Dar negimusi paaukota Švč. Mergelei Marijai: vienuolė, pedagogė, žaislų gamintoja

Laima GRIGAITYTĖ

Sesuo Viktorija nesiliauja džiaugtis gyvenimu net ir negalėdama judėti

Kalėdų stebuklui – stebuklas iš popieriaus

Puošnioji staltiesėlė iš karoliukų

Šis koplytstulpis pagamintas iš šiaudelių kokteiliams

„Nors jau esu pasiruošusi Kelionei, – sako devyniasdešimt septintuosius savo gyvenimo metus einanti Marijampolės Švč. Mergelės Marijos globos namų gyventoja vienuolė sesuo Viktorija, daugeliui žinoma kaip žaislų gamintoja, dailių rankdarbių „iš nieko“ autorė, – nesiliauju džiaugtis gyvenimu, esu pilna Dievo dėkingumo: juk taip gausiai Jis mane apdovanojęs, tiek malonių esu iš Jo patyrusi ir vis dar tebepatiriu!“ Žvelgiant į tyras, kone vaikiško gerumo kupinas sesers Viktorijos akis, pasaulis tikrai atrodo šviesiomis spalvomis nutviekstas, tačiau matant šią garbaus amžiaus vienuolę invalido vežimėlyje ir žinant, jog ji jau ne vieneri metai šitaip – pusiau gulomis arba gulomis rytais pasitinka ir vakarais palydi saulę (nei vaikščioti, nei sėdėti ji negali) – stebėtis bereikia nepaprasta žmogaus stiprybe, optimizmu ir, kaip teigia pati sesuo Viktorija, Dievo malone...

Švč. Mergelei Marijai paaukota dar įsčiose

„Iš dvylikos vaikų, – pradeda savo kelionę prisiminimų labirintais vienuolė, – šiame pasaulyje esu likusi tik viena – visi kiti jau išmirę.“ Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenusią daugiavaikę Jankauskų šeimą pakirto toks išbandymas, kuris paprastai vadinamas likimo bausme... Pirmojo pasaulinio karo metai, ypač prieškaris, šeimai buvo negailestingas. Suirutė, epideminių ligų siautėjimas skaudžia rykšte smogė Jankauskams: per savaitę iš namų amžiams išėjo penki mažamečiai vaikai – jie tapo skarlatinos aukomis. Dūstanti iš sielvarto motina tuomet laukėsi dvyliktojo vaiko. Nors buvo devintas nėštumo mėnuo, moteris ryžosi kelionei į šventą vietą – Lenkijoje esančią Čenstakavą, kur buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Sunki kelionė, kurios metu grėsė pavojus ne tik būsimos gimdyvės, bet ir tuoj į pasaulį bepasibelsiančio kūdikio sveikatai, gyvybei, baigėsi prie Mergelės paveikslo, maldininkų garbinamos šventos Čenstakavos vietos. Čia moteris, panirusi į gilią maldos ekstazę, Dievo gimdytojos prašė užuojautos sau, netekčių palaužtai motinai, stiprybės likusiems vaikams ir tam, kuris dar negimęs... Nepajuto, kaip davė priesaiką, pasakė, jog kūdikį, kurį ji dabar nešiojanti, aukojanti Marijai, Jos garbei...

...Tas kūdikis, vėliau po kelionės sėkmingai išvydęs pasaulį, ir buvo Viktorija, jauniausias Jankauskų vaikas, apie motinos auką sužinojęs gerokai vėliau, kai jau pašaukimas ir gyvenimo prasmė išryškėjo niekam neraginant, nepatariant, neverčiant...

Jaunystės kredo – kuo toliau nuo pasaulio šurmulio

Viktorija Jankauskaitė gerokai skyrėsi nuo ją supusių vaikų. Nors ji augo nieko nežinodama apie motinos auką, nuo pat vaikystės šalinosi pasaulio triukšmo, šurmulio. Užsidarys, būdavo, laisvalaikiu nuo visų, pasiims kokį rankdarbį ir – tiek ją tematysi, tegirdėsi. Kruopščiai lyg peliukė adata raižys audinio gabalėlį (tuomet dar nežinodama, jog Dievas leis net pačiame gyvenimo saulėlydyje puikiai matyti, girdėti...), kol kažkas pavyks: skudurinė lėlytė ar koks žvėrelis...

Netgi įžengusi į jaunystės lankas, Viktorija, gimnazistė, nepritapo prie kitų mergaičių. Aplenkė ją domėjimasis vaikinais, vakarėlių lankymas, svajonės apie meilę, savo sukurtą šeimą – tik Dievo meilei jos širdis visada buvusi atvira.

Sesuo Viktorija, lyg tai būtų tik vakar, puikiai prisimena savo pirmąjį susidūrimą su vienuolynu. Ji, šešiolikmetė, lankėsi Marijampolėje, kur pamatė gatve skubančias seseris – Marijampolės Švč. Mergelės Marijos vienuolyno vienuoles. Mergaitės širdį iškart pervėrė suvokimas – štai kur jos vieta. Nieko nelaukdama, Viktorija ėmė savo motinos maldaute maldauti, kad leistų ją į vienuolyną. Motina neprieštaravo – netgi apsidžiaugė: Švenčiausioji Mergelė priėmė auką... Štai tada Viktorijai ir buvo atskleista jos gimimo paslaptis...

Į vienuolyną – jau Palaimintojo Jurgio Matulaičio palaiminimu

Išėjo Viktorija iš Vilkaviškio gimnazijos, kurią lankė, ir su mama patraukė Marijampolėn į vienuolyną. Deja, jaunutės būsimosios vienuolės ten niekas nelaukė išskėstomis rankomis – per jauna. Kristaus sužadėtine mergina galinti ruoštis nuo aštuoniolikos, o Viktorijai tebuvo tik šešiolika... Nusiminė labai, išgirdusi vienuolyno viršininkės nuosprendį...

Situacija netikėta linkme pasisuko dėl laimingo atsitiktinumo (o gal tai likimas?). Tuo pat metu, kai prieš šešiolikmetę jau buvo kuriam laikui beužsiveriančios vienuolyno durys, čia pasirodė monsinjoras Jurgis Matulaitis, vienuolyno steigėjas. Dvasininką sudomino šurmulys dėl jaunutės merginos, panorusios tapti vienuole. Jis pasikvietė Viktoriją pokalbio. „Iš pradžių mane kaustė baimė, – prisimena vienuolė, – bet kai susitiko mūsų žvilgsniai, akimoju baimė prapuolė, išnyko nedrąsa, jau aiškiai galėjau paaiškinti, kodėl čia taip veržiuosi.“ J.Matulaitį sujaudino merginos pasakojimas. Jis, pakalbėjęs su vienuolyno viršininke, rado kompromisą. Dvejus metus Viktorija vienuolyno priežiūroje mokėsi (gimnazijoje, vėliau – mokytojų seminarijoje), rengėsi būti tikra vienuole. Prie bažnyčios buvusioje siuvykloje atsirado ir jos kruopščioms rankoms darbo: išmoko siūti ir sėkmingai siuvo bažnytinius drabužius, antklodes. O kai praėjo skirtas laikas, tapo tikra vienuole.

47 metai – pedagoginiam darbui

Jos, kaip vienuolės, paskirtis nuo pat pirmųjų įšventinimo akimirkų – gyventi dėl kitų žmonių, ypač – dėl vaikų. Įgyta mokytojų seminarijoje pedagogės specialybė seseriai Viktorijai buvo jos tikrojo pašaukimo išraiška: ji savo tarnystę Dievui realizavo dirbdama vaikų darželiuose, vaikų namuose auklėtoja. Taip be perstojo 47 metus... Sovietiniais metais sunku buvę. Juk vienuolė, vaikus laikiusi Dievo angelėliais, stengėsi ir meilę Viešpačiui skiepyti. Dėl tos priežasties tekdavo kaitalioti darbovietes. Štai, rodos, įsidarbina, užsirekomenduoja kaip puiki auklėtoja, tačiau praėjus kuriam laikui ginte išgujama iš auklėjimo įstaigos: vien išryškėjęs faktas, jog ji – vienuolė, neleisdavo ilgai užsibūti vienoje vietoje. Paaiškėję kiti faktai – mokiusi ji vaikus katekizmo, netgi krikštijusi juos (ypač dirbdama vaikų, kūdikių namuose) – vertė iškart ieškotis kitos darbo vietos.

Būti su vaikais, atstoti jiems mamą, besąlygiškai dalyti meilę seseriai Viktorijai buvęs didžiausias džiaugsmas. Būdama arti „Dievo angelėlių“ vienuolė pamažu ėmė gaminti žaislus – tik jų, mažučių, džiaugsmui.

30 metų – vienuolyne Amerikoje

Taip, besiblaškant nuo vienos vietos prie kitos, atėjo ir apsisprendimo momentas. Amerikoje gyvenusi vienuolės sesuo pakvietė keltis už Atlanto. Buvo 1970-ieji, pats sovietmečio gūdumas, kai geležinė uždanga net kvėpuoti kitų šalių oru draudė. Išeitis aplankyti seserį ir pasilikti savo misiją tęsti kitame žemyne seseriai Viktorijai nukrito kaip iš dangaus. Jos brolis už ypatingus nuopelnus sistemos kriminalistikai atsilyginti paprašė ir paprasto, ir tuomet neįmanomo dalyko: leisti Viktorijai Jankauskaitei išvykti į JAV. Leidimas buvo duotas, ir vienuolė išvyko. 30 metų laisvai, nesislėpdama galėjo vykdyti savo, kaip vienuolės ir pedagogės, misiją: dirbo su vaikais, senelių namuose. Senkant jėgoms bei metams kraunant didesnę naštą ant pečių, ir ji pati tapo senelių namų gyventoja... Beje, turėjo ji rimtą traumą – krito ir susilaužė klubo kaulą. Vienuolė sakosi išgijusi vien padedama maldos Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui – net medikų pagalbos nereikėję.

2002 metais seseriai Viktorijai buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą, į Marijampolės Švč. Mergelės Marijos globos namus. Kaipgi ji nesutiks! Tai buvo tarsi grįžimas į pradžią ir misijos tęsimas iki... kada nors būsimos paskutinės kelionės...

Gyvenimu džiaugiasi net ir negalėdama judėti

Beje, vos grįžusi į tėvynę vienuolė dar jautė galinti dirbti, tad ir dirbo senelių namuose. Deja, prieš dvejus metus patirta trauma iš jos atėmė galimybę judėti savo kojomis. Vėl griuvo, patyrė dubens kaulo lūžį (operacijos nebuvo galima daryti dėl silpnos širdies), paaiškėjo, jog traumos metu buvo nukirstas stuburo nervas, tad sesuo iki dabar liko paralyžiuota: gali tik gulėti lovoje ir – pusiau gulomis – invalido vežimėlyje.

„Visiškai dėl to nesijaučiu nusiminusi, – linksmai dėsto sesuo Viktorija, – juk mano rankos tebėra stiprios, galiu toliau tęsti savo darbelius. Nereikia man akinių norint įsiverti siūlą į adatą, Dievas, apipylęs mane gausiomis malonėmis, ir klausą puikią paliko...“

Sesers Viktorijos darbeliai – nuo žaisliukų vaikams iki kalėdinių snaigių, netgi prabangių staltiesėlių iš karoliukų. Nepaprastas kruopštumas, išradingumas, fantazija leidžia gimti „iš nieko“ (netgi iš šiaudelių kokteiliams, plastiko butelių ar paprasčiausio vatmano lapo, sukarpyto juostelėmis, susukto ant pieštuko ir išradingai suklijuoto) puošnioms snaigėms, sudėtingam koplytstulpiui. O kur dar žaisliukai – kruopščiai išdailinti, dailiai papuošti... Ir viskas – su begaline meile. „Aš pati nieko savo neturiu, nė krislelio, – sako vienuolė, – viskas man iš Dievo duota. Tegu žmonės nepamiršta, kiek Dievas jiems duoda... Džiaugiuosi, kad po manęs liks mano darbeliai, liudininkai mano gyvenimo tikslo – džiuginti vaikučius...“

Sesuo Viktorija noriai savo žaislų gaminimo paslaptis dalija kitiems. Į jos kambarį, primenantį daugiau rimtą dirbtuvę nei vienuolės buveinę, kviečiami visi, kurie nori perimti jos rankdarbių paslaptis: ir mokėti nereikės, kaip juokauja vienuolė, ir net įrankius, visas reikiamas medžiagas ji duosianti...

* * *

...O kai visi įrankiai saugiai suguldyti į jiems skirtas vietas, kai baigti ir nebaigti rankdarbiai padėti iki kito karto, sesuo vienuolė panyra į maldą: už visus, tačiau labiausiai – už vaikus ir... kenčiančias, skriaudžiamas moteris...

Marijampolė

Autorės nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“