„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. vasario 2 d., Nr. 1 (20)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Apie išdžiūvusias ašaras

Ona STRIŠKIENĖ

Barboros ir Petro Dunkevičių šeima, gyvenusi Varakiškių vienkiemyje, Paįstrio parapijoje, gal niekuo ir neišsiskyrė nuo kitų šeimų. Troboje prie staklių ar knygų sėsdavo trys dukterys – Kostancija, Ona ir Stanislava, su tėvu prie gyvulių, inventoriaus sukiojosi trys sūnus – Jonas, Juozas ir Petras. Kaip ir daugumos kaimynų, kasmet pavasarinio potvynio Lėvens vandenys užliedavo laikus, kaip ir kitas kaimo jaunimas, lankė mokyklas, kūrė ateities planus. Ne tik jų šeimą palietė karas, pokaris, mirtys ir tremtys. Tačiau norėčiau papasakoti apie Dunkevičius iš Vakarkiškių vienkiemio.

Tėvukas Petras Dunkevičius buvo geras gaspadorius, išsistatęs didelius trobesius. Jis buvo daugiau technikos žmogus: turėjo kuliamąją, pasistatė šeimos poreikiams vėjo malūnėlį, tuomet „mielnyčia“ vadintą. Pats kai ką drožinėdavo, rinkdavo įdomius gamtos kūrinius, jo sodyba buvo tarsi muziejus. Nugyveno gana ilgą amžių (apie 95 metus), mirė gyvendamas Gegužinės kaime.

Nors ir buvo gabus mokslams, bet paaugęs vyriausias sūnus Jonas ėmėsi žemės darbų. Jis ūkininkaudamas labai domėjosi naujovėmis, įsigydavo naujų veislių sėklos, pirkdavo trąšų. Ūkis ir derliai Jonui ūkininkaujant ėmė kilti kaip ant mielių. Jaunesnieji mokėsi, tai jis beūkininkaudamas vis po ranka turėdavo knygas ir savarankiškai pasirengęs išlaikė 5 ir 6 klasių egzaminus. Visada švarko kišenėje nešiodavosi lietuvių-esperanto kalbų žodynėlį ir savarankiškai išmoko esperanto kalbą. Gavo šaukimą į kariuomenę. Šeima ilgai svarstė, kaip pasielgti. Išėjo į kariuomenę, ir namiškiai jo pargrįžtant nesulaukė. Laiškai iš Jono nuo 1945-ųjų vasario tėviškėn nebeateidavo, o vėliau gavo žinią, kad Jonas dingęs be žinios.

Brolis Juozas buvo labai gabus mokslui, rašymui ir darbui. Išvyko prie jūros, į Klaipėdą, ten dirbo ir mokėsi, buvo klasės seniūnas. Rašė eilėraščius, prozą, jaunam literatui turbūt buvo žadėta rašytojo duona. Nors labai trūko laiko, tačiau itin mėgo buriavimą, tam skirdavo visą laisvalaikį, plaukdavo į varžybas Taline, Rygoje. Labai ilgėdavosi tėviškės, dažnai ją lankydavo. Vasaromis seserys net su draugėmis traukiniu vykdavo prie jūros. Kaip sesuo Kostancija sako: „Ir jūrą, ir Klaipėdą, Neringą tik Juozo dėka pamatėm“. Juozas staiga pradėjo skųstis širdimi, grįžo prie savųjų į Panevėžį, gulėjo ligoninėje, nepagydė, dvidešimt vienerių 1949 metų lapkritį mirė.

Jauniausias brolis Petras buvo labai judrus, grojo bandonija, fotografavo, todėl pas Onutę (dėl jo gerumo kitaip vadinti negaliu) Dunkevičiūtę begalės nuotraukų. Tik paties Petro fotografijų nėra, vis kitus fotografuodavo. Pavartęs jas jau ir be žodžių pajunti, kuo gyveno ši šeima: nuotraukose – visi ūkio darbai, jaunystės svajos prie Lėvens, jo potvyniai, beržų alėjos, ąžuolai ir darželiai.

Jos tvarkingai sudėliotos nuo laiko pageltusiuose albumuose. Vien tiktai sesers Stanislavos, kuri buvo gimusi 1932 metais, baigusi gimnaziją, dirbo mokytoja, vėliau kelis dešimtmečius – buhaltere, nuotraukų yra keli albumai. Staselė buvo ne tik kruopšti buhalterė – ji rinko kraštotyrinę medžiagą. Kiek jos kruopščiai surinktos medžiagos, aprašymų, nuotraukų apie tų apylinkių partizanus! Dabar, nors jau penkeri metai, kai Staselės nebėra, galima su medžiaga susipažinti, viskas saugoma. S.Dankevičiūtė ryšininke būti negalėjo, nes dar visai paauglė buvo, bet kasdienis gyvenimas prie miško ir draugystė su partizanais pareikalavo ir atitinkamos elgsenos. Ji ne kartą lankėsi partizanų stovyklose, daugumą pažinojo, ganydama karves skardžiai dainuodavo, tuomet partizanai žinojo, jog apylinkėse ramu. Vakarais, prisėdęs prie prieklėčio, bandoniją pravirkdydavo brolis Petras: tai irgi buvo ženklas, kad viskas tvarkoje. O po to į partizanus išėjo jaunėlis brolis Petras – 1952 m. vasario 2 d. jis žuvo.

Kaip sakė Onutė, viskas, kas buvo gražaus, buvo tik Nepriklausomos Lietuvos laikais. Tai viskuo aprūpinta vaikystė, jaunystės draugai, mokslo laikų nutikimai. Tėvai labai norėjo, kad atžalos siektų mokslo. Sudėtingas tai buvo laikotarpis ir su mokslais reikėjo truputį palaukti. Onutė tik po karo pradėjo lankyti Panevėžio suaugusiųjų gimnaziją, 1948-aisiais baigė penkias gimnazijos klases. Kuomet ji mokėsi ir gyveno Panevėžyje, su drauge Malvina vos ne kasdien eidavo, ar nepamatys, ar nesusitiks pažįstamų prie Panevėžio kalėjimo, taip pat eidavo į valsčiaus kiemą žiūrėti atvežtų, nužudytų partizanų. Tokia buvo pokario kasdienybė. Žiūrėk, jei per pertrauką kuris ašaroja ar labai susikrimtęs, žinok – vėl nauja netektis. O savaitgalį – kelionė namų link. Patogiausia buvo važiuoti traukiniu iki Skaisgirių, o paskui jau nebetoli. Dažniausiai vagonai būdavo perpildyti, tekdavo ant laiptelių visą kelią iškabėti, o sykį net ant stogo bepūškuojant traukinukui su draugų pagalba teko ropštis.

Besimokydama Panevėžyje, suaugusiųjų gimnazijoje, Onutė susirgo, gydėsi Panevėžyje, mokslai buvo nutraukti. Pagerėjus sveikatai grįžo į tėviškę. Vieną kartą aš jos paklausiau, kodėl ji visą laiką šypsosi. Ji atsakė, jog sergant gydytojas jai pasakė: „Verksi, negyvensi“. Tai nuo to laiko ir išdžiūvo ašaros. O kaip neverksi, vienas brolis dingo kare, kitas gulėjo toje pat ligoninėje ir mirė, net laidoti nebuvo išleista.

Po jaunėlio brolio Petro žūties šeima išbėgo iš namų, reikėjo pas žmones glaustis. Ar jos motinai sveikatos pridėjo ir metelius prailgino tas priverstinis pabėgimas iš namų, kuomet jau brandus amžius, išauginti šeši vaikai, tiek daug triūsta tikintis gražaus gyvenimo ir ramios senatvės? Ar galėjo patikėti, kad Varakiškių viensėdyje, Petro ir Barboros Dunkevičių išpuoselėtoje sodyboje, niekada nekrykštaus šeimos atžalynas, kad tėvams, išauginusiems šešis vaikus, nebus skirta turėti nė vieno vaikaičio?

Šeima, išskyrus seną tėvą, kas kur slapstėsi. Tik Onutės nuo tremties neišgelbėjo. O.Dunkevičiūtė buvo suimta 1953 m. kovo 27 d. Kalėjimas, teismas, tremtis į Vologdos sritį. Paklausus apie nelaisvę, ji tik nusišypso ir sako, kad „visur buvo saugi“, niekas negalėjo užpulti, nes kiekvienas žingsnis buvo „saugomas“. Sako, rusų kalbos Sibiro platybėse irgi neprireikę, nes visur lietuvių, tokių pat likimo draugų, buvo privežta.

Klausiu, o už ką sėdėjo. Juokiasi ir atsako, kad už tylėjimą. Mat jai pripaišė lagerį, esą ji žinojusi apie tuometinę padėtį ir nepranešusi. Ir už tai gavusi 10 metų, atbuvusi trejus, 1956-aisiais grįžo. Kai kurios draugės jau buvo grįžusios, kitos grįžo dar vėliau, brolių, kaimynų vaikinų nebebuvo likę. Liko vien tik merginos.

Dažnai užsuku ją aplankyti, pasiimam senuosius albumus ir ji man pasakoja. Tarp mūsų yra trisdešimt metų skirtumas, todėl labai daug Paįstrio krašto senovės atgyja per jos prisiminimus apie žmones, jų bendravimą, kasdienį ir šventinį gyvenimą. Atskira tema būna pokaris ir partizanai. Jos jaunėlis brolis buvo ryšininkas, vėliau partizanas. Onutė dažnai lankydavosi pas partizanus, kartu švęsdavo Jonines, Velykas. Partizanams išsikėlus jų pavedimu eidavo stovyklaviečių užmaskuoti – sunaikinti partizanų buvimo žymių.

Neseniai O.Dunkevičiūtei sukako aštuoniasdešimt. Ją jubiliejaus proga sveikino giminaičiai, buvę jų jaunystės laikų kaimynai, dabar vėl gyvenantys netoliese, Paįstryje, Gegužinėje. Prie jų sveikinimų ir prisijungė Lietuvos ūkininkų draugijos Paįstrio „Gabijos“ skyriaus moterys.

Už kraštotyrinės medžiagos saugojimą, senųjų tradicijų užsispyrusį puoselėjimą dėkojo kraštotyrininkas, J.Zikaro memorialinio muziejaus darbuotojas Bronislovas Mažylis. Daug pagiriamų ir dėkingumo žodžių už nuoširdų, paprastą kasdieninį darbą laukuose jai išsakė buvusi Adoravos padalinio agronomė Asta Glušokienė. Buvusio kolūkio pirmininko Benedikto Striškos jubiliejinį sveikinimą ir geriausius linkėjimus O.Dunkevičiūtei buvo pavesta perduoti man (šių eilučių autorei), ką įvykdžiau su didžiausia pagarba.

Tą šventinę popietę įdomiausia buvo klausytis dviejų žilagalvių, buvusių artimiausių kaimynių – Onutės ir Genovaitės – prisiminimų apie jų gražiausius metus – apie jaunystę. Apie jųdviejų tremties kelius tądien nekalbėta. Kartkartėmis į jų kalbą vis įsiterpdavo taip pat jau per aštuoniasdešimt perkopęs, šiaip nekalbus buvęs kaimynas Vincas Valkūnas.

Džiugu, kad buvo tokia nuoširdi popietė ir daug vargo mačiusio žmogaus pagerbimas.

Paįstrys, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija