|
Gražūs ,,Šeimos istorijos žmonės
Ona BARTULYTĖ
 |
|
Knygos Šeimos istorija viršelis
|
Tą moterį teko matyti keletą kartų. Ji dainavo,
giedojo, viskuo domėjosi. Neseniai perskaičiau jos knygą. Viršelyje
užrašyta: Genovaitė Baniulytė-Dyrienė. Šeimos istorija. Tai antroji
tos moters knyga (pirmoji Kovų keliais išėję). Sužinojau, kad
ji Velžio gimnazijos (Panevėžio r.) tikybos mokytoja, tremtinių
duktė, kad 2006 metų pavasarį giminėms ir draugams pristatė savo
knygą Šeimos istorija.
Tokių autorių knygose tikimės rasti graudžią vienos
šeimos istoriją. Šiuo atveju taip nėra, nes autorė, norėdama papasakoti
menką įvykių dalelę iš audringojo XX amžiaus, remiasi artimųjų
pasakojimais, savo išgyvenimais. Įdomių faktų pateikta iš tėvų,
giminių, gimtųjų ir darbo apylinkių (Dilių, Diliavos ir kitų Biržų
rajono vietovių, kai kurių Kupiškio rajono gyvenviečių) žmonių gyvenimo.
Tiksliai kaip geografės aprašomi vietovės, kaimų, dvaro, Apsčios
pakrančių požymiai. Skaitome, kaip ūkininkai Baniuliai, dukterų
Genovaitės ir Alfonsos padedami, prasigyveno, pasistatė naujus namus.
Bet 1940-ieji nutraukė darbščių žmonių dvylika metų kurtą gerovę.
Netikrumas dėl rytdienos, prievolės, trėmimai, karas, pokario žūtys,
Vabalninko miestelio centre numesti partizanų lavonai, per sunkvežimio
bortus besisunkiąs kraujas kraupiai žeidė paauglės sielą. Šviesesni
prisiminimai apie Vabalninką susiję su kun. Aleksandro Papučkos
ir vargonininko Pūgžlio suorganizuotu mokinių choru, bet greitai
už darbą su jaunimu kunigą iškėlė į Salaką.
Nuo 1947 metų Genovaitei teko ištverti daug nelaimių:
gaisrą namuose, tėvelio įkalinimą, tėvų ir sesers tremtį 1948 metais.
Likusi be paramos, mergina ryžosi mokytis toliau. Kupiškio gimnaziją
lankė nuo spalio mėnesio, nes rugsėjį laikiniems globėjams reikėjo
nukasti bulves. Kas antrą šeštadienį pėsčia ir basa (taupė medžiaginius
batus) pas gimines ėjo 16 km, kad gautų truputį maisto. Nors buvo
vargo, sunkių išgyvenimų, ji mokėsi gerai. Be to, jai teko slapstytis,
kartais šalti, nes trėmimai kartojosi.
Negavusi socialinės kilmės pažymėjimo, negalėjo
įstoti į aukštąją mokyklą. Kaip gerą mokinę, baigusią gimnaziją,
Švietimo skyriaus vedėjas paskyrė į Bikonių pradinę mokyklą. Neturėjo
jokios patirties, bet teko dirbti pusantros pamainos. Gyveno nekūrenamame
kambarėlyje. Tuos dvejus metus taip aprašo knygoje: Daug ką patyriau,
susipažinau su įdomiais žmonėmis, sekmadieniais lankiau Antašavos
bažnyčią. Žmonės buvo geri, neapskundė, o už tai grėsė atleidimas
iš darbo. 1950 metais su vaikais rengė eglutę. Vaikai miške ieškojo
medelio ir užtiko partizanų slėptuvę. Už kaltę mokytoja turėjo
įleisti į savo kambarėlį žiemą gyventi du partizanus. Kas už tai
grėsė, visiems aišku.
Dėl nuolatinių tardymų teko iš Bikonių išsikelti.
Nauja vieta Aukštaičių pradinė mokykla. Čia kai kurie mokiniai
vos ne bendraamžiai su mokytoja. Daug dirbo, susilaukė net Švietimo
ministerijos pagyrimo. Jaunimą linksmino grodama akordeonu. Be to,
Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Prasidėjus
tretiesiems darbo metams, be jos sutikimo buvo perkelta į Žaidelių
septynmetę. Atlyginimas buvo mažesnis, bet darbo daugiau. Čia mokinių
ir tėvų buvo mylima.
1955 metais keliavo į Sibirą, aplankė motiną ir
seserį Alfonsą, dabar jau suaugusią. Tėvelis mirė dar 1951 metais.
Genovaitės laukė ir visi ten gyvenę lietuviai tremtiniai. Vykti
buvo rizikinga: juk iš ten galėjo neišleisti, bet, grįždama į Lietuvą,
ji parvežė ir dvylikametę lietuvių mergaitę.
Ištekėjusi už Antano Dyros, mokytoja Genovaitė
persikėlė į Biržų rajoną, į Legailių vidurinę mokyklą. Čia įrengė
geografijos aikštelę, sutvarkė mokomąjį bandymų sklypą, labai pamilo
auklėtinius, su kuriais iki šiol nenutrūko ryšiai. Kai kurių mokinių
nuotraukas matome ir knygoje. 1960 metais gimus sūneliui Sauliui,
visi namų rūpesčiai teko Genovaitei. Liga pusei metų buvo ją atskyrusi
nuo sūnelio, bet, gerų draugų ir prof. Konrado Kavecko padedama,
pasveiko. Nuo 1964 metų apsigyveno Panevėžyje. Dirbo Paliūniškyje,
iš kur dėl motinos laidojimo su bažnyčia teko keltis kitur.
Įdomūs knygos skyriai apie keliones per Kaukazo
kalnagūbrį, į Archangelską, Onegą, Kyjų ir Solovkų salas, prie Baikalo,
į Kirgiziją, Armėniją ir kitur. Kelionės skirtos ne veltui, o už
gerai parengtų mokinių prizines vietas dirbant Panevėžio 5-ojoje
vidurinėje, J.Švedo pedagoginėje muzikos mokyklose. Už gerą darbą
G.Dyrienė pateko į geriausiai dirbančių dėstytojų penketuką (iš
132 pedagogų). 1972 metais, dirbdama Jaunųjų gamtininkų stotyje,
vadovavo būreliui, atliko bandymus, be to, per dešimt metų sukaupė
daug medžiagos, tad gerai parengė pranešimą Pedagoginiam institutui
ir pelnė pirmojo laipsnio diplomą. Jai buvo pasiūlyta rengti darbą
mokslų kandidato laipsniui įgyti. Deja, su trečio kurso studentais
kasdama bulves kolūkyje, peršalo, susirgo ir studijas teko atidėti.
Prasidėjo permainų metai. Buvusieji vėl į valdžią
lindo ir šalino tuos, kurie Nepriklausomybės laukė kaip patekančios
saulės. Verslininkai privertė mokytoją Genovaitę išeiti iš darbo.
Panevėžio Katedros klebonas kun. J.Antanavičius pasiūlė dėstyti
tikybą. Per penkerius metus baigė teologijos studijas, 1995 metais
gavo vyr. mokytojos vardą, o 1996 metais išlaikė valstybinius egzaminus
su pagyrimu ir įgijo tikybos ir etikos mokytojos specialybę. Studijos
ir tikybos dėstymas Velžio gimnazijoje dar ne visa šios darbščios
mokytojos veikla. Čia įkūrė ateitininkų kuopą, rengė su jais popietes
Prie Kūčių stalo, gerumo savaites, giesmių valandas ir kt. Kun.
J.Antanavičius mokyklą pavadino giedančia mokykla.
Išvadą apie savo darbą padarė pati autorė: Visą
gyvenimą atidaviau jaunimui. Mokykloje dirbau per 50 metų (nuo 17-os).
Čia visi mano džiaugsmai ir rūpesčiai, visas mano gyvenimas. Apie
tai kalba ir mokinių žodžiai: Gerb. Mokytoja. Ačiū, kad visada
galėjome į Jus atsiremti, tokią ir prisiminsime dorą, jautrią
ir švelnią, reiklią ir nenuolaidžią, kai to reikėjo (2005 metai,
Velžio gimnazijos mokinių komentaras).
Mokyt. G.Dyrienė vadovauja Gyvojo rožinio būreliui,
daug jėgų skiria Velžio krikščionių demokratų kuopos veiklai. Apie
tai gražiai atsiliepia kuopos narė Janina Balčiūnienė: Buvote,
esate ir būsite man lyg Motina... Jūs buvote ir esate žmogus, kuris
traukia prie savęs, kuriuo nori sekti.
Kaip matome, šeimos istorija tai šeimos atstovės
Genovaitės, tremtinių Emilijos ir Kazimiero Baniulių dukters, ėjimas
tiesiu keliu ir pasidalijimas su kitais dvasios duona. Kaip būtų
gerai, jei daugelis šeimų rašytų tokias istorijas! Gal tada kiekvienas
šeimos narys stengtųsi kurti gražų tos istorijos herojaus paveikslą.
© 2007 XXI amžius
|
