau vieni kitiems padėjo. Motinai svarbiausia buvo, kad vaikai dyki nelakstytų. Imdavo po hektarą runkelių ir visi ravėdavo, prižiūrėdavo. Jiems bedirbant sekdavo pasakas, dainuodavo dainas. Kai mažiausiajai Gražinutei saulė įkaitindavo galvelę, tai iš varnalėšų lapų skrybėlę padarydavo. Užaugę vaikai sakė: ,,Niekas, mamyte, taip nedirbo, kaip mes“. Motina sakiusi, kad ir dabar visi žino darbo skonį ir netinginiauja. Ji prisiminė, kaip vyriausia mergaitė labai norėjo dviračio. Pasibaigus mokslams mokykloje, per vasarą turėjo dirbti plytinėje, susirinko pinigų ir jį nusipirko.

Sekmadieniai buvo šventa diena. Visa šeima eidavo į bažnyčią. Ne visiems tai patikdavo. Juokėsi iš jos: ,,Žiūrėk, ,,Mojinė“ vedasi savo vaikus, nori pasirodyti, kad daug turi“. Vaikų niekada nemušdavo. Su jais kalbėdavosi, kaip su lygiais. Duodavo savo drabužių, kartu su kaimynų vaikais jais apsirengdavo, vaidindavo, linksmindavosi. ,,Su vaikais reikia gražiai bendrauti, kalbėtis. Negalima ant jų rėkti“, – sakė Marija. Tačiau vaikams buvo nustatytas laikas pramogoms ir darbui. Pasakojant senolių prisiminimus, pasakas, paprasčiausiai kalbantis, taip buvo aiškinamos elgesio ir bendravimo taisyklės. Vaikus, kaip ir visus žmones reikia mylėti. ,,Baisiausia, kai žmogus neturi, nejaučia meilės“, – kalbėjo moteris.

Marija nuo pat vaikystės labai mėgo istoriją. Kai sunkiai trejus metus sirgo jos vyras, paguodos ir padrąsinamą žodį jų šeimos skausme ne kartą suteikė tuometinis Rudaminos parapijos klebonas kun. Valerijus Rudzinskas. Šis kunigas pastebėjo moters sugebėjimą rašyti, kurti. Jis padėjo išvysti dienos šviesą pirmajai knygai. Dabar jų jau išleistos keturios. Jose sudėta padėka, meilė, grožis, išmintis, sielos šviesa – viskas, ką Marija mintimis išliejo, ką surinko iš tėvų ir protėvių lobyno. M.Leseckienės visi septyni vaikai sukūrę šeimas: trys dukros ištekėjusios ir keturi sūnūs jau vedę. Jie padovanojo močiutei dvylika vaikaičių. Šiandien susiburia jau apie 30 žmonių. O, rodos, dar taip neseniai vaikai rinkosi specialybes, stojo į aukštąsias mokyklas. Ne po vieną, bet penketą ir daugiau išlydėdavusi į didžiuosius miestus, į mokslus... Kiekvieną kartą juos peržegnodavo, palaimindavo ir prašydavo Aukščiausiojo: ,,Viešpatie, padėk, nes jei Tu nepadėsi, tai niekas nepadės“. Marija labai tikinti į Dievą. Ji meldžiasi už visus, bet daugiausia už tuos, kurie nemyli. Kai būna sunku, prašo savo dangiškosios globėjos Švč. Marijos ir Dievo pagalbos, kai viskas sekasi, kai džiaugiasi – Jiems dėkoja. Tokia jos prigimtinė Motinos teisė: mylėti ir dovanoti meilę kitiems.

Lazdijų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija