|
Vėtras atlaikę
Bronius VERTELKA
 |
|
Zofija ir Vladas Sacevičiai,
jau atšventę auksinį vedybų jubiliejų
|
Zofija ir Vladas Sacevičiai, išauginę keturis
vaikus ir sulaukę aštuonių anūkų bei proanūkės, pirmąjį 2007 metų
savaitgalį šventė savo jungtuvių auksinį jubiliejų. Senokai jų būsto
sienos A. Mackevičiaus gatvėje girdėjo tiek smagių pokštavimų, dainų,
juoko ir gaivaus klegesio.
Nupjauti liepą prašė kaimyno
Senieji Sacevičiai yra kilę iš Anykščių rajono.
Likimas abu suvedė švenčiant Šeštines. Po dvejų draugystės metų
juos sutuokė Kurklių klebonas kun. Rinkevičius.
Vladas Zofiją parsivedė į savo namus netoli Rubikių
ežero. Sacevičių giminė Bijeikių kaime buvo gerai žinoma ji čia
turėjo tvirtas, gilias savo šaknis. Šioje vietovėje buvo išgyvenusi
apie 200 metų. Vlado tėviškės sodyba stovėjo ant aukšto kalno, nuo
kurio paprasta akimi buvo matyti Leliūnų, Debeikių, Alantos ir Skiemonių
bažnyčių bokštai. Ją puošė aukšta, drūtą kamieną ir didingą lapų
karūną turėjusi liepa. Atėjus melioracijos vajui, turėjo nupjauti
net tokį galingą medį. Tai padaryti Vladas paprašė kaimyno. Žudyti
medį neleido jo širdis.
Pirko pusę namo Panevėžyje
Sacevičiai nenorėjo statytis gyvenvietėje. Dairėsi
pirkti atskiro namo mieste. Augantiems vaikams reikėjo mokyklos.
Būtų patikę Utenoje, tik 22 kilometrai nuo buvusių namų, tačiau
augant miestui sparčiai kilo būstų kainos. Kur kas arčiau Anykščiai,
bet ir čia tinkamo neišsirinko. Panevėžyje suderėjo pusę namo. Už
22 tūkstančius rublių tais laikais gana didelius pinigus jį
pirko. Pasitaikė labai geri kaimynai. Tarpusavyje gražiai sugyveno
ne prasčiau nei su giminėmis. Taip nepastebėjo, kaip pralėkė dešimtmečiai
gyvenant Panevėžyje. Tarsi jų išvis nebūtų buvę.
Buvo abu darbštūs
Viską, ką šiandien turi, Sacevičiai sukūrė savo
rankomis. Kartą Valdui įsidarbinant vienoje įmonėje, jam meistras
tarė: Jeigu sugebėjai mieste nusipirkti tokį būstą, vadinasi, ir
darbe aš su tavimi neturėsiu vargo.
Vladas nuo mažens buvo darbštus. Anksti netekęs
tėvo, dar būdamas nedidelis pradėjo dirbti ūkio darbus. Arė žemę,
nors arklio traukiamo plūgo rankenas sunkiai nulaikė. Greta vyrų
stojo pjauti žolę ar kirsti javų. Ne vieną vyrą darbštumu lenkė.
Kolūkyje irgi nesimuliavo. Gyvendamas mieste, žemės lopinėlio prie
namų neužleido piktžolėmis. Ten tupinėjantį ir sutemos užklupdavo.
Ankstyvą pavasarį šiltnamyje skindavo prisirpusius pomidorus, gražiai
mezgamus agurkus. Sacevičiams nereikėjo daržovių pirkti parduotuvėje
ar dairytis jų turguje. Žmona Zofija, nors augo keturi vaikai, irgi
namo parnešdavo atlyginimą. Rinkosi tokį darbą, kad jis nemaišytų
jų auklėjimui. Be to, Zofija mokėjo siūti, megzti, verpti, austi.
Vaikai stiebėsi prižiūrėti ir apskalbti, vilkėjo tvarkingus, nors
kartais susiūtus ar suadytus rūbelius.
Ligos ryja pensijas
Dar sovietiniais laikais Vladas gavo pačią didžiausią
darbininkišką pensiją. Ir dabar nemenką ją ima. Tačiau, bėgant metams,
ir ligų daugėjo, todėl netrūko papildomų išlaidų. Prieš 20 metų,
imant tyrimui kraują, medikai įtarė kažką negera. Ilgokai teko pagulėti
Santariškėse. Ačiū Dievui, tą kartą bėda praslinko pro šalį. O tų,
su kuriais gulėjo kartu, nebėra tarp gyvųjų. Vladas jau nešioja
dirbtinį klubo sąnarį. Jo širdies darbą reguliuoja joje įsiūtas
stimuliatorius. Nuo Zofijos irgi ligos nesitraukia. Abiejų pensijas
sudėjus, būtų nemaža suma, tačiau daug jos praranda pirkdami vaistus.
Prarado ne vieną dviratį
Neįpratęs Vladas sėdėti nieko neveikdamas, nors
medikai įspėjo jį save patausoti. Nebeužsuka į garinę, bet pirtį
kaip savo pačią tebemyli. Knieti vis judėti. Išsivaro dviratį ir
mina kur reikia. Kada sūnus kūrėsi netoli Ramygalos, ir ten jį dviračiu
pasiekdavo. Nuo jaunų dienų atsirado įprotis keliauti dviračiu.
Dar kolūkyje dirbdamas nusipirko motociklą emką, tuo metu ne kiekvieno
kišenei galimą įsigyti. Netrukus pavyduoliai Vladą buože išvadino.
Išsivaręs dviratį, šito jau negirdėjo. Gyvendamas Panevėžyje, jis
prarado penkis dviračius. Du jų dingo palikus prie bažnyčių. Nesigėdijo
ir čia vagys savo gabumus rodyti.
Eiti į bažnyčią tapo poreikiu
Sacevičiai savo vaikus auklėjo katalikiškai, juos
krikštijo. Augindami sau pamainą, nenaudojo fizinių bausmių, užtat
skiepijo būti teisingais, neimti svetimo. Vladui keista girdėti,
kad tėvai savo vaikus muša diržu. Anot jo, tėvų žodis jiems turi
prilygti įstatymui.
Gražias auksines vestuves Sacevičiams iškėlė jų
vaikai. Prie tokių iškilmių rengimo finansiškai daugiausia prisidėjo
Anglijoje dirbanti dukra. Šia proga ji buvo parvykusi į Panevėžį.
Gražų jubiliejų šventusius Sacevičius sveikino ir sulaukti deimantinių
vestuvių linkėjo Kristaus Karaliaus Katedros klebonas kun. Tomas
Skrudupis.
Garbių metų sulaukę Sacevičiai niekada nelenkė
bažnyčios. Vladas eina į Kristaus Karaliaus Katedrą, mat ten jam
lengva susikaupti, gera vienam pabūti tyloje, pasimelsti. Čia jis
netgi atsako už katalikiškų vėliavų nešimą procesijos metu. Vlado
žmona praveria Švč. Trejybės bažnyčios, nes ji arčiau namų, duris.
Zofijai skauda kojos.
Jauni ir norintys uždirbti išvažinėjo
Turbūt nerasi Panevėžyje šeimos, iš kurios nebūtų
išvykę į užsienį uždarbiauti. Ką prakalbinsi vis tas pačias bėdas
kloja. Mieste sveiką ir dirbti galintį retokai sutiksi. Iš jaunų
matai studentus ir moksleivius. Panevėžyje jau siūlo darbų, bet
už grašius irgi niekas nebenori dirbti, tuo tarpu Ekrano gamyklos,
kuri bankrutavo ir išmetė į gatvę kelis tūkstančius savo žmonių,
direktorius imdavo didžiulį atlyginimą, samprotavo Vladas. Emigracijos
tema jam irgi aktuali. Viena jo dukra taip pat buvo priversta rinktis
panašią dalią. Ne iš gero gyvenimo su savo vyru tokioje tolybėje
atsidūrė. Panevėžiečiui skaudu, kad Lietuva, kuri išsiaugino tokius
garbingus vyrus, kaip rašytojus vyskupus Valančių, Baranauską, kunigus
poetą Maironį, prozos klasiką Vaižgantą, taip tuštėja.
Aplankius gimtinę, akis ima plauti ašaros
Vladas dažnokai sapnuoja savo gimtąjį kaimą. Jautriai
stebi, kaip užsidega žiburiai kaimynų sodybose. O iš tikrųjų ten
pabuvus ir pamačius, kas iš tėviškės liko, akyse ima tvenktis ašaros.
Vladui augant, žmonės namus palikdavo nerakintus, nejusdavo baimės
eidami naktį. Motinai, išleidusiai savo sūnų arti žemės, bet pamačiusiai
jį grįžtantį girtą, tada nuo tokios baisybės būtų plyšusi širdis.
Dabar tai kasdienis dalykas. Būtų darbų, bet nėra kam jų dirbti.
Vladui pasakojo, kad jo gimtinėje neranda melžėjų, jas priversti
vežtis iš svetur, nors to paties kaimo trobos pilnos dykaduonių.
Kodėl taip naikinami miškai? Mūsų seneliai, proseneliai juos puoselėjo,
kad paliktų kažką savo vaikams ir anūkams. Dabar iškertamos gražiausios
girios. Ko ministras Kundrotas savo valdų neprižiūri? klausė
Panevėžyje gyvenantis V.Sacevičius, kuriam kaimo reikalai liko labai
artimi.
Panevėžys
Autoriaus nuotrauka
© 2007 XXI amžius
|
